S. Prancuitis: „Jeigu mes pirštume tik vieną nuomonę, tai būtų kaip kaimyninėje valstybėje.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šiaulių dailės galerijoje atidaryta Sigito Prancuičio darbų paroda. Pavadinimas priverčia suklusti – „Ak tu alus“. Nejaugi parodoje alų eksponuos?.. Bet čia tik žodžių žaismas! S. Prancuičio darbai – skulptūros, asambliažai ir piešiniai apie šių dienų aktualijas: netoliese vykstantį-nevykstantį karą, įvairius šalių vadovų veiksmus. Menininkas atsigręžia ir į istoriją – paliečia tremties, gulago, partizaninių kovų temas. Žodžiu, paroda tiems, kurie į aktualijas ir istorinius momentus nori žvilgtelėti kitu kampu. S. Prancuitis pasakoja išsamiau apie eksponuojamus darbus, meną ir, žinoma, aktualijas.
– Kodėl parodos pavadinimas „Ak tu alus“?
– Aktualus – aktualija. Čia paradoksas – aš mėgstu tokius dalykus. Man ir literatūroje tai patinka. Darbų aktualija, bet kartu yra ir visokių metaforų. Mano darbuose daugiausia vyrauja aktualijos, tai ir pavadinimas toks išėjo. „Ak tu alus“ – taigi čia išeina neblogas sąskambis, o alus čia niekuo dėtas – tai tiesiog ironija, žodžių žaismas.
– Kokios aktualijos atsispindi jūsų darbuose?
– Aš tiesiog pateikiu savo nuomonę apie aktualijas. Taigi patys žinote, kas pasaulyje vyksta, visai šalia – kaimynystėje. Daugumoje mūsų parodų yra menas menui. Visada darome kažką meniška. Taigi aktualijos, dienos aktualijos, galima sakyti, kaip ir nėra mene. Aš noriu šią temą šiek tiek pajudinti, kad nebūtų mūsų parodos visada vienodos. Truputėlį pabrauki čia, truputėlį čia – gražu, negražu ir tuo viskas baigiasi. Aš noriu iškelti šių dienų aktualijas. O jas visi žinome – tereikia pasiklausyti radijo, pažiūrėti televiziją ar paskaityti spaudą.
– Kokias problemas įžvelgiate visuomenėje?
– Pasižiūrėkite, kokie absurdiški dalykai vyksta kaimyninėje valstybėje. Yra toks filmas „Putinas raudonasis“ (1973), tai jeigu šį filmą lyginsi su dabartiniu, išeina tokia ironija, absurdas. Į šį dalyką atkreiptas dėmesys mano darbuose.
Pateikiu truputį istorinių dalykų – diktatūrą, tremtį, Homo sovieticus – sovietmečio žmogų. Gulagas, partizaninės kovos – apie tai yra vienas kitas darbas. Darbų nedaug, tačiau jie visi labai konkretūs.
Šiaulių temų aš neliečiu. Kiek girdėjau, naujai išrinktas Šiaulių meras ilgokai atostogavo, kai reikia dirbti, dirbti ir dirbti... O ką darysi, kad tokia valdžia mūsų. Aišku, būtų galima pavaizduoti neatsakingą požiūrį...
– Kaip vertinate aktualijas – straipsnius apie lietuvių „žvaigždutes“?
– Yra kam patinka tokia publicistika, tačiau man tokios naujienos „nepraeina“. Aš ne tos kartos žmogus. Manau, kad ne į tas „žvaigždutes“ reikia kreipti dėmesį, reikia susimąstyti apie didesnes vertybes. Dabar Velykos kaip tik tai praėjo – apie tai geriau pašnekėti. Tiesiog apie rimtesnius dalykus, o štai „žvaigždutės“, miau miau visokios nelabai domina.
– Menas yra tautos paveldas?
– Menas – ne tautos paveldas. Menas yra pasaulio paveldas, o tauta – tik tai viena spalva iš viso to paveldo. Menas yra toks internacionalinis dalykas. Jeigu tautinis menas, vadinkime taip, geras tautiškai, tai jisai ir globaliniu mastu bus geras. Aš neskirstyčiau šių dalykų, nors pats esu labai tautiškai nusiteikęs, bet globalizmas yra gerai. Žinoma, be meno Lietuvos praktiškai nebūtų.
