A. Tapinui įstrigusi mintis – kaip kardui yra reikalingas galąstuvas, taip protui yra reikalingos knygos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Žurnalistas, rašytojas Andrius Tapinas neslepia savo tikslų ir norų – tiesiai šviesiai sako, kad norėjo parašyti bestselerį. Matyt, toks užtikrintumas ir koordinuotas ėjimas tikslo link gali garantuoti tik viena – sėkmę. Pirmoji jo stimpanko žanro knyga „Vilko valanda“ tapo viena skaitomiausių knygų, o parduotų egzempliorių skaičius dešimttūkstantinis. Vieni skaito ir mėgaujasi, kiti – piktinasi, tačiau A. Tapinas teisus – kūrybinis chuliganizmas ne tik žavingai įdomus, bet ir veda tiesiai į sėkmę.
Šiaulių universitete svečiavęsis žurnalistas ir rašytojas pasakojo apie patriotiškumo idėją ir lietuviškuosius herojus.

Lietuviškasis patriotizmas – tai ašarų pakalnė?
A. Tapino pirmoji knyga „Vilko valanda“ – tai jo kūrybinio chuliganizmo rezultatas. Nepasiginčysi – kūrinys skaitomas, o 2013-aisiais jo knyga išrinkta Metų knyga. A. Tapinas pasakoja, kad jo bičiulis Aurelijus Vitkevičius pašmaikštavo šia proga: esą jeigu fantastinė stimpanko žanro knyga tampa geriausia Lietuvos literatūros knyga – tai arba mūsų literatūroje kažkas yra labai gerai, arba labai blogai – aš dar negaliu apsispręsti.
Tačiau čia dar ne visi laurai, atitekę A. Tapinui. Jis sako, kad jam svarbiausias įvertinimas buvo Patrioto premija. Pirmiausia dėl to, kad ją suteikia Krašto apsaugos ministerija, antra – premijos pavadinime slypinti esmė – už patriotiškumą.
„Man visuomet stigo to tokio lietuviško tikrojo patriotizmo. Kai aš girdėdavau žodį „patriotizmas“ prieš 3 – 4 metus, tai man iškildavo toks vaizdinys: aš važiuoju švęsti Kovo 11-osios, klausausi Lietuvos radijo, kuris transliuoja iškilmingą Seimo posėdį ir ten kalbos tokios, jog atrodo, kad mes ką tik palaidojome savo mylimą močiutę. Susirinkę Seimo nariai, visuomenės veikėjai, akademikai verkia, visi rauda, kaip blogai, kaip Lietuva išsivaikšto, kaip čia nėra galimybių. Tada paskaitai, kaip, pavyzdžiui, norvegai švenčia savo Nepriklausomybės dieną, aš net nekalbu apie amerikiečius. Na, kodėl mes negalime taip, kodėl mes amžinai turime verkti?“ – klausia A. Tapinas.
A. Tapinas lietuvišką patriotizmą tiesiogiai išvadina verkimu – ko gero, šioje mintyje yra tiesos, nes kitu atveju lietuviai linkę į šovinizmą – „Lietuva tik lietuviams!“ Žurnalistas tuoj pat atverčia kitą medalio pusę – lietuvių elgesys keičiasi, jie paskutiniu metu užsiima ne tik ašarojimu, bet ir mokymusi švęsti ir džiaugtis Lietuvos laisvės švente.

Tragiškos herojų baigtys – tipiškos
Kalba nukrypsta tautos herojų link – čia A. Tapinas nestokoja pavyzdžių. Jis atvirai sako, jog jam patinka amerikiečių kultūra, holivudinė industrija dėl vienos paprastos priežasties – amerikiečiai investuoja milijonus į savo kultūros propagandą gerąja prasme, pavyzdžiui, į Betmeną, Žmogų Vorą, Kapitoną Ameriką ir kt.
„Pas amerikiečius yra taip: jeigu yra amerikiečių karys, jis bus herojus, jeigu mokytojas – jis herojus, jeigu universiteto dėstytojas – jis irgi herojus. Tiek knygose, tiek filmuose. O mūsų herojai? Nežinau, ar tai yra kultūrinis paveldas, ar čia dėl sunkios mūsų praeities – mūsų herojai yra tragiški ir jie visi blogai baigia. Taigi herojus negali blogai baigti. Štai Tadas Blinda, svieto lygintojas, kaip baigia?“ – retoriškai klausia A. Tapinas.
