Ketverius metus savanoriavusi Šiauliuose amerikietė C. Gatehouse sugrįžo po 20 metų – nepamiršo ir lietuvių kalbos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Akvilė PUŠINSKAITĖ
Pamilusi Lietuvą ir Šiaulius, buvusi savanorė Collen Gatehouse vėl svečiuojasi Šiaulių Didždvario gimnazijoje. Prieš 20 metų kartu dirbę kolegos susitinka – gurkšnoja kavą ir šneka apie patirtus nuotykius, darytus projektus ir nuveiktus darbus.
Amerikietė C. Gatehouse puikiai kalba lietuviškai ir sako – baigusi studijas nenorėjo dirbti. „Žinojau, kad noriu studijuoti magistrantūrą, bet nežinojau ką tiksliai, todėl nusprendžiau savanoriauti. Norėjau kur nors išvažiuoti, dar vieną kalbą išmokti ir tada nuspręsti, ką man studijuoti. Tėvų reakcija? Jie jau žinojo, tokia aš buvau. Mamai nebuvo didelės nuostabos, kai aš paskambinau ir pasakiau – siurprizas, mama, aš turėjau dvejus metus čia pasilikti, bet liksiu dar metams. Po metų skambinu dar kartą ir sakau – mama, atspėk ką, dar metus pasiliksiu“, – pasakoja C. Gatehouse.
Nauja šalis kas trejus metus
Taigi čia ji gyveno ketverius metus, dirbo anglų kalbos mokytoja Didždvario gimnazijoje ir Šiaulių universiteto Užsienio ryšių skyriuje. Į Lietuvą ji atvyko pagal Jungtinių Amerikos Valstijų Taikos korpuso savanorystės programą 1995 m. Prieš įsijungdama į šią programą ji manė, kad keliaus į ispanakalbes šalis, tačiau atsidūrė Lietuvoje, nes tuo metu čia labiausiai reikėjo savanorių.
Prieš atvykdama į Šiaulius ji beveik pusmetį praleido Vilniuje – ten penkias dienas per savaitę, keturias valandas per dieną uoliai mokėsi lietuvių kalbos. Nors daugelis užsieniečių spjaudosi ir teigia, kad sunku išmokti kalbėti lietuviškai – C. Gatehouse tai padarė!
„Taip, tai yra labai sunki kalba. Bet aš mėgstu mokytis kalbų ir man buvo labai įdomu. Žinoma, buvo sunkiau negu ispanų kalbą išmokti. Lietuvių kalba yra sunki – ji turi linksnius, tačiau dabar kai bandau vokiečių kalbos mokytis, ten irgi yra linksnių, yra lengviau. Tačiau lietuvių kalba yra pati sunkiausia, ką aš iki šiol mokiausi“, – teigia amerikietė.
Šiuo metu ji moka penkias kalbas – anglų, ispanų, rumunų, lietuvių, vokiečių ir supranta rusų kalbą.
Svajoja išmokti prancūzų kalbą ir kurį laiką pagyventi Prancūzijoje, taip pat aplankyti Braziliją ir išmokti šnekėti portugališkai. Ji užsimena, kad kitą vasarą su vyru keliaus gyventi į Vietnamą, tai, ko gero, mokysis ir šios kalbos.
Jos vyras – diplomatas ir dirba ambasadoje, todėl kas trejus metus jie keičia gyvenamąją vietą. Vienas C. Gatehouse sūnus gimė Meksikoje ir turi dvigubą pilietybę. Juokaudama ji pasakoja, kad dabar, gyvenant Vokietijoje, kilo juokingų situacijų sūnaus mokykloje – mokytoja su ja susisiekė ir teigia, kad jos sūnus šnekąs, jog jis yra meksikietis, kad praėjusią vasarą gyveno Rumunijoje, o dabar bando išmokti vokiečių kalbą. Tačiau nelieka nieko kito, tik linksėti galvą – juk taip ir yra.
Kur jie yra, ten jų namai, tačiau buvusi savanorė sako, kad jos vaikai namais laiko Niujorką. Jie kiekvieną vasarą mėnesiui važiuoja pas močiutę, susitinka su giminėmis ir leidžia laiką prie jūros.
Ketveri metai Lietuvoje
Kolegos pasakoja, kad čia ketverius metus gyvenusi savanorė puikiai kalbėjo lietuviškai, o jos draugė juokauja – netgi nosines gerai sudėdavusi kartais. Viena įdomiausių situacijų – kai aktorius Sigitas Jakubauskas pirmą kartą ją pamatė ir išgirdo kalbant lietuviškai. Jo komentaras – va, Amerikoje ar kur pagyveno ir jau su akcentu kalba. Jis pagalvojo, kad ji yra lietuvė ir kalba su akcentu, tačiau, jo paties nuostabai, tai buvo amerikietė.
Labiausiai C. Gatehouse pasiilgo Lietuvoje likusių draugų – po ketverių metų gyvenimo jai buvo labai sunku išvažiuoti, nes čia buvo „mano pasaulis, mano namai, mano draugai.“ Dabar ji su bičiuliais bendrauja per socialinius tinklus – internetas puikiai atlieka savo paskirtį! O tam, kad neprimirštų lietuvių kalbos, ji draugams siuntė atvirukus iš aplankytų pasaulio šalių ir juos užrašinėjo lietuviškai.
Savaitę Šiauliuose praleidusi savanorė sako, kad miestas ir pasikeitė, ir nepasikeitė – bulvaras išliko beveik toks pats, žinoma, daugiau parduotuvių. Tačiau, jos nuostabai, Vilnius radikaliai kitoks. Ji neslepia – labai įdomu vaikščioti su šeima pažįstamomis vietomis ir matyti pokyčius.
Amerikietė teigia, kad galbūt po kelerių metų jai ir jos šeimai pavyks pagyventi Lietuvoje – ji to labai norėtų. Tačiau į Šiaulius negrįžtų, nes čia nėra konsulato. O iki tol Šiaulių Didždvario gimnazija toliau tęs ilgametę tradiciją, kurią ir pradėjo C. Gatehouse – tai Padėkos dienos šventę.
