V. Kovieraitė: „Grafika man nėra tik juoda ir balta – aš matau begalę spalvų nuo juodos iki baltos.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Judita BALTAKYTĖ
Menininkė, grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė, Šiaulių universiteto menų fakulteto dėstytoja ir leidybos administratorė – visi šie titulai priklauso iš Kuršėnų kilusiai, Lietuvoje ir pasaulyje savo parodas rengiančiai grafikei Vaivai Kovieraitei. Pokalbiui su menininke studijoje, kur įžengus pro duris mus pasitinka meniška aplinka – piešiniais nukabinėtos sienos, lentynose išrikiuoti pieštukai, teptukai, rašalo buteliukai, ore tvyro smilkalų ir dažų kvapo mišinys. Apžiūrėję piešinius sėdame prie stalo ir gerdami arbatą kalbamės apie grafiką, kūrybinį procesą ir pripažinimą.

– Kaip ir kodėl pasirinkote grafiką?
– Grafika domiuosi jau labai seniai. Daug kas klausia, ar mano tėvai nėra menininkai, gal tai paveldėtas talentas ir potraukis. Atsakymas – kardinalus ne. Mūsų giminėje nėra su menu susijusių žmonių, nebent mano sesuo, kuri dirba Kuršėnų meno mokyklos direktore.
Kai buvau jaunesnė, grojau gitara, pianinu, bet abu šie pomėgiai atsibodo ir galiausiai juos numečiau, o menai, grafika neatsibodo ir nepanašu, kad greitai atsibos. Buvo kilusių minčių apie tai, ką veikčiau, jei ne grafika, bet atsakymo į šį klausimą neradau. Ko gero, atsakymo nebuvimas ir yra atsakymas – einu teisingu keliu.
Kaip ir visi, bandžiau įstoti į Vilnių, bet pirmu numeriu rašiau architektūrą, nes to tėvai norėjo – neva menai ir grafika ne ateitis. Antruoju numeriu pasirinkau grafikos studijas Šiauliuose. Kadangi stojamiesiems egzaminams į architektūrą nesiruošiau, tai į Vilnių neįstojau ir likau Šiauliuose. Planas buvo toks: pasimokysiu piešti metus Šiauliuose, o po metų perstosiu į Vilnių. Dar keletas mano grupės draugų taip pat „audė“ tokią pačią mintį, tačiau visi taip susigyvenome, mums čia viskas taip patiko, kad nė vienas mūsų į Vilnių net nemėginome perstoti.

– Kokia veikla dažniausiai užsiiminėjate?
– Daug bendradarbiauju su kitų šalių menininkais, kartu organizuojame projektus, taip pat važinėju į menininkų rezidencijas. Ten sutinki savo bendraminčių, kurie užsiima ta pačia veikla kaip ir tu, todėl visuomet stengiesi palaikyti bendravimą ir bendradarbiauti. Pastaruoju metu daug bendrauju su švedais. Dėmesio skiriu ir savo asmeniniams poreikiams – kūrybai.

– Kas padeda ir kas trukdo kūrybinio proceso metu?
– Jeigu užsiiminėji projektine veikla, tai po to labai sunku grįžti prie menų. Tad ko gero, labiausiai trukdo tas mėtymasis tarp įvairių veiklų. Man norisi konkrečiai orientuotis į menus, būtent į vieną veiklą, tačiau ne visuomet pavyksta. Man labai patinka išvažiuoti į menininkų rezidencijas, kadangi ten nuvažiavęs žinai, jog per visą buvimo laiką privalai kažką padaryti. Daugelį menininkų laiko rėmai varžo, bet man, priešingai, tai yra varomoji jėga.

– Kas labiau pripažįstama – tradicinė grafika ar naujosios idėjos?
– Grafikos dabar nebeįsprausi į jokius rėmus. Tradicinis suvokimas, kad grafika yra juoda ir balta, dažai ir plokštuma, keičiasi. Grafiką galima pateikti įvairiomis spalvomis, nebūtinai plokštumoje – pavyzdžiui, kad ir vaizdo įraše. Kitaip negu visi, grafiką aš matau ne tik kaip juoda ir balta – matau begalę spalvų nuo juodos iki baltos.
Mes, jaunieji grafikai, seniesiems gal kartais atrodome kaip kokie ateiviai, kurie kėsinasi į senąjį meną, o dėl to neretai sulaukiama kritikos ar griežtesnio žodžio. Manau, kad bet koks procesas, nepriklausomai nuo to, ar jis sukelia teigiamas ar neigiamas emocijas, yra geras dalykas. Tai reiškia, kad grafika yra svarbi, matoma ir rūpima.

– Ko reikia jaunam žmogui, kad jį pripažintų?
– Natūralu, kad jaunimas nori visokių naujovių, stengiasi laužyti taisykles, tradicijas. Svarbiausia – nesekti jokiomis tendencijomis, madomis, o darbą atlikti nuoširdžiai, sąžiningai ir sąmoningai. Jei tai yra gerai atliktas darbas, jis susilauks dėmesio ir pripažinimo.
Taip pat nesiūlyčiau kažkuo sekti – patiems reikia stengtis tapti sektinu pavyzdžiu. Bandyti kopijuoti naudinga nebent tuomet, jeigu tu mėgini tapti kažkokios technikos meistru, ištobulinti liniją, štrichą arba nori išmokti įvaldyti tam tikrą techniką. Siūlyčiau visiems pradedantiesiems pirmiausia susipažinti su visomis grafikos technikomis, kad galėtum pajausti, kuri medžiaga ir technika tau yra priimtinesnė.
Jeigu laužai kažkokias tai grafines taisykles, tu vis tiek iki galo jų nesulaužysi, nes darbai bet kokiu atveju remiasi kažkokiomis linijomis. Aš pati orientuojuosi į kelią, kur nėra taisyklių, tai ten nėra ką laužyti.

– Kas jums yra paroda, ar dažnai jas rengiate?
– Asmenines parodas rengiu dažnokai. Pastaruoju metu stengiuosi jas organizuoti užsienyje ir orientuotis į platesnę ir įvairesnę auditoriją.
Pati paroda yra mano tikslinis darbų pristatymas, pažvelgimas į juos iš šalies. Atrodo, kai sukuri gausesnį kiekį darbų bendra tema, norisi tuos kūrinius parodyti ir pasižiūrėti į juos iš šalies kaip žiūrovui. Kūrybinio proceso metu į darbus aš žiūriu kaip kūrėja ir galvoju, ką čia dar pataisyti, kaip kažką pakeisti, o juk parodoje su pieštuku ar tušinuku klaidelių nebeištaisysi. Parodoje į darbus žvelgi jau visiškai kitokiomis – žiūrovo – akimis.

– Ar aplinka ekspozicijai daro didelę įtaką?
– Labai didelę. Juk iš esmės viskas priklauso nuo to, kaip tavo darbai susišauks su aplinka. Jeigu tave kviečia į konkrečią ekspozicinę erdvę, tai tada pirmiausia galvoji apie erdvę, o tada apie tai, ką galėtum toje erdvėje eksponuoti. Jeigu sukuri darbų ciklą, automatiškai turi viziją, kaip viskas turėtų atrodyti.
Teko savo darbus eksponuoti Kinijoje, Malaizijoje. Tai ten jau nenuvyksi ir pats savo darbų neiškabinsi, todėl telieka juos patikėti darbuotojams ir viltis, kad aplinka atitiks tavo darbus ir atvirkščiai.“

Vieni iš paskutiniųjų grafikės darbų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.