Birutė su vyru Mykolu.
Asmeninio archyvo nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Mūsų miesto folklorinių ansamblių istorija neatsiejama nuo tokių vardų kaip „Turava“ ir „Auda“. Šiuos kolektyvus priekin vedė ne kas kitas, o Mykolas Žalneravičius. Liepos 24-ąją jo kultūrinei veiklai sukaks 55-eri, o ta proga Šiaulių kultūros centre vyks vakaras-koncertas, kuriame bus pristatyta ir Birutės Stankutės-Žalneravičienės knyga apie Mykolo gyvenimą. „Oi, eglele, tu žalioji...“ – taip dainingai vadinasi knyga, kurioje sudėta istorija žmogaus, atidavusio visą savo gyvenimą muzikai, meno kolektyvams, kūrybai. Knygos autorė rašydama šią knygą, regis, iš naujo susipažino ir įvertino savo vyrą. Apie jos atradimus, tyrinėjimus, įžvalgas – ko dar nežinojome apie Mykolą ir kalbamės.

– Kaip kilo idėja parašyti knygą apie savo vyrą?
– Su M. Žalneravičiumi bendravome 26 metus – Žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ veikloje, buvau folkloro ansamblio „Auda“ seniūnė, o vėliau dirbau metodininke etnokultūros srityje Šiaulių kultūros centre. Teko mokyti folkloro šokių. Ir tas įdomus laikas praėjo greitai – daug įdomių, įspūdingų kelionių su ansambliu knygoje aprašyta plačiau.
Pirmasis bandymas parašyti knygą buvo su tautodailininku Sauliumi Tamuliu – jis Užgavėnių kaukes drožia pagal senovines tradicijas. Tad aš jam pasiūliau bendromis jėgomis parašyti knygą – juk šis menininkas, daug kaukių muziejui atidavęs, pardavęs ar išdalijęs kitiems. Ir vis primindavau, kad knyga apie jį bus tarsi biografinė darbų ataskaita.
Ilgai siūliau, nedaviau ramybės, o praėjusių metų pavasarį jis sykį užėjo į svečius, prisėdo ir prasidėjo darbai. Taip ir surinkome visą medžiagą. Knyga buvo gana sėkmingai pristatyta, ja susidomėta. Tai buvo mano pradžia, pabandymas.
Kaip ir su Sauliumi, taip ir su Mykolu – tas pats: jeigu įdomesnis žmogus, talentą turi, natūraliai norisi, kad jo darbai nenuplauktų į užmarštį. Aš galvoju, kad knyga apie tokius žmones yra palikimas ateities kartoms, kad ir proanūkiams. Nes pati manau, kad apie savo prosenelius norėčiau daug sužinoti – kas jie buvo ir kaip gyveno. Tad ir pasiūliau Mykolui: pamėginkime – tu man papasakoti smulkiau apie savo gyvenimą, veiklą, kol aš tavęs nepažinau.
Su Mykolu tarsi susipažinau iš naujo, nors jau pažįstame vienas kitą daugiau nei 25 metus. Ir knygos rašymas buvo tarsi pasivaikščiojimas po jo nelengvą vaikystę – nukeliauta į jo gimtinę, išgirsta daug įdomių prisiminimų. Su šia knyga dirbau visą žiemą, rašiau paprasta kalba, kad kiekvienam žmogui Mykolo gyvenimas nuskambėtų paprastai ir drauge labai įdomiai. O Mykolas – žymus žmogus ir turi ne vieną nuopelną, dainas rašo, išleido du dainų rinkinius. Jo kūryba yra paprasta, suprantama kiekvienam atlikėjui.

– Pirmuosiuose puslapiuose – pirmieji vaikystės prisiminimai.
– Ši knyga yra egzistavusių santvarkų aprašymas. Jis yra pokario vaikas. Buvo tas socialistinis, tarybinis laikotarpis, kai kūrėsi tarybiniai ūkiai ir kolūkiai... Tad tekstuose atsispindi ir tai, kokie anuomet žmonės būdavo, kokie buvo jų tarpusavio santykiai. Juk dabar gyvenant nepriklausomoje Lietuvoje yra visiškai kitaip. O anuomet vyko didelė kova ne todėl, kad kažką pasiektumei, bet kad išgyventumei. Mykolas turėjo ir trejais metais vyresnę seserį Valeriją. Reikėdavo ūkio karves ganyti, burokų normas ravėti ir kitus darbus atlikti.
Knygoje pasakojant apie Mykolą prisimenamas pokario metas – vyko trėmimai, žmonės buvo įbauginti, nes ateidavo tai vieni, tai kiti neprašyti „svečiai.“

– Rašėte, kad vaikystėje buvo labai sunku gyventi.
– Mykolas sakė, kad jų gyvenimas buvo labai sudėtingas. Jis tarp vaikų jausdavosi kaip apipešiotas žvirblis, į mokyklą ėjo su skurdžia apranga. Trūko maisto, nors mama laikė gyvulių. Kartais nešdavo pieną į turgų, kad nupirktų duonos – ji eidavo 25 km iš Valatkių į Šiaulius. Nieko negali padaryti – juk nėra iš ko. Taip jau yra – jeigu esi kiek kitoks, būtinai užkliūni. Mykolas sakė, kad kovojo ir kovojo už save.

