R. Aškinytės-Degėsienės romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ triumfavo „Metų knygos 2014“ rinkimuose.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ieva LIUBŠYTĖ
Rasa Aškinytė-Degėsienė – humanitarinių mokslų (filosofijos) magistrė, rašo ne tik grožinės literatūros kūrinius, bet ir etikos, filosofijos vadovėlius. Jos trečiasis romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ triumfavo „Metų knygos 2014“ rinkimuose.
Pati autorė, kalbėdama apie savo kaip rašytojos kelią, teigė, kad „oficialiai“ literatūros nestudijavo ir nelankė jokių rašymo kursų, ji tiesiog rašo taip, kaip nori.
O paklausta, ar tikėjosi, jog jos romanas pasieks populiarumo viršūnę ir taps Metų knyga, atsakė, kad šio laimėjimo per daug nesureikšmina: „Laimėjimai ateina ir praeina, o kas lieka? Lieka tai, kas buvo prieš laimėjimą – tie patys žmonės, tie patys darbai. Nereikia pasiduoti tai „laimėjimo, kuris pakeis pasaulį“ iliuzijai.“
– Kada supratote, kad norite rašyti? Pirmoji jūsų parašyta knyga?
– Pirmoji mano parašyta knyga yra romanas „Rūko nesugadinti“. Prieš tai nesu parašiusi jokių „mažesnių“ literatūros darbų, pradėjau iškart nuo romano. Tada man buvo jau trisdešimt penkeri. (Nors rašytojui, mano manymu, toks amžius yra kiek per jaunas. Norint rašyti pirmiausia reikia turėti, ką pasakyti, todėl amžius rašytojui yra ne kliūtis, o privilegija.)
Manęs dažnai klausia: tai tu sėdėjai, sėdėjai, ir staiga pradėjai rašyti romanus? Taip, pradėjau, tik prieš tai nesėdėjau. Prieš tai mokiausi, dėstytojavau, rašiau mokslinius straipsnius ir vadovėlius. Reikėjo tik truputį „pasukti“.
Manau, moksle man pritrūko kūrybos. Nesu tokia talentinga, kad moksle galėčiau išrasti kažką nauja, o romanuose galiu prikurti tiek pasaulių, kiek tik noriu.
– Kur mokėtės „rašymo meno“?
– Nesu „oficialiai“ studijavusi literatūros, nelankiau jokių rašymo kursų. Aš nežinau, kaip reikia rašyti. Todėl rašau taip, kaip noriu.
– Be romano „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ išleidote dar du romanus. Gal ir nuskambės banaliai, bet iš kur semiatės įkvėpimo?
– Gal ir nuvilsiu, tačiau rašant daug labiau reikia kitų dalykų nei įkvėpimo. Reikia pastabumo ir gebėjimo fiksuoti niuansus, gebėjimo analizuoti santykius ir atsekti galimas jų priežastis, modeliuoti įvairias pasekmes, įprastose situacijose matyti įvairias galimybes.
Man rašyti padeda ne įkvėpimas, o žinios. Esu baigusi istorijos ir filosofijos studijas, nuolat skaitau mokslinę literatūrą įvairiausiomis temomis – tiek psichologijos, antropologijos ar sociologijos, tiek tiksliųjų mokslų. Pavyzdžiui, šiuo metu domiuosi, kaip pagal pakitimus kauluose nustatomos ligos ir galima mirties priežastis tyrinėjant kelių tūkstančių metų senumo kapinynus.
Daug žinių, truputis atsipalaidavimo ir jau galima rašyti.
– Romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ triumfavo „Metų knygos rinkimuose 2014“. Ar tikėjotės tokio šio romano pasisekimo?
– Tokie „pasiekimai“ yra trumpalaikiai. Šiemet laimėjau aš, kitais metais laimės kiti. Žinoma, labai smagu, kai įvertina, nes tai „dvigubas“ laimėjimas – geriausius rinko ir literatūros kritikai, ir skaitytojai.
