A. Tapinas: „Po to knyga tampa tokia rutina, kaip žmona po 20 metų – viskas pažįstama, bet saugu, ramu.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šiuolaikinės knygos kelia daug diskusijų – ne išimtis ir žurnalisto, laidų vedėjo, rašytojo Andriaus Tapino knygos. Jo kūryba susilaukė įvairiausių reakcijų, lietuviai pamėgo stimpanko žanrą, o kai kurie išsijuosę kritikuoja tiek pirmąją, tiek antrąją knygas – „Vilko valandą“ ir „Maro dieną“. Susitikime su Šiaulių universiteto studentais jis pasakoja šmaikščią istoriją apie netikėtą jo paties tapimą knygnešiu, knygų rašymo procesą ir bandymus nustebinti skaitytojus antrąja kūrinio dalimi. Pasak A. Tapino, žmogus, parašęs vieną knygą, dar negali vadintis rašytoju, tačiau jeigu jis pasiryžta kurti antrąją – tada jau jis rašytojas be kabučių.

Šiuolaikinė knygnešystė
A. Tapinas sako, kad būta daug susitikimų su skaitytojais ir abiejų knygų gerbėjais. Labai dažnai jo knygų pristatymuose iškyla diskusija – ar knygų reklama reikalinga? Prie jos prisijungia ir rimtieji rašytojai su visa savo literatūrine patirtimi. Dažniausiai jie teigia, kad knygoms reklamos tikrai nereikia – „gerai knygai reklama nereikalinga“, „gera knyga visuomet ras kelią į skaitytojo širdį“.
„Aš sakau – taip, jūs, be abejo, teisūs, jeigu mes gyventume praėjusiuose amžiuose. Kai gerų knygų trūko ir dėl jų skaitytojai pešėsi, o blogų knygų buvo labai daug. Dabar, kai yra knygų vandenynas, nereklamuoti savo knygos, nebandyti patraukti skaitytojo – tai yra elementari ekonomika. Aš kartais tai sakau ir tada jau girdžiu, kaip pokši kamščiai mano oponentų galvose, kai aš teigiu, kad man knyga yra tas pats, kaip ir dešra“, – provokuoja A. Tapinas.
Kaip jis drįsta?! Lyginti knygą su dešra, juk čia šventvagystė! Knygnešiai sunkiai nešė lietuviškas knygas, o čia kažkas jas drįsta su dešra lyginti?! Tokių reakcijų žurnalistas sulaukia nemažai ir dažnokai atkerta – o kad knygnešiai kontrabandą nešė, tai kažkodėl visi patogiai nutyli.
A. Tapinas sako, kad jis pats – savotiškas knygnešys, o tai palydi ir linksma istorija: „Aš kartais kraunuosi savo knygas į mašiną ir jaučiuosi šioks toks knygnešys, lengvas ir niekieno nepersekiojamas. Buvo vienas labai juokingas momentas – skubu į Plungę, į susitikimą su gimnazistais, vėluoju ir matau, jog mane stabdo. Galvoju – dabar man pusvalandį rašys protokolą, užduos krūvą nereikalingų klausimų: kur skubat, ką veikiat... Bet žiūriu, kažkokia keista mašina, ne policijos. Pasirodo – muitinė. Pirmą kartą sustabdė ir klausia – ką vežat? Sakau, na, atidarykit bagažinę, pažiūrėsim. Jie jau galvoja, kad sugavo kažką. Kas čia lagaminėlyje? Ir man toks juokas paėmė, aš sakau: knygas, ir taip norėjau pridėti „žandare“, bet pagalvojau, kad gal humoro jausmo neturės muitininkas. Sako – atidaryk, parodyk, kokios čia knygos. Žiūri, ogi tikrai knygos. O po knygom kas? Kitos knygos.“

Knygos kaip ir dešra, abiem reikalinga reklama
Grįžtame prie dešrų ir knygų. A. Tapinas paprastai aiškina šio palyginimo logiką. Žmogus, gaminantis dešrą, kurioje yra 95 proc. mėsos ir jokių E priedų, nori, kad ją pirktų. Todėl jis ją reklamuoja.
