B. Gramavičius sako, kad visame pasaulyje „vabalas“ yra „vabalas“ – tiek Vokietijoje, tiek Švedijoje, ar kur nors kitur.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šiauliuose gyvenantis Bronius Gramavičius jau ilgą laiką domisi automobiliais, jo mėgstamiausi – „vabalai“. Pokalbiui apie šias mašinas B. Gramavičius į mūsų redakciją atvažiuoja vienu iš savo rankomis atgaivintu „vabalu“, liaudies pramintu „agurku“. Žydrame automobiliuke telpa 7 – 8 žmonės, taip pat jis puikiai tinka nakvynei. Ar gali būti geriau? Šiaulietis sako, kad turi ne vieną „vabaliuką“, tačiau tikslaus skaičiaus neišduoda – esą dabar, kai šių „Volkswagen“ automobilių niekur nebegamina, mėgėjai ieško ir bando verbuoti pardavimui.
„Volkswagen“ „vabalo“ sukūrimas, ko gero, yra vienas įdomiausių puslapių automobilių istorijoje – jis buvo gaminamas daugybę dešimtmečių, o prie jo gamybos ir kūrimo prisidėjo nemažai talentingų žmonių. Pasak B. Gramavičiaus, „vabalas“ yra „vabalas“ bet kurioje šalyje – visi žino, kokia tai mašina.
„Tikras vabalų mėgėjas turi ne vieną „vabalą“ ir vis su kitu atvyksta į sąskrydžius. Tie, kurie turi tik vieną, – tik pradedantieji“, – sako B. Gramavičius.

– Kada susidomėjote šiuo modeliu?
– Seniai viskas prasidėjo. Ko gero, tada, kai nusipirkau pirmą „Volkswagen“ „vabalą“. Tai kiek čia tų metų praėjo? Reikėtų į dokumentus pasižiūrėti – vienu žodžiu, seniai. Žinoma, prieš tai šiais automobiliais irgi domėjausi. Anksčiau jų buvo ir daugiau pirkti, o dabar jau nieko nebėra. O jeigu yra, tai kainos labai didelės. Būna, kad vokiečiai čia atvažiuoja ir ieško „vabalų“, nori į Vokietiją parsivežti. Nutinka net tokių kuriozų, kai žmonės ir po šienu atranda kokį nors „vabaliuką“. Buvo tokių atvejų.

– Kiek laiko trunka „vabalo“ atgaivinimas?
– Čia viskas priklauso nuo laiko. Dėl detalių didelių problemų nėra – jų gamyba užsiima Lenkija, Vroclave net yra detalių parduotuvė. O šiaip galima užsisakyti reikiamų dalykų internetu, tačiau pagrindinis dalykas, nuo kurio priklauso „vabalo“ atgaivinimo trukmė, – tai laiko turėjimas.

– Kiek jūs laiko skiriate tam?
– Sunku pasakyti. Žiemą – savaitgalius, kartais ir vakarus. Na, gaisro jokio nėra – tai, kai yra laiko, ir eini į garažą. Vieną projektą pabaigi, kitą pradedi arba kas nors pasikeičia ir tu tada irgi keiti. Veikti yra ką – prie televizoriaus nereikia sėdėti ir snausti prie kažkokio serialo nesąmoningo. Nėra kada.

– Tai geresnis užsiėmimas negu televizorius?
– Geresnis. Aš taip nemoku – žiūrėti televizorių ir nieko neveikti, čia ne mano natūra. Daugiausia laiko „vabalų“ restauravimui skiriu žiemą, o vasarą dažniausiai į įvairius sąskrydžius nuvažiuojame. O šiaip savaitgaliais su juo bet kur gali išvažiuoti, ypač su autobusiuku – nereikia sukti galvos, saulė pakilo ir gali važiuoti į Palangą. Nereikia žiūrėti, lis ar nelis, nepatiks – apsisuksiu ir parvažiuosiu. Nereiks vyniotis šlapių palapinių ir vežtis namo. Tokiu autobusiuku važiuoti gali kokie 7–8 žmonės, bet jeigu nori miegoti, tai geriausia vykti trise.

– Ar dažnai keliaujate šiuo autobusiuku?
– Na, su šiuo į tolimesnes keliones kiek mažiau važiuoju, nes jis su benzinu yra. Turiu dar tokį kitą variantą, jis naujesnis – varomas dyzeliu. Tai šis patogesnis. O kai naujesnis, tai patikimesnis kelyje, greičiau važiuoja. Kalbu apie kampuotą „Volkswagen'ą“, liaudies pramintą „šiknabirbiu“.

– Kodėl toks pavadinimas?
– Liaudis taip pakrikštijo. Visoje Lietuvoje jis yra „šiknabirbis“ – jo variklis yra gale. O šį modelį, su kuriuo atvažiavau, liaudis yra pavadinusi „agurku“.

– Kuo dar užsiimate be automobilių tvarkymo?
– Esu elektrikas. Kai reikėjo rinktis specialybę stojant tais laikais į Šiaulių politechnikumą, į automobilių specialybę man neužteko pažymių, tai iš manęs išėjo elektrikas. Tokia mano profesija. Apie elektrą automobilyje irgi reikia išmanyti – lemputės į autoservisą nevažiuosi pakeisti.

– Kokius automobilius turite – seniausias, naujausias?
– Seniausias 1960 m., o naujausias, su kuriuo į darbą važinėju, yra turbūt 2001 m. To naujojo aš nelaikau vabalu – tai „New Beetle“. Tai naujoviškas „vabalas“, bet aš jį įsigijau kasdieniniams reikalams, kad nereiktų važinėti su kokiu nors opeliu ar reno. Tiesiog reikia pasirinkti vieną markę – su remontu paprasčiau: „Volkswagen“ automobilių varžčiukai visi normalūs, ne visokios žvaigždutės, dėl kurių turėtum pirkti papildomą įrankių krūvą, kad vieną varžčiuką atsuktum.

