Po „Quorum“ repeticijos kalbėjome su kolektyvo nariais – jie pasakoja apie įdomias muzikinio gyvenimo realijas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Pavasariškojo „Resurrexit“ festivalio dalyvių „Quorum“ koncertas ištirpino ne vieno klausytojo širdį – šiauliečiai negailėjo aplodismentų, o ir patys atlikėjai labai šiltai bendravo. Prieš koncertą susitikome su „Ouorum“ kolektyvu pasikalbėti apie muziką, gyvenimą ir jų susikūrimo istoriją. Atėjus patekome į nuotaikingą prieškoncertinę repeticiją, o po jos pabendravome su keliais kolektyvo nariais. Atlikėjai pasakoja muzikinės kasdienybės realijas ir kodėl jiems netrūksta moteriškos kompanijos kolektyve.
„Quorum“ – vienintelė profesionali vyrų a cappella grupė Lietuvoje, kurią šiuo metu sudaro šeši nariai: Vitalij Neugasimov (kontratenoras, meno vadovas), Marius Turlajus (tenoras), Dainotas Varnas (baritonas), Gintautas Skliutas (baritonas), Romanas Savickas (bosas), Šarūnas Navickas (vokalinė perkusija).
– Kaip renkatės dainas, repertuarą?
Vitalij: Šiaip labai įvairiai viskas vyksta. Labai daug per tuos 10 metų viskas keitėsi, ypač žmonės kolektyve. Kiekvienas žmogus atnešdavo savo požiūrį, savo viziją, muzikavimą, kompetenciją ir nuo to labai priklausydavo pati eiga. Sakykim, kai kolektyve buvo daugiau žmonių, linkusių improvizuoti, tai automatiškai, darant aranžuotes, buvo paliekama daug daugiau erdvės improvizacijoms. Kai daugiau akademinio plano atlikėjų atsirasdavo kolektyve, tai viskas būdavo daugiau fiksuota pagal natas.
O šiaip tai aš daug ką kaip vadovas pačioje pradžioje dariau – repertuarinę liniją vedžiau pats, kartais pasitardavau su kolektyvu, kartais tiesiog padarydavau kūrinį, kuris man labai brangus. Čia nebuvo vienos krypties.
Kadangi dabartinės mūsų sudėties muzikiniai skoniai daug kur sutampa, tai manimi yra pasitikima. Toks mūsų apsisprendimas. Pavyzdžiui, autorinė kūryba – tai tiesiog žmogus kuria tai, ką jis jaučia. Kurti pagal madas, kurti pagal tendencijas? Labai nesinori tam pasiduoti. Iš kitos pusės – aišku, mūsų repertuare daug kūrinių atsirado vykdant tam tikrus užsakymus arba pageidavimus renginiams, kuriems turėjome paruošti konkrečius kūrinius. Jeigu mums koks kūrinys patiko, tai jis užima mūsų repertuare nuolatinę vietą.
– Kaip paskirstote dainavimo partijas atlikėjams?
Vitalij: Taip yra, kad vienas turi savo kažkokį unikalų girdėjimą, muzikos pojūtį ir tai pasireiškia įvairiose kompetencijose. Mes, aišku, tokiu būdu niekada nekonkuruojame ir leidžiame vieni kitiems reikštis. Taip ir tose srityse, kuriose esame geriausi. Aš, darydamas aranžuotes, numatau tam tikras gaires, bet daug kas gali pasikeisti atėjus į repeticiją. Jeigu mes pamatome, kad kažkas veikia daug geriau, išbandome koncertuose ne vieną kartą ir paskui kažkaip išsikristalizuoja viskas. Realiai, kol kūrinys nukeliauja iki studijinio formato ir užbaigto pavidalo, išbandoma „n“ jo variantų.
– Ar moteriškos draugijos nė kiek netrūksta?
Marius: Užtenka, kai mus palydi tiktais.