„Juk nori, kad ir tavo knygą pirktų. Tai veidmainiškumas – ai, aš knygą parašiau ir man nesvarbu, ar ją pirks, ar nepirks. Aišku, kad svarbu. Kam meluoji? Bet kuriam rašytojui svarbu“, – sako rašytojas.
Žinoma, skiriasi ir skirtingų kartų populiarumo suvokimas. „Mano tėtis yra tas tikras rašytojas – jis 7 knygas parašė ir jos tikrai pagal kokybę yra gerokai rimtesnės ir geresnės už manąsias, nors mano ir daugiau parduota. Bet štai koks yra vyresnės kartos supratimas – jiems populiari knyga yra ta, kai jos jau nebėra knygyne. Tu ateini ir klausi – turi Tapino knygą? Ne – aaaaa, išpirko? Išpirko, – pasakoja A. Tapinas. – Čia yra populiarumas jų įsivaizdavimu. Būna net taip, kad vyresnės kartos rašytojai prašo nekartoti tiražų – kam reikėjo, tas nusipirko, nereikia, tegu klausia, tegu ieško, sukurkim deficitą. Kosmosas – žmogus ateina pirkti tavo knygos, tau duoda pinigus, o tu sakai – ne, nereikia. Labai keista.“
Pasak dviejų knygų kūrėjo, kiekvienas žmogus gali parašyti bent vieną knygą bet kokio žanro arba stiliaus. Tada gali būti tas rašytojas kabutėse, kaip ir A. Tapiną po pirmosios knygos išleidimo vadino draugai – „rašytoju“. Dabar rašymas yra tam tikra prasme dramatizuojamas – lyg ir sukuri produktą, kurį gali jį paimti į rankas, pačiupinėti, jis išlieka. Pasak A. Tapino, visi geri rašytojai įsivaizduoja, kad jie taps klasikais anksčiau ar vėliau.
„Aš tai neturiu tokių iliuzijų, bet vis tiek šios knygos išlieka ilgiau negu mano televizijos laidos, kurias pažiūrėjai ir viskas, o mes dvi savaites knisomės prie tos laidos. Aš nekalbu apie tokią vargo profesiją kaip restorano šefas, kur tu apskritai turi kontaktą dažniausiai tada, kai druskos per daug įpila. Galų gale tu supranti, kad ir kaip pirktų tavo knygą, greičiausiai Lietuvos rinkoje, darydamas savo tiesioginį darbą, tu uždirbtum daugiau pajamų. Mano dvi knygos yra bestseleriai ir aš manau, kad jeigu per tą laiką aš būčiau kūręs daugiau televizijos laidų arba projektų, įsisavinęs ES lėšas kokias nors, tai būčiau gavęs daugiau pajamų. Bet ne viską mes pajamomis matuojame“, – teigia žurnalistas.

Romanas su knyga – meilužė, žmona, uošvė
Kitas svarbus dalykas – tai šio ilgo knygos rašymo proceso suvokimas. Rašytojas sako, kad tu turi suprasti, kad tai darysi metus, galbūt pusantrų, o gal net trejus ir tavo santykis su knyga keisis. Pradžioje visuomet yra romantiškasis periodas – knyga yra tarsi nauja meilė, tarsi meilužė.
„Viskas šviečia, visad laikomės už rankų, viskas jums gražu ir aš gražus. Per šį rožinį periodą negalim atsiplėšti vienas nuo kito, tai po 4–5 valandas per dieną tu sėdi prie jos ir rašai, jauti malonumą, plunksna skrieja, ne – klavišai kaukši ir pan. Po to knyga tampa tokia rutina, kaip žmona po 20 metų – viskas pažįstama, bet saugu, ramu. Žinai, kad viskas juda į priekį, gal kiek lėčiau, nebe taip romantiškai. Po to ta knyga transformuojasi į tokią uošvę – mamyte, ar jūs dar čia ilgai viešėsit pas mus? Gal tu jau keliauk iš namų į leidyklą. Ir jeigu tu nepasakai stipraus žodžio, kad tu jau keliauk į leidyklą, tai tada ji virs tavo kankintoja ir tu nebegalėsi į ją pasižiūrėti. Po viso šito proceso galvoji – ar aš dar kartą to noriu?“ – pasakoja A. Tapinas.
