G. Riškutė-Kariniauskienė yra surengusi per 20 savo tapybos parodų, sukūrusi scenografiją ir kostiumus 45 teatrų pastatymams.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Penktadienį Šiaulių universiteto Dailės galerijoje atidaryta tarptautinio plenero „Sofija Riomerienė. Užmiršta. Artimo portretas“ paroda. Dar prieš parodą buvo galima apsilankyti Šiaulių universiteto Menų fakultete ir pasidairyti po dailininkų, atvykusių į šį plenerą, kūrybines dirbtuves.
Ta proga pasinaudojo ir dienraščio „Šiaulių naujienos“ žurnalistai ir susitiko su viena iš plenero dalyvių – viešnia iš Vilniaus, tapytoja ir scenografe Giedre Riškute-Kariniauskiene.
G. Riškutė-Kariniauskienė yra surengusi per 20 savo tapybos parodų, sukūrusi scenografiją ir kostiumus 45 teatro pastatymams bei Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventėms, tarptautiniam folkloro festivaliui „Baltica“, yra daugelio tarptautinių ir Lietuvos kūrybinių simpoziumų bei plenerų, grupinių parodų dalyvė, Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto docentė, o nuo 2009 m. – Dailės katedros vedėja.
Be to, Šiauliai šiai tapytojai toli gražu nėra svetimas miestas – ji studijavo tuometiniame Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginiame institute ir, pasak jos, jai visada miela ir malonu čia sugrįžti.
Nors G. Riškutė-Kariniauskienė daug savo gyvenimo metų paskyrė ne tik tapybai, bet ir teatrui, tačiau, menininkės teigimu, tapyba visuomet užėmė labai svarbią vietą jos gyvenime ir visada užims: „Neturėsi jėgų tapyti didelių formatų, gali tapyti mažus. Netapysi aliejiniais dažais, gali tapyti akvarele. Gali piešti ir taip išreikšti save.“

– Kada pradėjote savo kaip tapytojos kelią?
– Turbūt tai įvyko jau labai labai seniai – man atrodo, antroje klasėje, besimokant Salomėjos Nėries mokykloje, Vilniuje. Susipažinau su viena nepaprastai gabia ir labai ekspresyvia mergaite, tokia Rūta Dovydaityte, rašytojo Dovydaičio dukra. Ji man pasiūlė kartu eiti į piešimo būrelį ir aš sutikau.
Juk visiems vaikams patinka piešti, bet kažkaip mokykloje būdavo toks tradicinis piešimo supratimas. Dabar jis laisvesnis, įdomus – kiekvienas vaikas gali save išreikšti per spalvas, per emocijas, per abstrakčius dalykus, nereikia paišyti konkrečių vaizdų.
Tad kai ji mane nusivedė į tą būrelį, taip viskas ir prasidėjo, bet pati Rūta nepasuko tuo keliu, o aš kažkaip toliau juo po tuputį žengiau.
Besimokydama tikrai sutikau labai gabių vaikų ir tuomet pradedi galvoti gal tu esi to nevertas. Bet vis tiek daug lemia noras pasiekti kažkokių tai rimtesnių dalykų toje srityje.
Taigi baigiau dailės mokyklą, paskui stojau į Dailės institutą, bet buvo labai dideli konkursai ir aš iš pirmo karto neįstojau, taip atvažiavau į Šiaulius.
Pradžioje, kai tėtis pasakė, kad susirinkčiau daiktus ir važiuočiau, nes užteks čia vaikštinėti, man atrodė, jog Šiauliai yra tremtis. Tačiau kai įstojau į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, nuomonė pasikeitė: viskas labai patiko – dėstytojai buvo nuostabūs, studentai taip pat.
Bet vėlgi norėjosi siekti mokslo ir aš vėl stojau į Dailės institutą ir šįkart man pasisekė. Baigiau scenografiją ir kartu mus ruošė kaip tapytojus, nes tuo metu teatro Lietuvoje buvo mažai.
Scenografiją studijavau, nes labai mėgau teatrą ir man atrodė, kad yra utopija čia įstoti, nes į šias studijas priimdavo tik po tris studentus.
Po šešerių metų pabaigus scenografijos ir tapybos studijas mane paskyrė į Kauno muzikinį teatrą, bet lygiagrečiai visada tapydavau.
Teatras atimdavo labai daug laiko, bet kartu tai buvo ir tapyba, tik tiek, kad tai labai monumentalūs vaizdai – kompozicija erdvėje. O tapyba yra vis tiek toks kameriškas dalykas, jis grynai tavo, ką tu sugebi, tą parodai drobėje, ar piešinyje, ar kitomis formomis, o to „kažko savo“ labai norėjosi.
Taigi keturiolika metų pradirbau teatre, tačiau tapydama ir dalyvaudama parodose.
Be to, taip pasitaikė, kad man trylika metų teko dirbti vienai Vokietijos galerijai. Dirbau Lietuvoje, nes jie tiesiog prašė abstrakčių paveikslų, atveždavo aliejinių dažų, drobių – viską. Tuomet vyko labai intensyvus darbas, nes lygiagrečiai dirbdavau ir teatre pagal sutartis.
Na, o šiaip galiu pasakyti, kad kai pasineri į tapybą, nebeieškai kitų kelių.

