Lietuvos žiniuonei, mokslininkei, liaudies medicinos žinovei, biologei, keliautojai, vaistažolininkei, vaistininkei, habilituotai gamtos mokslų daktarei Eugenijai Šimkūnaitei kovo 11-ąją būtų suėję 95-eri, tačiau 1996 m. sustojo jos širdis.
Liudvikas RULINSKAS
Žolininkė, etnografė, vaistininkė
Sausio 27 d. suėjo devyniolika metų, kai mirė profesorė, habilituota gamtos mokslų daktarė E. Šimkūnaitė – tikra Lietuvos žiniuonė, žolininkė, botanikė, geografė, etnografė, vaistininkė.
Ji gimė 1920 m. kovo 11 d. Novorosijske, Krasnodaro krašte, tačiau visą gyvenimą praleido Lietuvoje.
1941 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, kur jai buvo suteikta provizorės specialybė. 1942 – 1947 metais E. Šimkūnaitė dirbo Vilniaus valstybiniame universitete. 1945 – 1955 metais – Mokslų akademijos Biologijos institute, 1955 – 1957 metais – Sąjunginiame vaistingųjų ir aromatingųjų augalų institute. 1947 ir 1957 – 1975 m. – Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausiojoje farmacijos valdyboje. 1972 metais apgynė biologijos daktarės disertaciją. 1978 metais išėjo į pensiją.
E. Šimkūnaitės neįkainojamas žinių lobynas ir turtinga ilgametė patirtis sudėta į jos knygas „Indraja – Saulės duktė“, „Gyvenimo paslaptys ir lemtys“, „Sveiko gyvenimo receptai“, „Gyvenimas be tablečių“ ir kt.
E. Šimkūnaitė palaidota gimtųjų Tauragnų kapinėse, Utenos rajone, greta artimųjų. Minint aštuoniasdešimties metų jubiliejų, prie namo Lazdynuose, Vilniuje, kur ji gyveno ir dabar veikia memorialinis muziejus, atidengta atminimo lenta. Jos vardo Labdaros ir paramos fondas remia farmacijos studentus.
Geraširdė ir šmaikšti
E. Šimkūnaitė buvo savito charakterio, stiprios valios, geros širdies žmogus, mokėjo daug istorijų, legendų, nutikimų, burtų, užkeikimų, įvairių vaistažolių receptų, tad įvairiuose susitikimuose su žmonėmis galėjo pasakoti ištisas valandas, ir visiems klausytis būdavo nenuobodu.
Botanikos instituto direktorius Romas Pakalnis yra pasakęs, kad „Lietuvoje buvo tik du žmonės, kurių paskaitų buvo klausytasi iki apalpimo. Tai kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas ir Eugenija Šimkūnaitė.“
Daktarė mėgo daug keliauti, organizuoti įvairias ekspedicijas, ekskursijas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Jų metu pasitaikydavo įvairių nutikimų.
Plungės vaistinės darbuotojai iki šiol prisimena nutikimą su žolininke, chemike, vaistininke Eugenija Šimkūnaite. Po karo E. Šimkūnaitė dirbo inspektore Vyriausiojoje farmacijos valdyboje, tad dažnai tekdavo išvažiuoti į komandiruotes. Traukinys į Plungę ją atvežė labai anksti iš ryto, kai vaistinė dar buvo uždaryta. Belaukdama prie vaistinės ji užsnūdo. Rytą atėjusi vaistinės darbuotoja vedėjai pasakė, kad prie pastato snaudžia elgeta. „Išnešk jai duonos, gal alkana“, – pasakė vedėja. Darbuotoja, atnešusi duonos pažadino ne užsnūdusią elgetą, o inspektorę. Vaistinės darbuotojai sutriko, o E. Šimkūnaitė – nė kiek.
Ir kitų apie ją rašiusių, ją pažinojusių žmonių prisiminimai visada šilti, giedri, persunkti humoro ir pagražinti įvairių nutikimų.
E. Šimkūnaitė norėjo padėti kiekvienam jos pagalbos prašančiam žmogui. Bet visada įspėdavo: „Tik vieno neprašykit: iš durno razumno padaryti. Ir kad kaimyno žmona jus mylėtų. Šito tikrai nesiimu ir nesiimsiu...“
Baigiantis XX amžiui profesorė E. Šimkūnaitė kartu su vaistininku, rašytoju Antanu Vienuoliu-Žukausku buvo įrašyta tarp šio šimtmečio 100 iškiliausių Lietuvos žmonių – tik dviese iš vaistininkų. Žmonės iki šiol atsimena habilituotos daktarės ir vaistininkės E. Šimkūnaitės darbus, skirtus Lietuvos vaistininkystei. Jau keleri metai Pakruojyje gaminami šešiolikos vaistažolių arbatos mišiniai, pavadinti E. Šimkūnaitės vardu. Daktarės E. Šimkūnaitės žolelių arbatos – tai jos sukauptas žinių lobynas.
Save vadino ragana
Daktarė. E. Šimkūnaitė ne vieną kartą lankėsi įvairiuose renginiuose Šiauliuose, susitikimuose su miesto žmonėmis ir gydytojais bei farmacininkais, konferencijose, miesto šventėse.
E. Šimkūnaitė save vadino ragana, pramogai „paburdavo“ iš augalų, tačiau Lietuva ją vadino žiniuone.
Su mokslininke, kraštotyrininke, etnografe ir daktare Eugenija Šimkūnaite susipažinome nuo 1963 m. Nuvykus į Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausiąją farmacijos valdybą beveik kiekvieną kartą tekdavo susitikti jos kabinete arba koridoriuje. Be to, tekdavo kreiptis konsultacijos įvairiais klausimais. Susitikus visuomet pirmiausia paklausdavo, kaip gyvena šiauliečiai, kaip sveikata ir paprašydavo perduoti sveikinimus jos pažįstamiems.
Pagarbiai saugome šviesų daktarės E. Šimkūnaitės atminimą. Segdavome nuotraukas, kuriose ji įamžinta Šiauliuose įvairių renginių metu. Turime 1984 metais magnetinėje juostoje įrašytą daktarės paskaitą gydytojų ir farmacininkų konferencijoje. Esame sukaupę nemažai jos rašytų straipsnių periodinėje spaudoje bei straipsnių apie ją.
Daktarė. E. Šimkūnaitė ne vieną kartą lankėsi įvairiuose renginiuose Šiauliuose.
