A. Šeronas: „Kaimo gyvenimas man tiesiog „įaugęs“ į kraują. Tiesiog norisi savaime jį perteikti per dailę.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Antanas Šeronas – jaunas dailininkas, nuolat matomas parodų atidarymuose Šiauliuose. Šiemet jis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, tad nuo šiol atstovaus Šiauliams.
Gimęs Radviliškio rajone, Prasčiūnų kaime, A. Šeronas atrado, kad studijuoti ir gyventi gera Šiauliuose. Panevėžio kolegijoje studijavo dailės ir technologijų pedagogiką, tęsė dailės ir technologijų išlyginamąsias studijas Šiaulių universitete, po studijų magistrantūroje tapo dailės (tapybos) magistru. 2014 m. A. Šeronui skirta Šiaulių miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendija. Įkvėpimai – iš kaimo gamtos, natūralaus kaimo gyvenimo būdo ir paprastos kasdienybės.
O kaip sako pats menininkas, jo kūryba įvairi – daugiausia tapyba ir pastelės darbai, nuo abstrakcijų iki stilizacijos, realizmo ir truputis natiurmortų. Labiausiai žavi neskubrų kaimo ir gamtos ritmą leidžiantys atpažinti kaimo gyvuliukai – savi, paprasti, mieli: kieme sargaujantis ir linksmai strykčiojantis margis, saulei pilvą atkišusi katė, karvutė, romiai rupšnojanti žolę lankoje... Prie mėtų arbatos kalbamės apie menininko kelią, kaimo grožį ir istoriją.

– Jūsų paskutinės parodos...
– Šiais metais vasario mėnesį įvyko paroda „Aš“ Šiaulių universiteto Dailės galerijoje, po to pavasarinė 54-oji Šiaulių dailininkų paroda. Birželio 20 d. Alytaus bienalė – joje eksponuojami trys pastelės technika atlikti darbai. Dabar mano darbai įstojus į Dailininkų sąjungą eksponuojami Vilniuje – naujų narių kūrybos parodoje. Vienas iš reikalavimų buvo pateikti gerą trijų darbų kolekciją. Šiemet į LDS labai daug įstojusiųjų yra, tad išėjo taip, kad eksponavo tiktai po vieną – naujų dailininkų daugiau nei 30. Iš Šiaulių du – aš ir Simona Bagdonaitė.

– Papasakokit apie save.
– Gimiau Radviliškyje, Prasčiūnų kaime. Gal reikėtų sakyti – širdyje aš esu kaimo gyventojas. Esu užsispyręs, siekiantis savo tikslų. Vertinu natūralumą.

– Šiauliai – pramonės miestas. Kaip jaučiatės pilkame mieste?
– Drįsčiau tuo suabejoti. Šiauliuose pramonė, palyginti, pakankamai sugriuvusi, apleista. Man neturi kažkokios didelės reikšmės tai, kur aš gyvenu. Iš pat pradžių patiko šiame mieste. Ypač centras. Nieko nuostabesnio ir geresnio, kaip antai Vilniuje, nematau. Mano manymu, kaip jautiesi gyvendamas vienur ar kitur, priklauso tik nuo paties tavęs.
Vienam rūpi vaikytis madų, kiti dar kažin ko nori, o man paprasčiausiai čia miela. Kita vertus, kuo stipresnė pramonė, tuo stipresni ir menai, nes iš pramonės – ir meno mecenatai, ir jų parama. Pavyzdžiui, Šiaulių bulvaras tik iš pramoninių lėšų ir atsirado, nes sovietmečiu Šiauliai ir buvo didelis pramonės miestas: dviračių pramonė, televizorių gamykla, „Verpstas“ – dideli pinigai sukosi.

– Tarp jaunųjų Šiaulių menininkų yra bohema?
– Gal kažkada ir buvo. Dabar dažniausiai diskusijos vyksta parodų atidarymuose, su pavieniais žmonėmis kartais irgi pasišneki. Ne tokie mes ir užsidarę, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Savo sultyse neverdame, bendraujame su kitų miestų menininkais. Man netrūksta tų diskusijų, bendravimo ir bendradarbiavimo. Svarbu, kad žmonės sakytų teisingą nuomonę apie tavo darbus, o ne kažin ko prisigalvotų. Be to, sveika kritika dar nieko į kapus nenuvarė.

– Kaip prasidėjo dailininko gyvenimas?
– Esu vienintelis profesionalus dailininkas giminėje. Sesuo labai gerai piešė, bet ji rimtai daile nesusidomėjo. Tad tik aš šiuo keliu pasukau.
O prasidėjo viskas nuo geros dailės mokytojos, kurią likimas atsiuntė, kai mokiausi penktoje klasėje. Susidomėti daile paskatino mokytojos charizma. Ji pamatė mano darbus ir priglaudė po savo sparnu, įkalbėjo dailės būrelius lankyti – viskas, atrodo, išėjo elementariai. Paskui – laimėjimai respublikiniuose konkursuose. Kai esi dešimtokas, kaimo paauglys, tai tikrai geras jausmas nuvykti pas ponią Almą Adamkienę į Vilnių ir atsiimti apdovanojimus už savo pasiekimus. Brendo tas reikalas, nors buvo minčių studijuoti istoriją. Su ja neišėjo, tai kas liko? Dailė. Bet nesigailiu savo sprendimo.
Kaip čia pasakius. Dievas parodo kelią, juo ir reikia eiti. Matyt, man taip ir išėjo. Tačiau jaučiu, kad esu teisingame kelyje.