– Sakote, kad jo gyvenime buvo ir lemtingų įvykių.
– Taip, jų buvo tikrai nemažai. Pirmas buvo prie Žadvainių dvaro, kai Mykolui buvo dveji-treji. Toks berniukas buvo labai padykęs ir drauge žaidžiant prie prūdo atsitiko taip, kad jis Mykoliuką įstūmė į vandenį. Ir nuėjo sau namo. Laimė, kad mama kaip tik tą akimirką išėjo į lauką ir pamatė, kad kažkas tarsi antis nardo prūde.
Mama tuojau pat suprato, kad nelaimė ištiko jos vaiką. O pats atsimena tik tą akimirką, kai jau springo vandeniu ištrauktas į krantą. Daugiau nieko. Tokių gyvenime atsitikimų buvo daugiau, tačiau likimas lėmė, kad jam reikėjo išgyventi ir gyventi.

– Kaip prasidėjo muzika?
– Mykolas girdėdavo mamą dainuojant su drauge Zofija Baranauskaite, kai Žadvainiuose gyveno. Dainuodavo dvibalses dainas – viena vesdavo, kita pritardavo. Tad ir Mykolas su sese Valerija, pasiklausę dainų, piemenaudami dainuodavo „Oi, eglele, tu žalioji“. Taip ir knyga vadinasi. Mykolui tuomet buvo maždaug septyneri, kai prasidėjo jo troškimas gyventi su muzika. O kas girdėdavo brolį ir sesę dainuojančius, sakydavo, kaip gražiai vaikai dainuoja.
Atvažiuodavo į Šiaulius mama pas savo brolį į svečius (brolio namai buvo priešais dabartinę Juliaus Janonio gimnaziją). Ir jis ten klausydavosi plokštelių, iš kurių sklisdavo armonikos muzika. Mykolas svajodavo, kaip galėtų nusipirkti nors nedidelę armoniką. Tiesa, mamos brolis duodavo pagroti vaikiška armonikėle, tad būdamas dešimties iš klausos jau rinko garsus ir bandė perprasti instrumentą. Praktikuodavosi balkone, o praeiviai galvas atvertę klausydavosi, kas čia groja. Jis be galo troško turėti savo armoniką.

– Kaip gavo instrumentą?
– Istorija tokia. Eigulys jam pasiūlė pririnkti kankorėžių. Sakė sumokėsiąs už 50 kg 50 rublių. Mykolas pasikvietė draugą, bet šis netrukus numojo ranka, nes kankorėžiai juk labai lengvi, rinksi juos visą amžinybę. O Mykolas užsispyrusiai porą mėnesių juos rinko. Pasakojo, kad bebaigiant rinkti, įlipo į didžiulę pušį, kurios viršūnėje buvo daug kankorėžių, nupjovė jos viršūnę. O pušis taip susiūbavo, kad vos vos pats išsilaikė neiškritęs. Eigulys pastebėjo, kad pušis be viršūnės, o paskui, kai Mykolas atnešė maišą kankorėžių, suprato, kas atsitiko. Dirbo ir kitus darbus, ganė kaimo gyvulius. Taip pasitaupydamas nusipirko armoniką.
Visų nuostabai per savaitę jau jis perprato instrumentą ir galėjo išgroti įvairias melodijas. Pradėjo groti kaimo gegužinėse, įvairiomis kitomis progomis.

