J. Dieliautas: „Vienatvė, žmogus bėga nuo savęs, bijo savęs kaip veidrodžio – į save pažiūrėsiu ir ką aš ten pamatysiu – monstrą, pabaisą ar kažkokį nevykėlį ar dar kažką.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
„Skaitymas kitaip“ – tai socialinis projektas, kuris vyksta Povilo Višinskio bibliotekoje. Projekte dalyvauja žmonės, kurie mėgsta skaityti ir nori grožinės literatūros kūrinį perskaityti visai kitaip.
Ką reiškia kitaip? Apie tai pasakoja Šiaulių universiteto dėstytojas filosofas Jurgis Dieliautas, kuris moderuoja skaitovų susitikimus.

Skaitymas – tai terapija
Mes ieškome strategijos, kuri būtų susijusi su terapija. Terapija ne specifine, ne tiesiogine medicinine prasme, net ne konkrečiai psichologine prasme, o kaip ganėtinai plati terapija, pagalba sau, savo bėdų, negandų ar negalių iškėlimas, išplėtimas į žymiai platesnę plotmę. Pasaulyje šis projektas nėra naujovė, tai nėra visiška mūsų išmonė, išsigalvojimas – tai vadinama poetine terapija. Nuo pokario Amerikoje yra asociacija ir dirbama ten dviem kryptimis. Viena – rašymo terapija, kita – skaitymo. Mes savo užsiėmimuose, kuriuos aš įvardiju kaip poetinį mąstymą, skaitome kūrinius ir juos analizuojame.
Esu vedęs septynerius metus tokius užsiėmimus Jaunimo centre – veikė toks Šiauliuose psichologinis kūrybinis jaunimo centras ilgus metus ir buvo ten dvi strategijos. Viena – meninė, kūrybinė veikla, kita – įvairiausia psichologinė. Tokiame kontekste dirbau, po to teko ir psichologams pristatyti šią strategiją, 2006 m. Kaune įvyko seminaras. Šiame projekte susirenka žmonės į seminarus, kurie mėgsta ir nori skaityti, nori išmokti interpretuoti tekstą ne elementariąja prasme, elementariąja prasme abiturientai laiko baigiamąjį egzaminą. Ten yra taisyklės, tu negali teksto suprasti, kaip nori. Nuo iki, milimetras į šoną – blogai.

Siejimas su sava patirtimi
Mūsų užsiėmimuose taip nėra. Tikslas čia, kad žmogus, neturėdamas klasikinio filologinio išsilavinimo ar išprusimo, nebūdamas ypatingu eruditu, intelektualu, atėjęs, skaitydamas tekstą jį sietų su savo patirtimi, su savo patirtyje buvusiais sukrėtimais, ribinėmis situacijomis, netektimis, neviltimi, negandomis, vidiniu skausmu ir rastų tekste metaforų dėka, palyginimų dėka kažkokią strategiją, kelią, būdą, kurį jis pats dirbdamas su tuo tekstu gali rasti – sau kažkokį atsakymą, kaip man šitoje situacijoje elgtis. Imame mes, aišku, klasikinius kūrinius, paskutinis užsiėmimas buvo su Jorge Luis Borges, argentiniečių žinomo rašytojo, kūriniu „Dievo rašmenys“. Analizuota keturių puslapių novelės situacija – žmogus įkalintas, žmogus suluošintas. Siužetas sukasi apie actekų šventiką, kurį ispanų konkistadorai ruošiasi nužudyti ir laiko ilgą laiką šulinyje. Žmogui buvo atimtos visos galimybės, jis yra visiškai bejėgis, neįgalus, kalbant mūsų modernia kalba, ir ką tada daryti?
Žmogus žiūri, už grotų – kitoje pusėje leopardas, kuris jį kažkada suės pagal ritualą. Jis pagal leopardo dėmių raštą, juodame fone mato geltonas dėmes, rekonstruoja, atstato visą tikrovę, kuri iš jo atimta. Jis daugiau tos tikrovės nematys, bet jis turi labai svarbų dalyką – vaizduotę. Jis turi vaizdinius, jis gali įsivaizduoti, jis gali juos „atgaminti“ ir pan.
Taigi mūsų seminare yra dirbama ir su vaizduote, ir su vaizdiniais, ir su metaforomis ar poetine kalba, ir su žmogaus egzistencine patirtimi, kitais dalykais.

