Z. Kelmickaitė: „Tradicija keičiasi kaip žmogaus gyvenimas – kai kas dingsta, o kai kas su banga pasirodo iš naujo.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Judita BALTAKYTĖ
Tarptautinis konkursas-festivalis „Saulės žiedas“ įgauna pagreitį. Dienos metu vykstantis konkursas, o vakarais – įvairūs svečių ir vietinių lietuvių koncertai pritraukia vis daugiau žiūrovų. Kelintus metus iš eilės konkursinės programos komisijoje teisėjauja etnomuzikologė, televizijos ir radijo laidų autorė ir vedėja daktarė Zita Kelmickaitė. Ji džiaugiasi dalyvių gausa ir stebisi, kaip kiekvienos šalies atstovai žavi savo tautiniais šokiais ir reprezentuojama kultūra. Daugkartinė konkurso teisėja kaskart atvykusi į Šiaulius sako, kad miestas vis labiau keičiasi, o žmonės laisviau reiškia savo jausmus bei emocijas.
Z. Kelmickaitė sutiko papasakoti, kodėl tradicijos bei folkloras Lietuvoje neapleidžiami.
– Kaip visur suspėjate?
– Mano amžiaus žmonės neieško tokių pačių pramogų, kokių ieško šiuolaikinis jaunimas. Pastarieji dažniau nori pasėdėti, pabendrauti, pailsėti, o mes – priešingai – jau prisisėdėjome savo laiku ir dabar visą laiką skiriame darbui. Be to, man patinka mano darbas, patinka dirbti. „Saulės žiedo“ festivaliui esu ištikima – kol kviečia, tol važiuoju ir teisėjauju komisijoje. Reikia išnaudoti visą turimą laiką, kaip tik gali.
Žinote, tiesiog negaliu aplenkti Šiaulių miesto ir šio konkurso-festivalio. Man visuomet malonu atvažiuoti ir stebėti miesto ir vietinių gyventojų pokyčius. Kaskart publika keičiasi, žmonės laisvėja, nebebijo išreikšti savo jausmų ir emocijų.
– Kaip folkloras atėjo į jūsų gyvenimą?
– Aš esu žemaitė. Mano mama ir tėtis yra kilę iš Raseinių rajono, iš didelių šeimų: mama – iš 14 vaikų, o tėtis – iš 7. Visi jie buvo labai dainingi, žodingi ir tiesiog tai, kaip sakoma, persidavė iš kartos į kartą. Dievas man davė liežuvį ir galimybę dainuoti, taigi viskas atsitiko natūraliai. Kitas dalykas – kai mokiausi tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Vilniuje, mus visus veždavo rinkti dainų po kaimus.
Pirmasis mano aplankytas kaimas buvo Krokšlys, esantis Varėnos rajone. Tai buvo pirmoji mano ekspedicija 1971 metais. Ir būtent nuo tada buvo visiškai aišku, kad gyvenimą susiesiu su muzika.
Pamenu, kaip dar pirmajame kurse mes su grupės draugais dainuodavome, kol užkimdavome – iki paryčių, o miegodavome vos po kelias valandas. Visi labai mylėjome muziką.
Įsivaizduokite, kol ruošdavomės fizinio lavinimo paskaitai, kol persirenginėdavome – traukdavome dainas iš visos širdies, rėkdavome taip, kad visa konservatorija skambėdavo.
Visi mano grupiokai dabar yra gerbiami ir žinomi žmonės, kompozitoriai. Visi nuoširdžiai mylėjome muziką.
– Kas padeda išlaikyti folklorą Lietuvoje?
– Mums visiems reikia atkreipti dėmesį ir įsidėmėti, kad tradicija nėra gėda. Tai yra mūsų auksas, mūsų pasididžiavimas. Vieni tradiciją supranta kaip kažkokį pastovų dalyką.
Tačiau nesuklyskite – tradicija yra kitimas, ji keičiasi taip, kaip keičiasi žmogaus gyvenimas: kai kas dingsta, nunyksta, kai kas atsiranda ir su didžiausia banga ateina iš naujo.
Jeigu mes išmoksime suprasti, kad tai, ką turime, yra vertybė ir didžiausias turtas, o nesakysime, kad mūsų tradicijos yra menkos, ir nesilyginsime su kitais galvodami, kad „kažkur ten“ yra geriau, būsime stiprūs, gyvybingi ir – svarbiausia – laimingi žmonės.
– Ar lietuviškos tradicijos išliks?
– Žinoma, kad išliks! Pasižiūrėkite dabar į vaikų ansamblius: Lietuvoje tokių stiprių ansamblių jau seniai nėra buvę. Kaip gražiai vaikai apsirengę, kaip jie tausoja ir puoselėja lietuviškas tradicijas.
Kalbininkas Jonas Juška, rinkdamas dainas tūkstantis aštuoni šimtai kažkelintaisiais, sakė, kad jau viskas baigta, dukros nebedainuoja motinų dainų ir panašiai. Bet pasižiūrėkite – viskas iki šiol tebėra išlikę, tik kiek pakeitė pavidalą. Kaip jau sakiau, su laiku viskas ateina nauja banga: kažką nuplauna ir kažką sugrąžina.
Šiandieniai jauni žmonės dažnai „spjauna“ į lietuviškas tradicijas ir šventus dalykus sakydami, kad čia nesąmonė, kokia gėda, kam to reikia. Tačiau laiko ratas apsisuka ir po kurio laiko jie pagalvoja: Dieve mano, koks aš buvau kvailas, kai šitaip elgiausi.