Tuoj pats jis pasakoja istoriją apie S. Darių ir S. Girėną. Lietuviams – jie tikrų tikriausi herojai. Tačiau kaip jie atrodo tarptautiniame kontekste? Štai per S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metines A. Tapinas kalbasi su savo draugais amerikiečiais – pasakoja šių didvyrių žygdarbį... Amerikiečių nuomone, tai superistorija. Tačiau kas vyko po to? Kada po to? Tada, kai jie sugrįžo į Lietuvą?
„Sakau, jie neatskrido. Kaip neatskrido? Sakau, jie nukrito ir jie nesupranta, jie žiūri nuoširdžiai ir sako, tai jie nepasiekė tikslo, tai ką jūs čia dabar... – sako žurnalistas. – Arba Mindaugas – mūsų žymiausias istorinis personažas, be penkių minučių karalius. Mums ta karūna sapnuojasi – turėjo būti ir nebuvo.“
Taigi A. Tapinas nusprendė sukurti tokius herojus, kurie neatsiprašinėja, kad yra herojai, jie nesiruošia tragiškai mirti, jie yra holivudinio stiliaus – stiprūs, drąsūs, narsūs, ištikimi, galintys ir „į fizionomiją užvažiuoti“.

Laki vaizduotė – pagrindinis ateities ginklas
A. Tapinas pripažįsta, kad kurdamas stimpanko žanro istoriją jis bandė pataikyti į skonį tų žmonių, kurie nelabai skaito knygas. „Galbūt savo noru jiems skaityti nesinori, nes privaloma lietuvių literatūra, kurią skaitė 10 – 12 klasėje, šiek tiek, o gal ir smarkiai atgrasė nuo skaitymo, – teigia rašytojas. – Kai tu skaitai per prievartą – malonumo nėra. Aš vis bandau suvokti, kartais kalbu su lietuvių literatūros mokytojais ir su švietimo sistemos žmonėms, klausiu jų nuoširdžiai, ką jie galvoja. Ar jie tikrai mano, kad dabartiniam 15-mečiui, Facebook'o, Twiteri'o, Playstation'o kartos atstovui, gali būti įdomu skaityti, kaip Lietuvos kaimas pereina iš XIX a. į XX a? Tikrai skaitys savo noru ir jie džiaugsis, skaitydami lietuvišką literatūrą? Aš manau, kad ne.“
Dėl šios priežasties A. Tapinas ėmėsi rašyti pramoginio tipo knygą, kuri yra skirta elementariam dalykui – poilsiui ir pramogai. Štai čia slypi pagrindinė populiarumo priežastis. Štai kodėl holivudiniai filmai visada bus populiaresni už tragiškus, štai kodėl „Domino“ teatras surenka pilnas sales 10 kartų per mėnesį – nes publika ateina pailsėti.
„Jokiu būdu negalima sakyti, kad Eimunto Nekrošiaus ar Oskaro Koršunovo spektakliai blogi. Ne. Jie tiesiog yra kitokie – tai yra aukštasis menas. Tas pat ir su literatūra. Pramoginės knygos populiarios visame pasaulyje, populiarios ir Lietuvoje. Tai kodėl mūsų rašytojai gėdijasi rašyti tokias? Galbūt nemoka reikalingų formulių, pagal kurias rašomos pramoginės knygos – aš nežinau. Tačiau smagu, kai man skambina, parašo per Facebook'ą arba susitikimuose tėvai sako: jūsų knygos tapo pirmosiomis, kurias mano sūnus arba dukra perskaitė savo noru“, – pasakoja A. Tapinas.
