Šiaulietis M. Pranskaitis tikrai turi kuo didžiuotis, nes apdovanojimus ir diplomus, laimėtus įvairiose matematikos konkursuose ir olimpiadose, suskaičiuoti jam jau darosi sunku.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Daugelis išgirdę žodį „matematika“, susigūžia. „Tai sunkus, sausas, neįdomus mokslas“, – teigia vieni. „Neįsivaizduoju, kam gali patikti prie vieno uždavinio sugaišti porą ar daugiau valandų“, – prideda kiti.
Tačiau nusprendėme pakeisti visų skeptikų nuomonę ir parodyti kitą – įdomią bei žavią matematikos pusę, o tai padaryti mums padėjo Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos abiturientas Mantas Pranskaitis ir jo matematikos mokytoja ekspertė Petrė Valda Grebeničenkaitė.
M. Pranskaitis tikrai turi kuo didžiuotis, nes apdovanojimus ir diplomus laimėtus įvairiose matematikos konkursuose ir olimpiadose suskaičiuoti jam jau darosi sunku: trejus metus iš eilės respublikinėje matematikos olimpiadoje užimtos prizinės vietos (vienąkart – trečioji ir dukart iš eilės – pirmoji), jis yra tarptautinio „Kengūros“ matematikos konkurso nugalėtojas ir t. t. ir t. t.
Be to, laikytus tris valstybinius brandos egzaminus – matematikos, fizikos ir informatikos – abiturientas išlaikė 100 proc.
„Matematika ne tik įdomus ir įtraukiantis mokslas, bet ji ugdo ir loginį mąstymą, be kurio gyvenime išsiversti – sunku“, – sako M. Pranskaitis.
Kaip susikirto judviejų keliai?
P. V. Grebeničenkaitė: Į šį klausimą galiu atsakyti aš. Mantas atėjo į Stasio Šalkauskio gimnazijos devintąją klasę ir pradėjo dalyvauti įvairiuose matematikos konkursuose, olimpiadose. O aš jį stebėjau ir pastebėjau, kad yra labai gabus, tad pradėjau jį rengti.
M. Pranskaitis: Ir aš pamenu, kaip buvo. Kai atėjau į devintąją klasę, mokytoja tuo metu sirgo plaučių uždegimu, tad ją pavadavo direktoriaus pavaduotoja. Pavaduotoja paklausė, ar yra klasėje olimpiadininkų ir aš vienintelis pakėliau ranką. Tada pavaduotoja pasitarė su mokytoja ir liepė man dalyvauti Šiaulių universiteto organizuojamoje matematikos olimpiadoje, o kai ten užėmiau pirmąją vietą, mokytoja iš karto pasveiko.
P. V. Grebeničenkaitė: Tad pradėjome tą darbą kartu nuo prof. J. Matulionio matematikos konkurso, kur Mantas užėmė trečiąją vietą. Tai buvo labai geras pasiekimas, nes daugiausia šiame konkurse dalyvavo licėjaus ir Kauno technologijos universiteto gimnazijos vaikai.
Vėliau, dešimtoje klasėje, Mantas respublikinėje matematikos olimpiadoje užėmė trečiąją vietą, o vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje šioje olimpiadoje jis buvo pirmas – trejus metus iš eilės buvo olimpiados prizininkas. Tokių laureatų šiais metais Lietuvoje nebuvo daug – tik šeši.
Na, taip pat Mantas buvo tapęs ir tarptautinio „Kengūros“ matematikos konkurso nugalėtoju bei kituose matematikos konkursuose ir olimpiadose yra laimėjęs begales apdovanojimų.
Šiaip vaikų, gerai išmanančių matematiką, pasiekusių aukštesnį lygį, yra tikrai nemažai, bet olimpiadininkai – ypatingesni. Suprantate, geras mokinys yra normalių gebėjimų, o olimpiadininkui reikia kažko daugiau ir tokie vaikai iš karto matosi. Kaip ir iš karto gali pasakyti, kuris mokinys pasieks aukštų rezultatų, o kuris ne.