Tačiau nereikia tokių laimėjimų pernelyg sureikšminti. Jie ateina ir praeina, o kas lieka? Lieka tai, kas buvo prieš laimėjimą – tie patys žmonės, tie patys darbai. Nereikia pasiduodi tai „laimėjimo, kuris pakeis pasaulį“ iliuzijai. Man didžiausias laimėjimas yra galėjimas rašyti.
– Gal galėtumėte apibūdinti romano „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ pagrindinį veikėją? Jis kenčiantis, liūdintis, o gal anaiptol besidžiaugiantis gyvenimu, todėl taip lengvai viską ironizuoja?
– Jis toks pats, kaip kiekvienas iš mūsų – visoks. Tačiau priešingai nei mes, jis nesislapsto nei nuo savęs, nei nuo kitų, atvirai, be jokio melo prisipažįsta, kaip jaučiasi. Man jis toks labai patinka. Man neįdomūs apsimetinėjantys žmonės. Pameluoti sugebame visi – atrodo, kad prisipažinus, kaip jaučiamės ir ko norime, sugrius pasaulis. Tačiau pasaulis griūna nuo melo.
– Ar galima sakyti, kad romane „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ pasakojama tragiška meilės istorija?
– Visose meilės istorijose, nesvarbu, kaip jos vystosi, yra ir grožio, ir tragizmo. Nesuprantu posakio „meilė su laiminga pabaiga“. Kokia meilė, jei baigėsi? Ir kas nustatė, kad pabaiga laiminga? Ji negali būti laiminga visiems, net ir laimingiausiose istorijose yra visai nepatenkintų tokia laime.
– Jūs esate parašiusi ir puikią knygą, skirtą vaikams – „Beveik varlės“. Tad kas yra lengviau, ar rašyti vaikams, ar suaugusiems? Kodėl?
– Man lengviau rašyti suaugusiems. Knygoje suaugusiems visko daug, kai kurias vietas pavyksta parašyti stipriau, kitas – silpniau, bet bendroje visumoje viskas susimaišo ir susilygina. Vaikiškai knygai reikia vienos labai geros idėjos, kurią truputį išplėtoji.
Aš tokios idėjos neturiu, todėl man būtų gėda rašyti vaikams „paprastas“ ir tuščias istorijas, kur svarbu tik, kad būtų kas nors parašyta ir gražiai iliustruota, o ką ta knyga norima pasakyti – neaišku (nes ja nenorima pasakyti nieko...).
– Daug kas sako, kad rašymas nėra darbas, tai labiau malonus laisvalaikio leidimo būdas. Jūsų nuomone, ar rašymas yra darbas? O ar sunkus?
– Tikrai? Ar taip sako ir tie, kurie rašo? Man rašymas yra labai sunkus, intelektualiai ir emociškai išsunkiantis darbas. Manote, vaikštau sau linksma po vasariškas pievas, staiga užplūsta įkvėpimas, ir pati to nepastebėdama, lengva ranka tiesiog viską užrašau? Deja, ir vėl nuvilsiu...
Atsikeliu anksti ryte, atsisėdu prie kompiuterio ir jokių pievų, jokių blaškymųsi – tik aštuonios valandos darbo kasdien. Va ir visa romantika...
Žinoma, būna geresnių dienų, kai pavyksta savyje kažką „atidaryti“, būna dienų, kai visai nesirašo. Bet ir tada svarbu neatsitraukti nuo kompiuterio ir galvoti, galvoti…
– Ar rašymas – vienintelė jūsų aistra?