Vitalij: Nepatikėsite, bet iš tikrųjų turime aplink save daug moterų, kaip bebūtų paradoksalu. Kartais koncertuose labai, labai subtiliai, o kartais visai nesubtiliai duodame klausytojui, žiūrovui suprasti, kad viskas taip ir turi būti. Kodėl? Tokia koncepcija – čia ir yra patrauklumas, kad visi tie balsai, kurie tradiciškai yra dalijami tarp vyrų ir moterų, atliekami tik vyrų. Tai yra labai sena tradicija, turinti šimtus metų.
Lyčių trinčių išvengiame. Iš vienos pusės yra trauka, kažkokios simpatijos, kas, manau, meniniame darbe, kolektyve nelabai priimtina. O iš kitos pusės mes ir taip sau leidžiam pakankamai daug intrigų ir apkalbų, tai jeigu moterį įsileistume kokią, tai, ko gero, mirtume iškart. Subyrėtume per vieną dieną.
Jeigu rimtai, tai yra koncepcija, kolektyvo įvaizdis, muzikavimo principas. Su moterimis esame dainavę kaip kviestiniai svečiai, bet tai būna pakankamai retai.
– O kaip „Quorum“ susikūrė?
Vitalij: Datos niekas neatsimena. Teoriškai tai turėtų būti pirma repeticija arba diena, kai aš paskambinau savo kolegai ir su juo pakalbėjau. Tai turėtų būti pavasaris – kiek pamenu, dar buvo pakankamai šalta. Ir mes visur biografijose rašome pavasarį, nors teoriškai tai galėjo būti ir vasario pabaiga – negaliu dabar tiksliai pasakyt. Mes švenčiame visus metus, nes kai yra abstraktu, tai yra didžiulė prielaida tai ištempti visiems metams.
– Kokie jūsų didžiausi pasiekimai ir sunkiausi momentai?
Vitalij: Iš esmės pažvelgus į retrospektyvą, atrodo, kad buvo gan nuoseklus kilimas. Aišku, buvo ir kritimų. Bet populiarumo, profesionalumo, komercinės sėkmės atžvilgiu viskas ėjo po truputį – nuo visiškos nežinomybės ir absoliučiai saviveiklinio formato pačioje pradžioje iki...
Per tuos 10 metų pasiekėme rezultatą, kurio galbūt ir nelabai tikėjomės. Lietuvoje, kur tokia maža rinka, tai, ko mes pasiekėme, tapo ne tik pagrindine mūsų veikla, bet ir pagrindiniu pajamų šaltiniu.
– Ar visiems kolektyvo nariams tai yra pagrindinis darbas?
Vitalij: Tai požiūrio reikalas. Aš negaliu remti prie sienos savo kolegų ir klausti: ar čia tau svarbiau už gyvenimą, ar ne. Tačiau atrodo, kad mūsų atlikėjai „Quorum“ teikia pirmenybę. Ir šiaip netgi mūsų grafikai, mūsų poilsis yra planuojamas, atsižvelgiant į bendrus interesus.
– Pelnėte nemažai apdovanojimų.
Vitalij: Iš tikrųjų tie apdovanojimai tokie... Taip, mes buvome daug kur pastebėti ir pažymėti, bet dar daugiau buvo vietų, kai mes nebuvome pastebėti ir pažymėti. Kurį laiką nelabai mus norėjo įsileisti – neminėjo straipsniuose ir pan.
Susidarė toks įspūdis, kad mes metame iššūkį Lietuvos popscenai, nes dalyvaujame populiariosios muzikos projektuose ir daug kas mus labiau priskiria prie pramoginės muzikos negu prie rimtosios. Labai daug gyvenime atidavėme akademinei muzikai ir iki šiol atiduodame duoklę įvairiais rakursais ir pavidalais. Tačiau aišku, kad mes jiems esame ne tik konkurentai, kiek tokie, kaip pasakyt?..
Marius: Provokatoriai?
Vitalij: Taip, provokatoriai. Toks užmynimas ant jų sąžinės.
– Kad jie bandytų kažką daryti geriau?
Vitalij: Taip. Mūsų buvimas šalia lyg tai įpareigoja žiūrėti į tai profesionalo akimis. Aš nekalbu, kad jie dabar turi pulti mokytis ir studijuoti muzikos. Aš labai gerbiu Rūtą Ščiogolevaitę, kuri visgi prisivertė ir pabaigė muzikinį dainavimą. Aš jai akomponavau per vieną šventę ir ji puikiai tai daro – manau, kad daug kam reikėtų pažiūrėt iš šios pozicijos.