Silpnybė – tai iššūkis
Projekto tikslas – išjudinti pačius žmones, kad jie ne tik burtųsi į skaitytojų klubus. Štai kokia yra patirtis Skandinavijos šalyse – Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje. Aš asmeniškai žinau ir turiu kontaktų iš ten. Tai ten žmonės buriasi, noriai ateina, diskutuoja – ne tik keičiasi knygomis ar įspūdžiais apie perskaitytą siužetą, bet ir dalijasi asmenine patirtimi, kas suintrigavo, kas sugundė, užganėdino, liaudiškai sakant.
Taigi seminaruose bandoma ieškoti strategijų – čia yra kelias, žmogui reikia pačiam su savimi susišnekėti, nes tekstas čia yra tarpininkas, o iš kitos pusės – grožinės literatūros tekstas. Kodėl jis yra patogus – eilėraštis, novelė ar romanas? Nes čia yra nepabaigiama gausybė strategijų, perkėlimo būdų, palyginimų, sąsajų ir ta išmonė, fikcija, moksliškai kalbant, leidžia žmogui į save pažiūrėti iš atstumo ir savo gyvenimo istoriją perskaityti iš atstumo.
Nuo Aristotelio poetikos – jis šneka, kad katarsį, apsivalymą, nuskaidrinimą, išgryninimą savo gyvenimo situacijos, kuri visada yra tragiška, žmogus yra baigtinė būtybė, žmogus aibę peripetijų išgyvena – kiekvienas absoliučiai, jis gali stebėti tą dramą ir patirti tai, susigaudyti, ko savyje nesusigaudo. Ta pati strategija yra skaitant knygą – aš skaitau, skaitau naratyvą, o formaliai – pasakojimą su visais vingiais ir pan., matau įvykius ir aš pradedu juos lyginti, ne tik ta banalia prasme, kaip aš čia pasielgčiau, ką aš daryčiau to herojaus vietoje, bet ir kokie yra sprendimai, variantai. Kartais mes save įvarome į kampą, įkaliname ir atrodo, kad nėra išeities, bet išeitis yra. Arba, sakykim, tipiška situacija – vienatvė, žmogus bėga nuo savęs, bijo savęs kaip veidrodžio – į save pažiūrėsiu ir ką aš ten pamatysiu – monstrą, pabaisą ar kažkokį nevykėlį ar dar kažką.
Literatūros kūrinio siužete galima pamatyti, kad čia nėra trūkumai, o privilegijos. Negalia, sakykim, žmogui yra atimta juslė, pats J. L. Borges, kurio novelę minėjau, jis gana anksti neteko regėjimo, apako. Žmogus netenka regos, bet jis turi klausą, jis turi skonį, lytėjimą, uoslę – kiti pojūčiai veikia. Estetikoje ir psichologijoje yra toks terminas – sinestezija. Vienas užaštrintas pojūtis, vienas integralus pojūtis pavaduoja kitus pojūčius. Tai hipotetiškai reiškia, kad tavo ar kieno nors turima bėda, neganda turi priversti tave mobilizuoti. XIX amžiuje Fridricho Nyčės mintis tokia: tavo užduotis – silpnybes paversti stiprybėmis, nes bet kokia silpnybė yra iššūkis tau. Deja, ne kiekvienas žmogus pats randa atsakymą, variantą, pagalbą ir t. t.