– Nežinau, ar man rašymas yra aistra, bet darau tai labai atsakingai. Į šio interviu klausimus atsakinėjau keturias valandas, gerai pagalvodama, ką noriu pasakyti ir kodėl tai sakau. Ne todėl, kad laikau save ypatinga „pranaše“. Kiekvieno mūsų žodžiai yra „ne žvirbliai“. Kiekvienas mūsų yra vienodai niekas – net ir tie, kurie „turi viską“ ir yra arogantiškiausi, gali mirti nuo paprasčiausio uodo įkandimo. Ir tuo pat metu mes visi esame „kažkas“, galintys net žodžiais keisti ir gerinti savo ir kitų gyvenimus.
Ką dar mėgstu veikti? Man patinka, kai kas nors „pašvarėja ir pagražėja“ tiek tiesiogine, tiek ir kitomis prasmėmis. Paverčiu kokį šabakštyną į gėlyną ir džiaugiuosi. Taip pat džiaugiuosi, ir jei pavyksta bent kiek apsitvarkyti „vidinius šabakštynus“.
– Ar rašytojo duona „skalsi“?
– Honoraras už tūkstančio egzempliorių tiražą yra apie tūkstantį eurų. Įprastai romanai tokiu tiražu ir leidžiami, tik labai sėkmingi yra kartojami. Jei parašyčiau po romaną per mėnesį, galėčiau iš to gyventi. Tiek neparašau, todėl tenka „prisidurti“ – dirbu universitete ir Europos Taryboje Strasbūre, vedu mokymus įvairiose Europos valstybėse (ir tuo labai džiaugiuosi).
– Geriausias jūsų matytas filmas?
– Žodis „geriausias“ toks baigtinis. Pasakius „geriausias“, kitą dieną nebegali persigalvoti ir sakyti: ne ne, geriausias jau kitas. Kartą pasakius, kas man yra „iausias“ nesvarbu, kokioje srityje, ir kitą kartą turėčiau sakyti tą patį. Bet mano prastoka atmintis, pasakau ir nebeatsimenu, o dar ir dažnai keičiu nuomonę, todėl stengiuosi nedaryti griežtų vertinimų. Tad pasakysiu filmą, kurį žiūrėjau paskutinį – „Monk with camera“ („Vienuolis su kamera“), apie N. Vreeland, pirmąjį vakarietį, tapusį Tibeto vienuolyno vyresniuoju.
– Geriausia jūsų skaityta knyga?
– Mane labiausia stebina Antikinės filosofijos tekstai, parašyti prieš keletą tūkstančių metų, dar šventosios knygos – Biblija, Koranas. Tai kūriniai, kurių niekas nesugebės pralenkti. Tobulėjame technologijose, didžiuojamės išmaniaisiais telefonais, tačiau pasaulio esmę prieš tūkstančius metų žmonės turbūt suvokė geriau nei mes.
Ir tiksliai žinau, kas literatūroje manęs nežavi ir kokių knygų niekada neskaityčiau – tai išspausdinti mirusių žmonių laiškai (pavyzdžiui, Čiurlionio laiškai Sofijai). Ar mes gavome tų žmonių leidimą skaityti jų laiškus? Man atrodo, kad kišimasis į privatų žmonių gyvenimą, ypač kai jie mirę ir negali apsiginti, yra didžiausia nepagarba (nors ir pridengta mūsų „teise“ žinoti istoriją).
– Geriausia vaikystės knyga?
– „Ronja plėšiko duktė“. Nežinau, ar ji geriausia, bet tiksliai atsimenu, kaip ir kur ją skaičiau, kam papasakojau. Gal geriausia ne knyga, o istorija, kuri susikūrė „aplink ją“.
– Jūsų gyvenimo moto...
– „Viskas laikina“, bet ne ta prasme kad „praeis, todėl nesvarbu“. Atvirkščiai, kiekviena minutė labai svarbi ne tik tuo metu, bet ir todėl, kad viskas yra pasiruošimas kitam žingsniui ar etapui. Nuo to, kaip pragyvensime šią minutę, priklausys ir kitos dienos, metai, visas šis ir visi kiti mūsų gyvenimai (ar kitas gyvenimas).