Kažkodėl įprasta, kad medikai operuoja diplomuoti, kad teisininkai sėdi teisme su diplomais, o muzikantu gali būti bet kas. Aš sutinku, kad diplomas nesuteikia meninių sparnų, kad dėl jo tu netampi kūrėju, įdomiu atlikėju. Tačiau yra labai daug dalykų, kurie išryškėja kontekste. Ypač kai žmogus užima tam tikrą vietą. Galų gale tai yra ne visai teisinga – kodėl kažkas atiduoda 20 metų mokslams, atiduoda daug pastangų, o paskui pasiekęs aukšto lygio uždirba daug mažesnius pinigus ir gyvena varganą gyvenimą, turi ieškoti žemindamasis papildomų pajamų, kai tuo tarpu kitas linksminosi, nieko nedarė, išgarsėjo per vieną šou ir tapo sėkmingu, daug uždirbančiu atlikėju. Vadinasi, jiems yra sudaromos tokios sąlygos. O ši sistema žaidžia ne mūsų naudai. Mes, būna, ir pykstame dėl to.
Marius: Nepabijokime pasakymo, kad yra daug tokių, kurie dainuoja tam tikromis kūno dalimis – kojomis, pėdomis... Taigi net specialiai dedasi implantus tam, kad galėtų jais dainuoti. Tai yra investicija į grožį, išvaizdą, išorę, kad galėtų iš to vėliau sėkmingai dividendus ištraukti.
– O kokia jūsų pagrindinė investicija?
Marius: Čia yra tik mažytė priemonė – dirigento ranka, kuri nuneša balsą iki klausytojo. Šiaip tai iš tikrųjų viskas yra mūsų. Kaip ir minėjo kolega, didžiausia dalis jau suinstaliuoti dalykai – repeticijos, kūrybinis procesas, buvimas kartu. Tai yra investicija.
Vitalij: Nekalbant apie mokslus nuo mažų dienų, pasiaukojančius mokslus, nes juk mes irgi visi norėjome spardyti kamuolį balandžio mėnesį, bet turėjome sėdėti ir groti. O kažkas varinėjo tą kamuolį ir netapo futbolininku – nuėjo į kitą sritį. Dabar jis bando, sakykim, konkuruoti su mumis. Ir kokiu pagrindu? Mes gi nesiveržiame, pavyzdžiui, į futbolo aikštę.
Kitos investicijos – tai, be abejo, kokybiška aparatūra, kad klausytojas išgirstų būtent taip, kaip tai yra atliekama. Ji, aišku, yra labai brangi.
Be to, yra kūrybinis darbas, aranžuotės, repeticijos ir krūva visokių tokių smulkmenų, iš kurių susideda didžiulės sąnaudos. Tad jeigu netgi žiūrėti į tai iš verslo pozicijos, kad muzikantai savo malonumui tai daro, tai ką jiems tai reiškia? Ateini, padainuoji ir tau duoda už tai pavalgyit, atsigerti – ačiū ir viso gero.
Marius: Koks dar gali būti honoraras...
Vitalij: Tau gi pačiam malonu tai daryti. Tada tenka pagalvoti, kiek mums patiems tai kainuoja. Aš nekalbu apie kostiumus, nes mes negalime išeiti bet kaip apsirengę, nekalbu apie tai, kad mums reikia spausdinti natas, kad mums reikia įsigyti kažkokias priemones tam, kad galėtume tai daryti. Žodžiu, viskas labai sąžininga, labai skaidru. Mes visi viską darome patys – t. y. didžiuliai procesai: mes turime turėti ir gerą įrangą, kad galėtume komunikuoti su žmonėmis, įsigyti telefonus, planšetes, turime būti pasiekiami. Pavyzdžiui, pas mus yra tokių kolektyve technodegradų (aš tarp jų), kurie mielai iki šiol vaikščiotų su plytine „NOKIA“. Mes turėjome visa tai atnaujinti tam, kad būtume operatyvūs. Reikia komentarus visų sužiūrėti, į elektroninius laiškus atsakyti – žodžiu, daugybė įvairių darbų. Visa tai mes darom patys, todėl galiu pasakyti drąsiai: Lietuvoje nesurandame žmogaus, kuris galėtų adekvačiai, kompetentingai mums vadovauti arba mus prodiusuoti.