– Kas jus įkvepia?
– Turbūt mane vis dėlto įkvepia gamta. Dirbant teatre tarp spektaklių pastatymų būdavo tam tikro laiko, kai galėdavai išvažiuoti prie jūros. Susidarydavo tokios menininkų grupės, Palangoje buvo rengiami simpoziumai, tad prie jūros tekdavo praleisti po mėnesį, po du.
Tie pasivaikščiojimai, tie visi jūros apšvietimai, tos erdvės veda nuo peizažo iki abstrakcijos – ir dangus, ir žemė kartais visai sutirpsta. Taip pat prie jūros laiką leisdavau ir žiemą, kai ji būdavo užšalusi. Žodžiu, gamtoje aplinka visiškai suabstraktėja ir savaime tau padiktuoja tavo kelią. Tad tai yra tikrai didelis įkvėpimas, nes tie vaizdai vis tiek išlieka atmintyje.

– Kuo ypatingi jūsų darbai?
– Man savo kūrybą tikrai sunku vertinti, iš tikrųjų būtų net ir nelabai kuklu apie ją kalbėti. Čia, manau, meno istorikų darbas, jie pamato tą, ko tu nepamatai. Arba kolegos gali įvertinti. Tačiau šiaip aš nepasakyčiau, kad mano darbai kažkuo išsiskiria. Tiesiog stengiesi būti savimi, nes kūrybos kelių yra labai daug.
Būtent mano pačios nuomone, man svarbus tas ryšys su gamta, abstraktus vaizdas, ieškojimas šviesos, kažkokios gilumos paveiksle, bet tai tik mano subjektyvi nuomonė, gal kiti visai to nemato, o gal ir mato. Aš pati siekiu ir man labai svarbu, kad mano darbas būtų pripildytas šviesos ir kažkokių savų emocijų.

– O jums kas yra menas?
– Tai labai sudėtingas klausimas, nes menas dažnai yra nenuspėjamas. Pavyzdžiui, dabar mus pakvietė tapyti portretų. Portreto žanras yra visai neaktyvus Lietuvos kūrybinėje veikloje, portretų parodų beveik nebūna – tik viena, kita. Mūsų šalyje yra labai daug abstrakčių paveikslų – menininkai eina tuo keliu.
Portretas reikalauja susikaupimo, tu turi tą žmogų pajausti, turi ieškoti, ką tu nori tuo paveikslu pasakyti.
Plenero metu tapiau Šiaulių universiteto Menų fakulteto dekano Vaidoto Janulio portretą. Kadangi jo pareigos gana sudėtingos, jis turi išlikti ir orus, bet ir energingas. Tad kai portreto tapymui turi tik kelias valandas, tu turi pasirinkti, ar kurti tokio švelnaus kūrėjo ar dekano įvaizdį, ir kaip tuos visus dalykus sujungti.
Bet spalviniu sprendimu – tarsi kažkokios netikėtos spalvos pagalba, nusprendžiau parodyti, kad jis yra kartu ir menininkas, ir vadovas. Šį kartą man išėjo taip, kitą kartą galbūt gausis kitaip.