Visur agituojama – reikia skaityti! Valstybė, universitetai, švietimo sistema kalba – būtina skaityti knygas, būtina. „Kaip sako? Reikia skaityti knygas, žmogus turi būti apsiskaitęs. O kodėl? Tada jie taip pradeda į mane skeptiškai žiūrėti, nes supranta, kad čia kažkokios provokacijos vyksta, – teigia A. Tapinas. – Tačiau rimtai – koks tikslas skaityti knygas? Ir čia yra labai gerai citata iš mano mėgstamo serialo „Sostų karai“. Ten yra toks personažas, neūžauga, jis negali kovoti kaip jo brolis, kuris yra karaliaus sargybinis. Jis pasako labai gerą frazę, kuri man yra labai įstrigusi: aš negaliu naudoti kardo, bet mano kardas yra mano protas, o kaip kardui yra reikalingas galąstuvas, taip protui yra reikalingos knygos.“
Knygos lavina vaizduotę. O kam reikalinga vaizduotė? „Aš, pavyzdžiui, esu kalbėjęs su keliais labai protingais žmonėmis iš Silicio slėnio, ne lietuviais. Jie organizuoja TED konferencijas ir gali prognozuoti, kas bus ateityje – ne po 200 metų, o kas bus po 5 ar 20 metų“, – sako A. Tapinas.
Pasak jo, informacija dabar tapo pagrindine valiuta, o po 5 – 10 metų tai bus vienintelė absoliučiai svarbi valiuta, kuri turės vertę. Taigi idėjos, kylančios iš informacijos, veš jų kūrėjus į sėkmę.
„Vienintelis dalykas – idėja. Ar tu gali generuoti idėjas, ar ne. Kokia tavo profesija bebūtų – verslas, politika, gali būti mokytojas ar gydytojas, sėkmė ateis pas tave, jeigu tu galėsi generuoti daug idėjų, dažnai ir nebijoti jų atmetinėti. Kas generuoja idėjas? Vaizduotė. Kas šlifuoja tavo vaizduotę? Kaip sakau, žmonija yra išradusi daug būdų – knygas ir narkotikus. Tai rekomenduoju pirmą variantą“, – sako A. Tapinas.

Knyga ir atsiradę projektai
Taip A. Tapinas įrodo knygų skaitymo svarbą ir toliau pasakoja apie „Vilko valandą“. Pasirodo, kad šis kūrinys inspiravo ne vieną projektą – rašytojas džiaugiasi atsiradusia kultūrine verslo sinteze. Atsirado žaidimas, sukurtas remiantis knygos „Vilko valanda“ motyvais – jame žaidžiantysis gali skraidyti virš Vilniaus ir atlikti misijas.
Čia vėlgi nutiko labai įdomus dalykas – populiariausias pasaulio „blogeris“, kuris žaidžia žaidimus ir pasakoja, kaip juos žaidžia, taipogi išbandė šį žaidimuką. Ši filmuota medžiaga sulaukė 4 milijonų peržiūrų – taigi toks žmonių kiekis pamatė Vilnių.
Taip pat išleista audioknyga, tačiau dėl Lietuvoje vyraujančių stereotipų ji netapo populiari. Lietuvių nuomone, audioknyga skirta tik žmonėms su regėjimo negalia, tačiau užsienyje jos skirtos aktyviems žmonėms, mėgstantiems važinėtis dviračiais, daug vaikščioti.
„Pats keisčiausias įvykis – vieną dieną man paskambino ir toks labai žvalus, energingas, jaunas balsas ir sako: mes norime pirkti iš jūsų teises „Vilko valandos“ animacinei ekranizacijai. Sakau: nuostabu, fantastiška, pirkite iš manęs teises. Jis sako – viskas labai gerai, bet mes pinigų visiškai neturime. Na, žinot, aš jau iš patirties žinau, kad balso jaunumas telefono ragelyje yra atvirkščiai proporcingas turimų pinigų skaičiui“, – juokauja A. Tapinas.
Tačiau autorines teises jis davė – tegu tik daro. A. Tapinui smagiausia tai, kad kažkas tiesiog ima ir daro, o ne tik verkia, kaip sunku prasimušti Lietuvoje. Kitas svarbus dalykas – tai ne tik šnekos, bet ir darbai – kalbėti gali iki pat pensijos ir vis dar sėdėti tame pačiame katile.
„Man patinka, kai ima ir daro. Galbūt daro iš idėjos, būtent iš kūrybinio chuliganizmo, noro išsiveržti iš savo uždaro rato. Ir įsivaizduokite – gavo jie finansavimą vienai serijai, sukūrė ją, netrukus ji atsiras internete ir po to jie važiuos su ja į pasaulio animacijos festivalius, ieškos ten prodiuserių, kuriuos galbūt sudomins ši idėja. Ir taip jie gaus finansavimą. Galbūt ir nieko neišeis, bet jie galės sakyti, kad mes tai padarėme“, – sako A. Tapinas.