Visa tai su kaupu papildo ir tokie, pasak A. Tapino, bjaurūs žmonės kaip kritikai, kurie paima tavo kūdikį ir visokiais žodžiais išdarko. Įsivaizduokite, mama ir tėtis susilaukia naujagimio, prieina koks keistas žmogus ir viešoje vietoje garsiai sako: „Tavo vaikas negražus, tavo vaikas labai negražus. Realiai pagalvojus, tavo vaikas yra pats negražiausias, kokį tik aš esu matęs.“ Tačiau nei rašytojas, nei žurnalistas, nei laidų vedėjas negali nieko padaryti – tokia jau šių profesijų našta. Jeigu bandysi jiems atsakinėti, tai atrodys juokingai, nes jie išsakė savo nuomonę, ką tu sakysi – tu klysti.
„Man yra šiek tiek lengviau, nes kad ir ką man besakytų literatūros kritikai, jie nepasakys nieko bjauriau, ką aš esu girdėjęs apie save kaip apie laidų vedėją. Tad jeigu po viso šito dar imi rašyti antrą knygą, jau gali sakyti – aš esu rašytojas“, – teigia rašytojas.

Ar skaitytojus nustebins knygos tęsinys?
Štai čia rašytojas susiduria su nauju iššūkiu – ar įmanoma skaitytojus nustebinti savo knygos tęsiniu. Savaime aišku, kad žmonės tikisi gero pratęsimo, o dažnai laukia net ir geresnės istorijos.
Pagrindinė kūrėjo dilema – kas knygos tęsinyje turi būti nauja.
„Su antrąja knyga aš sugalvojau pabandyti dar vieną tokį eksperimentą – ar gali lietuvių rašytojas parašyti labai greito, labai didelio tempo knygą? Tokio vadinamojo „page turning“ stiliaus, geriausias pavyzdys, ko gero, būtų Dan Brown knygos. Kai skaitant iš tikrųjų labai sunku užversti knygą, labai įdomu ir smalsu, kas ten toliau“, – sako A. Tapinas.
Iš to, kokius atsiliepimus A. Tapinas gavo apie „Maro dieną“, rašytojas sprendžia, kad jam pavyko. Žmonės jam rašo: „tu man savaitgalį sugadinai“, „naktį nemiegojau, nors kitą dieną turėjau eiti į darbą“. Štai vienas skaitytojas labai įdomiai pasireiškė – žurnalistas perpasakoja jo „priekaištą“: „Ponas Tapinai, aš pirkau jūsų knygą už 14,43 euro ir perskaičiau per vieną dieną. 14 eurų per dieną – na, bent jau 4 – 5 dienas būčiau skaitęs, tada būtų po 2 – 3 eurus per dieną. Tačiau kitaip neišėjo.“
Ką rašytojas gali atsakyti į tokias nuomones? Atsiprašyti, rekomenduoti lėčiau skaityti? A. Tapinas juokauja – galbūt reikėjo ant knygos uždėti lipduką „Skaityti lėčiau“.
„Aš manau, kad lietuvių literatūroje mes ir taip turime pakankamai lėtų knygų. Vėlgi gal čia kažkoks kultūrinis dalykas? Mes svarstėm su filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ režisieriumi Donatu Ulvydu – kas yra, kas verčia mūsų kūrėjus, rašytojus arba režisierius įsileisti į tuos nežmoniškai ilgus ir lėtus gamtos aprašymus. Kodėl jeigu teka upė, jinai turi tekėti per 15 puslapių. Teka ir teka, ir teka, ir tu galvoji, na, kur tu, na kas nors įvykit šitoje knygoje. O ji vis teka arba, kaip D. Ulvydas sakė, kiekviename autoriniame lietuviškame filme turi būti baltas arklys. Jis stovi ir nieko nedaro. Žiūrove, suprask, ką jisai simbolizuoja. Gal jis simbolizuoja prarastą lietuvio savastį, gal jis simbolizuoja nerimą dėl ateities, gal jis simbolizuoja kaimo perėjimą į miestą. Nesuprasi“, – teigia A. Tapinas.