A. Vasiliauskas sako, kad nė vienas darbas negimsta šiaip sau.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šiaulių universiteto bibliotekoje atidaryta dailininko, tapytojo, akvarelininko Arūno Vasiliausko darbų paroda „Sūkuriai“. Pasak menininko, tai ne pirmoji jo ekspozicija šioje vietoje – dar 1972 m. būtent čia buvo eksponuojama pirmoji jo dailės darbų paroda, todėl sentimentų ir minčių – daugybė.

Pirmoji paroda – studijų laikais
Prasidėjus parodos atidarymui, A. Vasiliauskas prisipažino, jog jaudinasi – ne todėl, kad reikia kuo geriau ir gražiau pakalbėti, o todėl, kad čia savo darbus eksponuoja antrą kartą gyvenime.
„Tik grįžęs iš Uzbekijos čia padariau monotipijų parodą. Aš maniau, kad tada mane visas pasaulis žino!“ – pasakoja akvarelininkas.
Menininkas pastebi, kad tikriausiai nuo pirmosios parodos šioje bibliotekoje ir prasidėjo jo kelias, o šalia buvę žmonės darė savo įtaką, o svarbiausia tai, kad ne darbų skaičius, bet kokybė viską lemia. Anot A. Vasiliausko, jis būtų šunkeliais nuėjęs, jeigu ne profesorius Vytenis Rimkus, kuris pasiūlė stoti į pedagoginį institutą. Nebuvo lengvas kelias ir po studijų – Lietuvos dailininkai nenorėjo pripažinti Šiaulių pedagoginį institutą baigusių specialistų – esą, ką čia mokytojai gali pademonstruoti. Tačiau laikui bėgant viskas keitėsi.
„Nė vienas darbas man negimsta šiaip sau – atsisėdau prie stalo, pasikasau ir dabar padrebinsiu čia, sukursiu ką nors. Nesu net bandęs taip daryti. Visur turi būti koks nors kamertonas, kuris man pagroja, kažką pasako“, – komentuoja savo darbus dailininkas.
Autorius prisimena, jog anksčiau į liaudies meną žiūrėdavo pro pirštus – gražu, ir tiek. Tačiau po įkvepiančios profesorės Marijos Gimbutienės paskaitos jis pradėjo į liaudies meną žiūrėti kitaip, pats bandyti kurti naudodamas liaudies motyvus. Būtent taip gimė 12 darbų ciklas „Prieverpstės rondo“ – trys darbeliai iš šio ciklo ir eksponuojami.

Ryšys tarp realaus ir abstraktaus
„Yra toks naujas parodų tipas – kamerinės parodos, daugmaž pusiau tokiose uždarose erdvėse. Čia daugiausiai darbus matys tie, kurie ateina į biblioteką paskaityti ir šalia to – ekspozicija, gal ir taip užklys kas. Tokios parodos dabar vyksta visoje Lietuvoje ir Šiauliuose. Šiandien vien kiek jų vyksta, tai čia viena iš tokių“, – komentuoja menotyrininkas V. Rimkus.
Jis pastebi, kad dar visai neseniai „Laiptų galerijoje“ eksponuota A. Vasiliausko jubiliejinė paroda, tačiau čia esantys darbai – kitokie. Čia dailininkas lyg ir panoro pats save pamatyti kiek kitaip. Nors technika ta pati – akvarelė, tačiau čia galima pažiūrėt daugiau eksperimentinės akvarelės galimybių.
„Pasirodo, kad jose slypi labai daug tų galimybių, net nevaizduojant kokio konkretaus daikto ar vaizdo. Tik gerai įsižiūrėjus, pats tas lakštas jau tampa konkrečiu. Jis pats savaime tampa konkrečiu ir užsitikrina savo gyvenimą realiame pasaulyje. Čia galbūt galima įžiūrėti tam tikrą ryšį ir priešpriešas tarp daiktinio, realistinio pasaulio ir abstraktaus pasaulio. Pasirodo, kad čia tas ryšys yra dažniausiai sugalvotas“, – sako menotyrininkas.
Dar vienas labai svarbus dalykas, anot V. Rimkaus, tai akvarelių įrėminimas. A. Vasiliauskas labai kruopščiai ir įdėdamas daug pastangų apiformino savo darbus, o ir matyti, kad rėmai bei įstiklinimas – nepigūs.
„Jie sudaro tam tikrą solidumo įspūdį ir dar sykį rodo, kad kam, kam, bet akvarelei rėmas yra būtinas. Be rėmų akvarelė net ir ekspozicijoje bus laikinas dalykas, aliejinė tapyba dar, dar, o akvarelė be rėmų negali būti – mano tokia nuomonė“, – teigia V. Rimkus.
Tuo tarpu parodos darbų autorius džiaugiasi susirinkusiųjų dėmesiu ir sako, kad svarbiausia išgirsti nuomonę – piktą ar giriančią. Anot A. Vasiliausko, reiktų tikėtis, kad ši paroda Šiaulių universiteto bibliotekoje ne paskutinė.

Šiaulių universiteto bibliotekoje eksponuojami akvarelininko A. Vasiliausko darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.