– Jūsų geros istorijos žinios.
– Na, žinoma, kad ne taip jau aktyviai ir domiuosi istorija: ką žinau iš vidurinės kurso, tą žinau. Kartais savo malonumui nusiperku iliustruotos istorijos žurnalą. Visai neseniai studentai humanitarai organizavo protų mūšį, kur galėjau pasitikrinti savo istorines žinias. Nuėjau atsitiktinai, galvojau, juk mokykloje istoriją gerai mokėjau, kažin kiek atsiminsiu. Išėjo, kad pakliuvau į komandą, kuri, kas įdomiausia, ir laimėjo, o istorijos studentai liko antrojoje vietoje.

– Ar žavitės kokia nors istorine asmenybe?
– Jų išties yra daug. Jau nekalbu apie dailės istoriją. Labiausiai imponuoja Napoleonas Bonapartas. Gal labai konkrečiai negalėčiau paaiškinti, kodėl būtent ši asmenybė. Na, jis buvo išties valdingas. Kalbant apie dailininkus, patinka Franciskas Goja. Šis dailininkas buvo apkurtęs ir tokius darbus sukūrė... Tai daug ką pasako apie žmogų ir jo užsispyrimą. Negaliu teigti, ar negirdėjimas jam padėjo kur kas geriau matyti pasaulį. Pakanka vien pagalvoti, kad šiuolaikiniame pasaulyje sunku būtų be normalios klausos.
Apskritai man imponuoja žmonės, kurie siekia tikslo, kad ir kokios gyvenimo audros juos užkluptų.

– Kuriate ir dirbate nekūrybinį darbą.
– Taip, dirbu „Lietuvos geležinkeliuose“ kelininku. Ir po darbo, būna, išsinešu idėjų ir minčių kūrybai, tik jas reikia kažkada realizuoti...

– Su kokiais sunkumais susiduria jaunasis menininkas?
– Kaip čia pasakius. Yra tų sunkumų. Nes, kalbant elementariai, norint kažką pasiekti, reikia ir dirbti, bet reikia atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu metu. Net ir žmogui, kurio nelydi sėkmė, pasakyčiau – belsk ir tau bus atidaryta – anksčiau ar vėliau. Jeigu tu tik esi užsispyręs ir darbingas, nepasiduodi, anksčiau ar vėliau tu kažko pasieksi. Čia tik laiko klausimas. Tik reikia suprasti, kad nuo vienos nesėkmės palūžti labai lengva.

– Kas jus įkvepia?
– Mane įkvepia kaimo kasdienybė, kaimo aplinka, gyvūnai. Suprantate, aš kaime užaugau, tad tikriausiai natūralu, kad man ta kaimiška, gamtos aplinka yra miela. Kaimo gyvenimas man tiesiog įaugęs į kraują. Tiesiog norisi savaime jį perteikti per dailę.
Štai pleneras, skirtas S. Riomerienei, – jame tapiau prisiminimus iš vaikystės. Pavyzdžiui, portrete susijusiame su maudynėmis, tapiau dukterėčią vandenyje arba, sakykime, kitą dukterėčią žiemos laiku. Sūnėnas pro skylę žvelgia žaisdamas slėpynes... Vaikystė – malonus ir nerūpestingas laikotarpis.
Įdomu, kai prisiminimai ateina per kūrybą arba pažvelgus į nuotrauką, pavarčius albumą, kuriame akimirkos, įamžintos prieš 20 m. Galų gale prisiminus kaimo aplinką, būseną joje tave aplanko pati ramybė, kurioje gali susikaupti kur kas lengviau.

– O kas yra kūryba?
– Savęs realizacija. Dž. Konstablis, žinomas JAV XIX a. menininkas, yra pasakęs, kad tapyba yra jausmų išraiška. Galima įvairiai mąstyti – tai ir kūrybinė interpretacija. Na, o jeigu bandyčiau savo kūrybą apibūdinti keliais sakiniais, tai jau būtų neįmanoma.
Tie patys metų laikai – kiekvienas turi savo veidą ir nors kartojasi, žmogų įkvepia nepasikartojančiai kūrybai. Kolorito prasme man labiausiai imponuoja ruduo – rudenį tu gali išvysti ne tik visą spektrą spalvų dėlionių, bet ir jauti tą melancholišką aplinką. Visa tai išties įkvepia. Galų gale esu pats gimęs rudenį. Ne veltui sakoma, kad visi viščiukai skaičiuojami rudenį – dėl to ir mano personalinės parodos dažniausiai įvyksta maždaug rudenį.

– Po darbo neriate į tapybą ir pastelę?
– Deja, nėra taip, kad po darbo ir vakarienės dirbu iki 3 valandos nakties. Šiuo metu tapau kaime. Šiauliuose dabar daugiau dirbu su pastelėmis.

A. Šerono darbai iš neseniai vykusio plenero, skirto S. Riomerienei.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ameninio archyvo nuotr.

„Miestas naktį“.
Ameninio archyvo nuotr.

„Senoji palangė“.
Ameninio archyvo nuotr.