– O kaip su mokslais?
– Mykolas baigė keturias klases Pašvinio mokykloje, o Kurtuvėnuose – septynias.
Nors mama sakė, kad sūnui mokslų pakaks, bus jis žemės artojėlis, vis dėlto atsitiktinumas lėmė kitaip. Šiaulių rajono kultūros skyriui priklausančiame klube-skaitykloje Žadvainiuose klubo vedėja Marija, išeidama iš darbo, ieškojo sau pamainos. Pati susirado Mykolą ir pasiūlė dirbti jos vietoje – organizuoti gegužines ir dirbti klubo-skaityklos vedėju. Taip jis tapo Valatkių, Žadvainių ir kt. kaimų švyturys – dirbo skaityklos klubo vedėju ir organizavo renginius, dar būdamas šešiolikos metų.
Bedirbant rajono kultūros skyriaus vedėjas K. Girkantas pasiuntė jį į Mažeikiuose vykusius chorų vadovų kursus. Ten jis išmoko muzikinio rašto, kaip reikia užrašyti muziką ir t. t.
Ir daugelis kursus baigusiųjų nutarė toliau mokytis Vilniaus muzikos technikume. Mykolas irgi patraukė ten ir vėlgi gyveno bei vertėsi sudėtingai. Jis prisimena, kaip atvažiavo su mažu lagaminėliu, kaip nebuvo kur apsistoti, nei miegoti, nei pinigų. Štai vieną naktį davė permiegoti salėje. Kiti turi ką pasikloti, o Mykolas nieko, tik laikraštį pasitiesti ant grindų ir galvą padėti ant lagaminėlio. Iškentėjo tas naktis. Pedagogai matė jo gabumus ir vis palaikydavo Mykolą. Kai baigė technikumą, ėmė dirbti Šiauliuose. Ir netrukus kilo mintis siekti aukštojo mokslo.

– Tai kokio charakterio yra jūsų vyras?
– Teko įsitikinti, kad jis siekia tikslo užsispyrusiai. Jo labai stipri valia. Kartais jis man yra per sudėtingas. Sakoma, kad geriau, kai žmogus yra minkštesnis, lankstesnis. Bet kai pagalvoju, jo užsispyrimas ir leido pasiekti to, ko jis troško. Niekas nieko jam nedavė, viską turėjo pats išsikovoti. Juk net ir berniukui pasiekti, kad tave gerbtų kiti, yra kur kas sudėtingiau nei mergaitėms – nėra kas užstoja. Jis savo kietu charakteriu ir kova siekė, kad būtų lygus su kitais. Detaliai jo charakterio nebuvau linkusi analizuoti. Man atrodo, kad charakteris vis dėlto yra prigimtinis dalykas.

– Kaip jo antroji pusė, ką pati manote apie Mykolą?
– O gyvenimas mums įdomiai susiklostė – apie viską būtų pernelyg sudėtinga papasakoti. Jei reikėtų man pasakyti, kodėl taip mums susiklostė, sakyčiau, kad kažkas yra aukščiau, kas reguliuoja žmogaus gyvenimą. Žmogus gali būti labai gudrus ir galvoti, kad viską lemia jis pats. Deja, jam kategoriškai paprieštaraučiau. Gyvenimo liniją, atrodo, jau kažkas tau nubrėžė.
O aš sakau, kad gyvenu gyvenimą tokį, kokį man davė likimas. Yra tokių momentų, net ir vaikystėje, apie kuriuos galima būtų susimąstyti. Daug metų dirbau Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Aš buvau labai aktyvi (nors nėra čia ko girtis), buvo toks laikmetis, kad visur keliaudavau su jaunimu, organizuodavau ekskursijas, buvau neramus žmogus, man visko reikėjo.
Kūrėsi Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate folkloro kolektyvas, padėjau Mykolui, buvau seniūnė – vyko atgimimas, viskas įdomu, visur keliaujame, repetuojame, pasirodome. Muzika traukė mane nuo mažens.

– Kaip?
– Mano patėvis namuose rengdavo repeticijas. Aš ir išsėdėdavau namuose ant skrynios visą repeticiją – man be galo patikdavo muzika. Ir pamanyk kaip išėjo, kad aš dainuoju, groju Mykolo ansambliuose. Gerai atsimenu, kai jau nuo septynerių grožėjausi visa ta liaudies muzika. O vyrai parepetavę keliauja „vinčiavoti“ – ar Oninės, ar Joninės kaime, aplanko trobas, sveikina varduvininkus. Patėvis vadovavo kaimo kapelai ir pats smuiku grojo, vėliau išmoko groti klarnetu. Ir, matyt, iš jo tas noras girdėti liko manyje. O kai sutikau Mykolą – mano norai išsipildė. Ir žinoma, jis patraukė mane kaip žmogus, kuriame nepaprastai daug stiprybės.
Knygos „Oi, eglele, tu žalioji“ pristatymas vyks liepos 24 d. 18 val. Kultūros centre.

Nuotrauka iš knygos „Oi, eglele, tu žalioji...“ – ansamblis „Auda“ švenčia 25-erių metų jubiliejų. 2011 m.
Asmeninio archyvo nuotr.

Bočių folkloro ansamblis koncertuoja Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje. 2015 m.
Asmeninio archyvo nuotr.