Marius: Yra keletas ryklių, kurie galbūt galėtų padėti. Tačiau kaip padėti? Nesuprasdami to, ką mes darome? Tiesiog mus į vergovę pasiimti ir naudoti savo reikmėms? O ką mes iš to gausime? Vargu ar mums tai patiks ir ar mes su tuo galėsime gyventi.
Vitalij: Be to, dabar tie rykliai, kaip kolega minėjo, įsivaizduoja, kad jeigu jie pradeda prodiusuoti kažkokį kolektyvą, tai kolektyvas tampa jų nuosavybe. Tačiau reikia suprasti, kad mes viską padarėme praktiškai patys su nedidelėmis kitų žmonių, kuriems esame dėkingi, pagalbos injekcijomis. Bendravimas su jais turėjo terminą, vadinasi, po to mes galėjome pasirinkti kitą kelią. Toliau viskas yra mūsų tiek kūrybinės, tiek materialios, tiek laiko didžiulės investicijos ir savaime suprantama, kad norėtume samdyti ir kviesti tokį žmogų, kuris atstovautų mūsų interesams, o ne mumis bandytų manipuliuoti, norėdamas patenkinti savo finansines ambicijas. Dėl to su mumis yra sunku – mes jau vyresnio amžiaus.
– Kokie jūsų planai?
Vitalij: Žadam pasiimti „Grammy“ – mus pagaliau pradėjo kviesti į užsienį. Sakau „pagaliau“, nes iš tikrųjų mažai kur buvome. Briuselyje koncertavome euro įvedimo proga – malonu buvo, kad iš visos Lietuvos pasirinko mus, kaip reprezentuojančius mūsų meninį kultūrinį lygį. Dabar buvo kvietimas į festivalį Slovakijoje, bet sutapo datos, nes mums pasiūlė skrydį į Ameriką porai koncertų.
Šiuo metu ruošiame videoklipą, kuris turėtų stipriai pakelti mūsų populiarumą pasauliniu mastu. Negaliu išduoti, koks tai bus kūrinys, bet jis yra reto populiarumo, ypatingo – netgi padorios vokalinės versijos nėra, jau nekalbant apie a cappella. Tai turėtų būti tam tikra bomba.
Daugiau norime pavažinėti po pasaulį. Negaliu pasakyti, kad norime konkrečiai laimėti tą ar aną – visa tai gali būti tarp kitko. Mūsų kiekvienas su įvairiais kolektyvais esame dalyvavę įvairiuose konkursuose. O konkursai yra labiau jaunatviškas formatas, čia reikia labai degti, konkuruoti, įrodinėti. Mes turime savo veidą, pakankamai aiškiai skiriamės savo koncepcija nuo kitų a cappella kolektyvų pasaulyje ir, drįstu pasakyti, kad tam tikrais aspektais esame tikrai ne prastesni, o kai kuriais galbūt ir pralenkiame savo daug žinomesnius kolegas. Tik mes esame iš mažos Lietuvos.
– Apie Lietuvą sužinos iš jūsų.
Vitalij: Na, taip. Įdomi smulkmena: pažiūri elektroninį paštą ir kiekvieną dieną matai po vieną ar kelis komentarus iš Brazilijos, Meksikos, Kinijos, Japonijos. Iš įvairių pasaulio vietų žmonės įvairiomis kalbomis rašo: kokie jūs šaunuoliai, jūs tapote mūsų mylimiausiu kolektyvu. Tai glosto širdį. Tai suteikia vilties ir tada tu pradedi galvoti – o gal čia tik laiko klausimas, kada mes gausime dividendus už savo darbą.

V. Neugasimov: „Juk mes irgi visi norėjome spardyti kamuolį balandžio mėnesį gatvėje, bet turėjome sėdėti ir groti.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.