– Kokia menininko lietuvio duona?
– Menininkams sąlygos įvairios – kaip kam ir kaip kur. Sakykim, Šiauliuose absoliučiai nėra palankių sąlygų. Aš kalbu apie dailę. Menui reikalingas ne tik žiūrovas, bet ir pirkėjas, tam tikra rinka, o čia jos kaip ir nėra. Kiek vietinių menininkų pažįstu ir kiek pats esu patyręs, tai čia labai sunkiai mes verčiamės.
Kitur, pavyzdžiui, Vilniuje – tai nieko, ten gyvena žmonės ir išgyvena iš kūrybos. O štai populiariesiems menininkams – tai jiems, kiek suprantu, sekasi, kaip ir visokioms miau miau – jos giriasi per televizorių ir pan. Mergaitės kiek drąsos turi, kiek valios geležinės!
– Ar šiukšlių krūvelė – tai jau menas?
– Pirmiausia šiukšlių krūvos gatvėje su menu nemaišykime. Jeigu tas šiukšlynėlis pateikiamas atitinkamai – tai jau yra menas.
Čia yra pasirinkimas. Jeigu eini gatve ir daug šiukšlių visokių matai, tiesiog surenki jas ir į šiukšlių dėžę sukrauni, bet gali vieną kitą įdomesnę šiukšlę pasiimti, nes kažką joje pamatai.
Ką aš ir darau dabar. Atradau tokį sovietinių laikų lakštą – jį pasiėmiau ir iš jo išėjo Homo sovieticus simbolis... Ir daugiau tokių dalykų yra.
Taigi čia ne šiukšlynas. Kaip žiūrėsi. Jeigu jį padarysi, apdirbsi ir jeigu tam tikru žvilgsniu pasižiūrėsi, tai čia tikrai ne šiukšlynas. Tokie dalykai skatina žmogaus fantaziją, čia netgi ekologiškumą galima pripaišyti. Kartais žiūriu – žmonės išmeta laukan dar pakankamai gerus, bet senus ir jau nebereikalingus daiktus.
Bet čia, žinot, kiekvienas savaip žiūri. Aš į juos žiūriu labiau kaip į panaudotus senus daiktus, kuriuose visados yra dvasia.
– Kodėl žmonės sunkiau supranta modernųjį meną negu klasikinį?
– Pablas Pikasas yra labai gražiai pasakęs, kai vienas žiūrovas jo paklausė – tai kaip jūsų meną suprasti. Jis atsakė – tam, kad suprastum, reikia išmokti jį suprasti. Japonų kalbos aš nemoku, nesuprantu, bet tai nereiškia, kad kiti jos nemoka skaityti.
Taip ir su menu – reikia tam tikro išsilavinimo, supratimo ir tada galima tiek klasikinį, tiek šiuolaikinį meną vertinti ir suprasti. Taigi reikia ir iš šiukšlių padarytą meną suprasti – čia išsilavinimo reikalas.
Vienas lietuvių kompozitorius pasakojo: kaimietis vieną kartą simfonijos pasiklausęs nieko nesupras, jam tai bus kažkoks garsų mišinys, tačiau jeigu jisai kelis kartus pasiklausys šitų dalykų ir dar kažkokią vieną kitą paskaitėlę išgirs, tai jam simfonija pradės patikti.
Panašiai ir su vaizduojamuoju menu – reikia išsilavinimo tam tikro, kad jį suprastum.
– Ar pats esate sulaukęs keistų klausimų ar įvertinimų?
– Daugiausiai girdėjau gerų atsiliepimų. Žinot, aš turiu savo kompaniją, kurie šitą dalyką bent jau stengiasi suprasti. O šiaip su pašaliniais nelabai turiu kontakto. Mano aplinka truputį kitoniška. Ką mes dirbame, mes vienas kitą suprantame.
Bet esu visko nugirdęs. Tai ką darysi – juk praeivis lieka praeiviu. Kiekvienas turi savo nuomonę ir mes nieko negalime padaryti. Kuo daugiau tokių nuomonių, tuo, man atrodo, geriau. Niekas neperša primygtinai savo nuomonės, kad būtinai turi būti taip, o ne kitaip. Visaip gali būti. Jeigu mes pirštume tik vieną nuomonę, tai būtų kaip kaimyninėje valstybėje.