– Kuri versija labiau patinka – „New Beetle“ ar „vabaliukas“?
– Naujesnis aišku yra patogesnis, o senasis – jis nėra toks greitas, mažiau turi privalumų, bet jį remontuoti mažiau reikia. Aišku, žiemą niekas su juo per druskas nevažiuoja, nes gaila rankų darbo įdėto.

– Yra toks stereotipas, kad „New Beetle“ – tai moteriška mašina.
– Šiuolaikinis variantas tai gal ir taip, nes jis turi daug plastmasinių detalių. Tačiau galiu pasakyti, kad jis nėra mieste labai patogus važiuoti, ypač žiemą – labai žemas priekinis buferis. Tai pažiūrėkit – daugiausiai moterys jais važinėja po miestą, tai automobilių priekiai visų nudraskyti. Žiemą „New Beetle“ per provėžas važiuoti irgi labai nepatogus, tačiau apskritai kalbant, jis važiuoti yra neblogas. Aišku, vyrai daugiau važinėja su golfais, bet važinėja ir su „New Beetle“.
Jeigu, pavyzdžiui, prireikia kur nors toliau nuvažiuoti, tai aišku, kad važiuoji su „New Beetle“, nes jis patogesnis, variklis galingesnis, geriau važiuojasi, kelyje geriau laikosi. Ypač jeigu staiga prireikia kiekvieną dieną kur nors nuvažiuoti. Kiekvieną dieną važinėti „vabalu“ gaila.

– Ar vabalus dar gamina kur nors?
– Ne, jų gamyba baigėsi. Berods Brazilijoje baigė gaminti juos.

– Apskritai, kuo vabalai taip traukia?
– „Vabalas“, jis toks, kad... Visame pasaulyje „vabalas“ yra „vabalas“ – tiek Vokietijoje, tiek Švedijoje, ar kur nors kitur. Pasaulyje yra daug „vabalų“ klubų – vieni mažesni, kiti didesni. Su turimu „vabalu“ galima nuvažiuoti ne vien į „vabalų“ sąskrydį. Būna senoviškų automobilių sąskrydis, ten visokius priima, tik važiuok. Kai vyksta kur nors tokie renginiai, tai visada važiuoju, ypač jeigu netoliese. Greit bus „vabalų“ sąskrydis Lenkijoje – kiekvienais metais jis vyksta Krokuvoje, ten labai didelis suvažiavimas būna.

– Kaip vertinate šių metų „vabalų“ sąskrydį Kurtuvėnuose?
– Pernai irgi toks pat renginys buvo Kurtuvėnuose, bet truputėlį daugiau žmonių buvo. Antrus metus paeiliui nebelabai kas nori į tą pačią vietą važiuoti, tai šiais metais žmonių mažiau. Labai džiaugėmės, kad oras buvo geras.

– Ar dar bus „vabalų“ bumas?
– Iš kur jų begausi. Kiek metų praėjo jau. Gamybos tikrai niekas nebepradės. Kas nori, tas dabar dar randa, tiktai reikia noro turėti. Noro, sveikatos ir darbo daug įdėti. „Vabalas“ nėra kažkokia labai karališka mašina. Liaudis prisiperka amerikoniškų mašinų ir paskui galvoja, kur jas laikyti – ne į kiekvieną garažą telpa ir benzino poros kibirų neužtenka iki Palangos nuvažiuoti.

– Ar teko sutikti moterį, kuri pati bandytų restauruoti „vabalą“?
– Nežinau. Gal pati nelabai, bet su pagalba – taip. Automobilio restauravimas – nemoteriškas darbas. O šiaip moterys irgi domisi. Buvo Šiauliuose čia viena moteris, kuri prieš kokius dvejus metus važinėjo žiemą, bet pavasario nesulaukė. Sugriuvo jos „vabalas“, galvojo, ar parduoti, ar remontuoti. Žiema yra žiema, druskos labai graužia „vabalą“ – jis nėra cinkuotas.

– Ar daug šiauliečių turi vabalus?
– Na, Šiauliuose... Kažkiek turi, bet Radviliškyje, ko gero, „vabalų“ yra daugiau. Šiauliuose irgi yra, bet nelabai kas nori ir rodytis – vienas paslėpęs, kitas išvažiuoja. Visi, kas turi, kieme nelaiko – gali greitai surūdyti. Kas turi, tai jų vabalai stovi garažuose – jeigu laikysi darže po obelike, tai jis ilgai negyvens. Norint ilgiau išlaikyti „vabalą“ patartina į benziną pilti švino priedą – anksčiau benzinas buvo su švinu. Įpylus švino priedą geriau vožtuvai tepasi, variklis ilgiau laiko. Įdomu ir tai, kad seniausi „vabalai“ yra 6 voltų, tai su jais naktį nelabai patogu važiuoti – šviesos raudonos. Vėlesni yra 12 voltų, tai šviesos geresnės.

– Kaip šeima reaguoja į šį pomėgį? Ar palaiko?
– Kam gėlės ant palangės, o kam mašinos. Šeima palaiko šį pomėgį ir važiuoja kartu. Vasarą, kai kur nors važiuoju su „agurku“ arba su „šiknabirbiu“, tai dar ir katiną pasiimu į gamtą.

Šiaulietis mieliau darbuojasi garaže ir tvarko automobilius, negu žiūri filmus, serialus per televizorių.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į redakciją B. Gramavičius atvažiavo 1977 m. gamintu „Volkswagen“ autobusiuku, liaudies pramintu „agurku“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.