Medicina vs skaitymas
Užkulisiai čia yra sudėtingesni ir gali kilti klausimas, ar mes čia ne savavališkai konkuruojame su oficialia medicina, oficialia psichologija, ar čia nėra kažkokio šarlataniškumo elementų. Matot, nuo 1970 m., jeigu žiūrėti į pasaulio sveikatos strategiją, ne į sistemą, bet į strategiją, prioritetai pasaulinėje sveikatoje buvo pakeisti. Jeigu iki tol prioritetas – ligonis ir dirbama su pasekmėmis, tai nuo 1970 m. prioritetas – sveikas žmogus ir dirbama ne su liga kaip pasekme, o su tam tikromis prevencinėmis strategijomis.
Kitas dalykas, kas irgi rūpi – Lietuva vos ne pirmauja pagal vaistukų suvartojimą, farmacininkai klesti. Tame požiūrio pasikeitime yra daug paradigmų – jeigu sveikas žmogus, tai tada prioritetas ne tik kad sveikas ir ne tik sveikatinimas farmacinėmis gydomosiomis priemonėmis, bet ir skaitymu, piešimu, meno terapija.
Lietuvos medicinai buvo iššūkis, kad, sakykim, turi žmogus širdies ydą ar bėdą ir po to skiriama reabilitacija. Tai ką – tradicinė medicina ilgą laiką siuntė į sanatorijas ir ten medicininėmis procedūromis atstato. Meno terapija ką daro – sutrikęs širdies ritmas. Ritmas yra tas pats muzikinis ritmas ir tiems, turintiems širdies sutrikimų, prirašo, priskiria šokio, valso užsiėmimus. Valso ritmas, jo ritminė eiga, kuri yra ir poezijoje, aš irgi šneku, moduliuoju, artikuliuoju, galima garsų kreivę nubrėžti, tai valso žingsniukas be jokių preparatų, be jokios fizinės invazijos žmogui atstato ritmą. Vadinasi, aibė mūsų ligų, negandų nėra tik kiekybiškai, matematiškai pamatuojama ir apskaičiuojama, bet į tai mes galime žiūrėti kokybiškai – meno terapija, poetinė terapija žiūri į tai kokybiškai. Kokybė lietuviškai tai bus savybė arba ypatybė būdo, charakterio, individualių kažkokių turimų patyrimų. Visa tai yra tiek literatūroje, tiek pačiame mene.
Mūsų užsiėmimų metu mes turime užduotį rasti siužete, istorijoje, pačioje kalboje sprendimą, variantą, kurį aš pats tada pasirenku. Ankstesniais metais poetinio mąstymo seminaruose, kada su jaunimu teko dirbti, tai ten imdavome ne vien terapinius elementus, bet ir interpretacijas, kurios kur kas platesnės buvo. Čia mes turime konkretesnį, truputėlį siauresnį tikslą ir ieškome tų vairiantų, sprendimų.

Ko galima tikėtis
Aišku, čia turi ateiti žmogus, kuris mėgsta skaityti. Nepriversi žmogaus per prievartą, prievolę to daryti, būtų kažkas nenatūralaus. O yra norima ir kad žmogus pakeistų požiūrį į skaitymą. Du požiūriai į laiką, kurį aš skiriu skaitymui – laiko užėmimas ar užmušimas, liaudiškai šnekant – nevykęs variantas. Kitas dalykas tą laiką panaudoti sau, čia kaip darbas su savimi.
Antras dalykas – kad susiburtų kažkokia bendruomenė, skaitytojų klubas, kuris ir paskui rinktųsi projektui pasibaigus, nes jis vyks iki naujų metų. Ar bus tęstinumas – neaišku, bet čia ir yra projekto tikslas, kad žmonės paskui susiburtų, susirinktų patys, skleistų savo tarpe šituos dalykus ir kad pasinaudotų tuo, kas yra nemokama. Kaip amerikonai sako – gražiausi dalykai yra nemokamai: mėnesiena, saulė, pirmas sniegas ar lapai krentantys, pavasariniai pumpurai, jūros bangos ar kalnai. Tokia ir knyga yra, bet žmogui nueiti knygų iki knygų lentynos, iki bibliotekos yra košmariškai sunku ir bėdos čia yra net ne tai, kad labiau ekranas ar ekraninė kultūra užima. Aš dirbu ir turiu kitų projektų su kino veikla, su vizualinėmis priemonėmis. Problema yra ne čia. Geras kinas ar fotografija, dailės kūriniai – ten irgi mąstymo reikia, lygiai taip pat ir darbo, to estetinio darbo. Problema yra, kad žmogus gilintis į save nelabai linkęs. Na, o kitas sudėtingesnis uždavinys – mes esam vis dėlto ta archajiška tauta, lyginant su moderniomis kažkokiomis tautomis pasaulio kultūrose, kur knyga, intelektualinė veikla yra pirmoje vietoje, rūpestis savimi irgi yra pirmoje vietoje. Mes dar turim, kaip čia pasakyti, daržo lysvės, šiltnamio užsiėmimus. Mums labiau patinka kapstytis, darže kažką daryti, negu prie knygos sėdėti ir pan. O darbas su knyga, jis nereikalauja ypatingų pastangų, minimaliai žmogui parodžius, pristačius, kad ir šio pusmečio patirtyje trumpiau ar ilgiau, paskui žmogus jau pats gali imti knygą iš lentynos ir rasti autorių kūriniuose sau tinkamą variantą.

J. Dieliautas: „Mums labiau patinka kapstytis, darže kažką daryti, negu prie knygos sėdėti.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.