JAV gyvenanti režisierė Nataša Ogaj-Ramer: „Aš myliu Šiaulius, čia taip gera ir malonu. Miestas, žinoma, pasikeitė į gerąją pusę. Tapo švariu, vakarietišku miesteliu.“
Ievos KLENAUSKAITĖS nuotr.

Dina RAKAUSKIENĖ
JAV gyvenanti režisierė Nataša Ogaj-Ramer sako, kad sugrįžimas į Šiaulius – tai sugrįžimas namo. Jos akimis, miestas pasikeitė ir tik į gera. Režisiere Šiaulių dramos teatre dirbusi 1969 – 1975 m., o nuo 1982-ųjų šaknis įleidusi JAV į Šiaulius ji vis sugrįžta: 2011 metais teatre pastatyti nuostabiąją E. Švarco pasaką „Šėšėlis“, o dabar...
– O dabar sugrįžau, nes čia susirinks mano mokyklos draugai. Šiaulių 3-iąją vidurinę mokyklą baigėme labai seniai, 1962 metais, tad penkiasdešimtmetis buvo 2012 m. Bet tuomet negalėjau atvykti. Taigi jie mane pakvietė susitikti šiemet.
Atsakiau, kad atvyksiu, ypač kai Lietuvą taip pamilo mano vyras Sam Ramer, rusų istorijos profesorius.
Čia yra draugų, yra mamos draugų, su kuriais palaikau ryšius, aktorių. Dabar viskas labai paprasta ir greita, paprasta susisiekti per facebooką, skype.
Aš myliu Šiaulius, čia taip gera ir malonu. Miestas, žinoma, pasikeitė į gerąją pusę. Tapo švariu, vakarietišku miesteliu.

– O jūs gyvenate dideliame mieste?
– Palyginti su dideliu miestu, tai nedideliame – Naujajame Orleane. Jis yra prie Misisipės upės iš vienos pusės, o iš kitos pusės yra Pončantraino ežeras. Todėl miestas yra tarsi dubenyje.
Gyvenu teatru. Aš nedirbu teatre, ir teatro kaipo tokio neturiu. Tačiau rengiu organizacijos „Moscow nights US“ įvairius projektus, tarp jų – ir teatro vaidinimus.
Štai pagal William Wade knygą „Facade“ aš parengiau inscenizaciją ir dabar repetuoju jau su aktoriais. Jums bus įdomu sužinoti, kad šiam vaidinimui naudoju šiauliečio kompozitoriaus Bernardo Calzono muziką. Mes ką tik buvome su juo susitikę Klaipėdoje: aš jam perskaičiau savo parengtą inscenizaciją ir grojau kai kuriuos muzikinius fragmentus, kompozitorius pateikė keletą pasiūlymų ir mes abu likome patenkinti rezultatais.

– Kokiai publikai pristatote spektaklius?
– Praėjusiais metais buvo labai įdomu, nes buvau pakviesta pristatyti spektaklį 15-ajame tarptautiniame A. Čechovo festivalyje „Melichovskaja vesna“. Ir buvau tokia laiminga, nes norėjau, kad mano aktoriai pamatytų Rusiją, Maskvą.
Labai mažai bendrauju rusų kalba. Dirbu su amerikiečių aktoriais, ir kai rengiu didelius projektus, kaip rusiški festivaliai, tada reikia ir rusiškai kalbančiųjų. Ir jų randu, nes tai daugiausia jauni žmonės, kurie čia atvyko ir jau dirba. Žinote, dabar pasaulis atviras, jie turi galimybių atvykti į interviu, dirbti...

– Ką manote apie emigraciją?
– Emigracija yra labai sunkus dalykas. Dabar žmonių, išvykstančių į užsienį, padėtis yra visiškai kitokia: jie iškeliauja su savo pasais ir gali sugrįžti, vieną dieną dirbti ten, kitą – kitur. O anuomet buvo labai sunku, nes keliauji ir nežinai, grįši ar ne. Emigruoti į kitą šalį – labai sunku.

– Kas padeda adaptuotis svečioje šalyje?
– Kiekvienam – sava situacija. Ir man teatras ten ne iš karto atsirado, nes nemokėjau kalbos.
Viską komplikuoja ne tik kalba, bet ir aplinka, kultūra, supratimas.
Žinote, ten dažnai sako – o, kaip nuostabu tave matyti („Nice to meet you“). Atrodytų, kad ir iš tiesų jiems malonu, bet iš tikrųjų tai tik formalus mandagumas. Bet ten gyvendamas tai supranti ir pats toks tampi.
Naujajame Orleane po uragano ,,Katrina“ atsirado daugybė jaunimo. Buvo labai daug darbo ir trūko žmonių. Labai daug jaunuolių, gavusių darbo vizas, darbavosi vasarą viešbučiuose.
Naujajame Orleane verda kultūrinis gyvenimas, yra simfoninis orkestras, baleto asociacija, keli teatrai, vyksta festivaliai. Ir maža to – yra Holivudas, nes į Luizianą atvykstama filmuoti dėl čionykščių nedidelių mokesčių. O tai puiki galimybė vietiniams aktoriams.

– Tad jūsų šaknys čia ar ten?
– Sunku pasakyti. Ilsėjausi Nidoje ir Juodkrantėje – mano draugė Vera Baranauskienė tai organizavo. Mes vaikščiojome kopose, parkuose, uoste... Ir kaip buvo gera mėgautis tuo šaltu jūriniu oru ir vėju. Man buvo taip malonu, nes tai kvapai ir garsai iš vaikystės, kurie kaip kvepalai apsuka galvą.
Liūdna dėl to, kad labai daug žmonių, ypač jaunimo išvyksta, kad nėra darbo Lietuvoje.
Iš kitos pusės, suprantu: kai kam gal malonu pasakyti, kad mano dukra mokosi Anglijoje, ir po to ji gavo darbą kažkur Milane. Ar ne?
Anglijoje buvau apsistojusi prabangiame draugų bute, kur dirba šeima iš Vilniaus. Mes su šia vilniete daug kalbėjome. Ji sakė esanti visiškai laiminga, nes ir ji turi darbą, ir vyras dirba, o dukra eina į gerą mokyklą, ir jie gyvena puikiame rajone.
Aš ne politikė, negaliu spręsti, kaip padaryti, kad visi sugrįžtu, kad šalis sužydėtų. Bet kažkam reikia tai spręsti.

3-iosios vidurinės mokyklos 1962 metų laidos abiturientų susitikimo akimirka.
Dovydo STAPONKAUS nuotr.