Mantai, kada susižavėjai matematika?
M. Pranskaitis: Kai man buvo ketveri metai, mano tėvai pastebėjo, jog esu gabus šiam mokslui. Nebuvau gabus kalbai, bet matematika man puikiai sekėsi. Tėvai pasakojo tokią istoriją, jog kai eidavome pasivaikščioti, aš suskaičiuodavau, koks yra skirtumas tarp automobilių registracijos numerių. Tokius skaičiavimus net užsirašius skaičius yra sudėtinga atlikti antrokams ar trečiokams, o aš tai mokėjau būdamas ketverių. Na ir kadangi mano tėvai tai pastebėjo, nusprendė šį mano gebėjimą ugdyti.
P. V. Grebeničenkaitė: Jis už viską turi būti dėkingas savo mamai, kuri yra matematikos mokytoja. Aš visada abiturientams sakau, jog jie pirmiausia turi padėkoti ir nunešti gražią puokštę gėlių savo pradinių ir pagrindinių klasių mokytojoms, kurios nesužlugdė jų gebėjimų, kurios pastebėjo, jog vaikas yra gabus, bei prisidėjo prie to, kad tie gebėjimai niekur nedingtų. Būna daug gabių mokinių, kurių gebėjimai tiesiog nėra ugdomi ir, deja, tuomet toliau nieko nepadarysi.

Ar matematika iš tiesų sausas ir nuobodus mokslas?
M. Pranskaitis: Jei žvelgi tik į paviršių, tai tikrai šis mokslas atrodo ir nuobodus, ir sausas. Tačiau kai pradedi labiau gilintis ir ieškoti bei išrasti visokius variantus, kaip išspręsti uždavinį, tuomet pasidaro labai įdomu.
Pažįstu vieną olimpiadininką, kuris geometrijos uždavinius sprendžia naudodamasis koordinatėmis – pasižymi taškus koordinatėmis ir tiesiog išsprendžia uždavinį. Tai labai unikalus būdas ir aš jam labai pavydžiu, nes pats to negaliu padaryti...
P. V. Grebeničenkaitė: Nemeluok, vieną kartą padarei ir man tokiu būdu išsprendei uždavinį.
M. Pranskaitis: Tokį paprastą. Bet jis visus uždavinius taip sprendžia...
P. V. Grebeničenkaitė: Mantas labai daug dirba ir visada yra priverstas ieškoti naujų sprendimo būdų. Matot, man gyvenimas lėmė tokią laimę, kad jeigu man kyla kokių neaiškumų, tai aš visada turiu tų talentingų mokinių, su kuriais galiu pasitarti. Man nereikia ieškoti pagalbos kažkur kitur.
Aišku, būna ir taip, kad susiginčijame. Tačiau mokytojas turi pasiekti to, kad mokinys jį pralenktų. Mokytojo tikslas yra pasiektas tada, kai gali mokiniui pasakyti: toliau eik pats, aš tau nebegaliu padėti, nes tavo žinios didesnės. Mantai, ar aš to pasiekiau?
M. Pranskaitis: Na, plius minus....

Mantai, kiek laiko skiri skaičiams?
M. Pranskaitis: Kad skirčiau pernelyg daug laiko, pasakyti negalėčiau. Nors būna tokių atvejų, kai tiesiog visas laikas skirtas tik matematikai, matematikai ir dar kartą matematikai.
Šiaip esu susidaręs tvarkaraštį, kur kas savaitę susiplanuoju, ką per ją maždaug turiu padaryti. Tad laiko užtenka ir laisvalaikiui.

O kuo dar domiesi be matematikos?
M. Pranskaitis: Žinoma, kad fizika ir informatika. Nors informatikoje, kaip pasakytų mokytoja, esu gabus, bet ne olimpiadininkas.
Šiaip dar vienas mano pomėgis – monetų kolekcionavimas. Tik gaila, kad įvedus eurą jį teko nutraukti, nes kolekcionavau jubiliejinius litus.
Dar žaidžiu „GeoCaching“ („GeoLobiai“) žaidimą, kur turi ieškoti mažų lobių, tai toks
geografinis-orientacinis pomėgis.