– Ar egzistuoja toks dalykas kaip kūrybinės kančios?
– Tai irgi sunku nuspręsti. Gal ir būna tos kančios. Man gal didžiausia kančia buvo, kai nepavyko įstoti į Dailės institutą, atrodė, kad tuomet žemė slydo iš po kojų. Tačiau tada randi kitų kelių ir vėl sieki savo tikslo.
Gal kančia egzistuoja, kai nesigauna paveikslas. Juk tų kūrybos atspirties taškų yra labai įvairių, gal vienas kankinasi dėl vieno, kitas – dėl kito. Tiesiog kančia toks sąlyginis dalykas.

– Kas dar jus žavi be tapybos?
– Man labai patinka darbas su studentais, kurie savo darbais nejučia tiesiog diktuoja savo taisykles, kai su jais dirbi. Tai ypač įdomu dėl to, jog jauni žmonės yra drąsūs ir savo darbais suteikia kažkokių neapsakomų jėgų.
O šiaip man patinka daug dalykų – keliauti, skaityti knygas, mokytis kokios nors užsienio šalies kalbos.

– Jei nebūtumėte tapytoja, kuo būtumėte?
– Dabar jau tikrai neįsivaizduoju, nes gyvenimas taptų visai kitoks. Dabar gyvenu labai įdomiai. Šiaip vis tiek amžinai nedėstysi, bet vis tiek galėsi tapyti. Neturėsi jėgų tapyti didelių formatų, gali tapyti mažus. Netapysi aliejiniais dažais, gali tapyti akvarele. Gali piešti ir taip išreikšti save. Štai, kur slypi tas įdomumas.

– Koks iš jūsų paveikslų pats mieliausias?
– Tokį paveikslą turėjau, bet dabar nebeturiu. Iš tiesų daug tokių mylimų paveikslų, kurie man mieli ir artimi, jau nebeturiu.
Šiaip, manau, turėtų būtų likę bent pora ar trys tokie vieno ar kito laikotarpio paveikslai, kuriuos galėtum palyginti ir pamatyti, kad tuomet dariau taip, nes lygiai taip pat, kad ir labai norėtum, jau nebepadarysi. Vis vien esi kažkur kitoks, gal labai nesikeiti, bet eini truputį giliau, gal keičiasi kažkokia spalvinė išraiška – kažkas paprastėja, kažkas sudėtingėja.
Tačiau jeigu tu nutapai paveikslą, jeigu žmogui jis labai patinka ir jis labai jo nori, tiesiog reikia su juo atsisveikinti. Galbūt banalu sakyti, jog visi tapyti paveikslai man yra kaip vaikai ir vis tiek visada norisi viską turėti, tačiau reikia suprasti, jog taip būti negali.

– Kokio dailininko darbais žavitės?
– Iš tikrųjų dalininkai, kurie mane žavi, yra labai skirtingi ir jų tikrai daug. Vienas iš jų – prancūzų dailininkas Utrillo. Jo peizažai visai mažo formato, bet juose yra kažkokia tai nepaprasta vidinė jėga, spalvos ir visa kita. Taip pat iš tos pačios prancūzų dailininkų grupės, kurie dirbo gamtoje, mane žavi ir Sera.
Žaviuosi ir šiuolaikiniu menininku, gyvenančiu Prancūzijoje Arturu Desiro, tačiau jis yra visiškai kitoks – per geometrines formas, abstrakčias kompozicijas sprendžia savo netikėtus spalvinius derinius.
Iš tiesų labai sunku pasakyti, kad tai mano mylimiausias dailininkas, nes jų yra ne vienas ir ne du.

G. Riškutė-Kariniauskienė: „Portretas reikalauja susikaupimo, tu turi tą žmogų pajausti, turi ieškoti, ką tu nori tuo paveikslu pasakyti.“ 
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Artūro STAPONKAUS nuotr.