Aukščiausiais balais išlaikei egzaminus, kokie tolimesni tavo planai?
M. Pranskaitis: Pirmiausia žadu stoti į Anglijos Varviko arba Koventrio universitetą. Varviko universitetas yra aukštesnio lygio, bet dar nesu garantuotas, kad į jį įstosiu.
Studijuoti užsienyje pasirinkau pirmiausia dėl to, jog noriu pakeisti atmosferą. Lietuvoje jau gyvenu 19 metų, tad norėčiau pažinti kitą kultūrą, sutikti kitų žmonių. Taip pat noriu pagilinti ir savo anglų kalbos žinias.
Be to, pastebėjau, kad darbdaviai pirmenybę teikia įžymų universitetą baigusiam žmogui. Aišku, aš nesakau, jog mūsų Vilniaus universitetas yra prastas, ne – jis labai geras. Tiesiog noriu išvažiuoti ir gauti naujų potyrių.
P. V. Grebeničenkaitė: Žinoma, kad įstosi į Varviko universitetą, nes juk ten reikalaujama, kad egzaminai būtų išlaikyti 95 proc, o tu ir matematiką, ir informatiką, ir fiziką išlaikei 100 proc.
O jums ar neskaudu, kad tokie gabūs mokiniai išvyksta iš Lietuvos?
P. V. Grebeničenkaitė: Aišku, gaila, bet beveik visi mano gabūs mokiniai yra užsienyje. Tačiau tikiu, jog Mantas sugrįš. Jeigu tokie žmonės pasiliktų Lietuvoje, jie mūsų šaliai būtų labai reikalingi ir labai daug duotų.
Mantas yra protingas, ramus, draugiškas, jaučiasi, jog jaunuolis turi tikslą, kurio siekia, moka ir geba dirbti. Jis visai nepavydus, visada kitiems patars ir padės, ir jei galėčiau atsukti laiką atgal, aš jį pasilikčiau.
Tai yra vaikas, kurio baltu, geru pavydu galima pavydėti tėvams. Reikia tik džiaugtis, jog tokie vaikai gimsta Lietuvoje, čia gyvena ir dirba. Ir aš tikiu, jog jis grįš dirbti Lietuvos naudai.

Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, jog matematika jiems nereikalinga?
M. Pranskaitis: Pirmiausia šis mokslas ugdo loginį mąstymą ir tad tai pagrindinis mano argumentas. Neturint loginio mąstymo gyvenime yra labai sunku išsiversti, nes kai kiti žmonės tave bandys apgauti, tu neatpažinsi jų melo. Ir šiaip, jei mąstai logiškai, gali rasti patį geriausią tau iškilusios problemos sprendimo būdą.
P. V. Grebeničenkaitė: Aš mačiau daug tokių, kurie nepasirinko savo gyvenimo kelio, susijusio su matematika. Tačiau kai susitinku su buvusiais mokiniais, kiekvienas jų pasako, jog matematika jiems padėjo.
Mano buvęs mokinys Aistis, kuris mokyklą baigė prieš dvejus metus, dabar studijuoja teisę. Beveik visus valstybinius brandos egzaminus jis išlaikė 100 proc. Tad aš jį atkalbinėjau, sakiau, jog šiais laikais sunku rasti darbą teisės srityje ir kad jis ir taip yra gabus.
Na ir šiemet per susitikimą Aistis, atėjęs į mokyklą, man padėkojo už matematiką ir pasakė, kad ji jam tikrai padėjo – jį pakvietė dirbti į advokatų kontorą padėjėju, mokantis dar tik antrajame kurse.
Tad matematika padeda ir kitose specialybėse, nesusijusiose su tiksliaisiais mokslais. Nereikia jos bijoti.
Jeigu tėveliai vesdamiesi mažą vaiką pastebėtų, kiek stovi mašinų, kiek jų nuvažiavo ar kiek liko, tai ta matematika nebūtų toks siaubas. Nereikia gąsdintis, kad tai sausas dalykas, yra ir gražioji jo pusė.
Žinoma, matematika, kaip ir kiekvienas mokslas, nėra žaidimas, nors kai kas įsivaizduoja, jog atėjau, lengva, nieko neveikiau ir puikiai išlaikiau valstybinį egzaminą bei įstojau į prestižiškiausią universitetą.
Tai yra darbas. O bet kokį darbą – ar ravėti lysves, ar spręsti uždavinius, ar rašyti rašinius – visais laikais reikėjo ir reikia išmokti ir įdėti daug pastangų. Mąstantis, geras darbininkas, kaip ir matematika, visur reikalingas.
Tad aš džiaugiuosi, jog turime kuo didžiuotis, kad yra puikių, matematikai gabių mokinių, kurie gina ne tik mūsų mokyklos, bet ir miesto bei Lietuvos garbę.