08-08-2015 15

G. Masiulienė eržilų pristatyme.
Asmeninio archyvo nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Pokalbis su antrąja monografijos „Žemaitukai: praeitis, dabartis, ateitis“ autore, žirgų trenere Gintaute Masiuliene. Dirbdama su žirgais ir vaikais G. Masiulienė išmoko daug – pirmiausia tai, kad gyvenime brangiausia yra draugystė, tarpusavio ryšys ir supratimas. Po to jau – tik tavo norai ir ambicijos. Trenerė atskleidžia ir neeilinę patirtį, įgytą kovoje su stipriu ir užsispyrusiu žirgu. Tai, pasak jos, pamoka visam gyvenimui.

– Kuo unikalus žirgas?
– Žirgai man siejasi su laisve, grožiu, egzotika, jėga. Visa tai žirguose yra harmoninga. Tai jauti dirbdamas, treniruodamasis su jais, o į juos žvelgdamas matai ne tik grožį, bet ir didybę, kuri leidžia pasijusti ypatingam būnant šalia tokio nuostabaus gyvūno.

– Ar žirgams malonu, kai žmonės jais jodinėja? Juk jie iš prigimties – laisvi gyvūnai.
– Į šitą klausimą vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Tiesą pasakius, galima palyginti žirgus su šiuolaikiniu žmogumi. Mes visi vertiname laisvę, kaip ir žirgai. Jie gimė laisvi, ar ne? Tačiau be žmonių jiems šiais laikais išgyventi būtų sunku. Žmonėms reikia artimojo, to, kas būtų nuolat šalia, bendrautų, išklausytų ir t. t.
Tai lygiai tas pat ir žirgams – jie taip pat prisiriša prie žmonių, kurie su jais dirba. Tai gali būti vaikas ar suaugęs, kuris su juo treniruojasi. Ir paprastai gali pastebėti po kurio laiko, kad tavo žirgas laukia tavęs. Kai prieini prie jo gardo, jis iškiša nosį, žiūri – gal kažką atnešei gardaus, gal paglostysi ar įeisi. Kaip ir žmonės, žirgai laukia to dėmesio, supratingumo, švelnumo, netgi laukia to darbo, kuris su juo yra daromas – treniruočių metu. Gal kitiems žirgams tai tik darbas – treniruojasi vien dėl to, kad iš jų reikalaujama, o kitam, matai, netgi patinka, kai su juo dirbama, viską atlieka su dideliu malonumu. O kitas mielai stovėtų garde ar laukuose ganytųsi... Kiekvienam – skirtingai, nes jie itin skirtingų charakterių su savo principais, kaip ir žmonės.
Neseniai kalbėjome su turistais, kad mūsų laikais yra viskas patogu, viską turime po ranka, kad ir tą patį televizorių – nereikia mums pasikelti nuo sofos ir perjungti kanalų, juk yra pultelis. Taip ir žirgai šiais laikais viską turi garduose – jie ir pašeriami, ir pagirdomi, jiems nereikia maisto ieškoti. Tai aš manau, kad tarp žirgo ir žmogaus vyksta tam tikri manai.

– Ženklai, kai žirgas žmogui jaučia meilę ir prielankumą.
– Į kiekvieną žmogų reaguojama skirtingai. Pavyzdžiui, žirgai labai prisiriša prie to žmogaus, su kuriuo nuolat dirba, būna, kuris jį šukuoja, balnoja, su juo joja. O tapę tokiais porininkais, tiesiog ima pasitikėti vienas kitu ir kurti draugystės ryšį. Ir net dažnai būna, kad varžybų ar treniruočių metu žirgas tam tikra prasme išgelbėja raitelį šokdamas per kliūtį. Kai raitelis suklydęs kažko nepadarė, t. y. reikiamu momentu nedavė signalo žirgui blauzda ar neišlaikė kažkurio pavadžio, žirgas pats peršoka kliūtį, nors galėjo (kas dažniausiai ir įvyksta) stoti prieš kliūtį arba nunešti pro kliūtį. Tada mes sakome žirgas „ištempė, išgelbėjo“ raitelį, nes jis pats įveikia kliūtį be raitelio pagalbos tam tikroje situacijoje. Tai jau iš žirgo pusės pasitikėjimo ir draugystės įrodymas.
Be abejonės, būna labai sunku tiek žirgui, tiek vaikui, kai jiems reikia išsiskirti – juk treniruotes lankęs vaikas užauga ir turi išeiti iš žirgyno, išvažiuoja mokytis ar į užsienį ar dar kažkur... Tad mes stengiamės kuo dažniau žirgams keisti raitelius, nes tiek žirgai, tiek vaikai negali prisirišti labai vienas prie kito. Raiteliai susikeičia žirgais ir vėl vieni su kitais bando surasti ryšį, tapti duetu tobulėdami fiziškai, dvasiškai ir psichologiškai. Taip per tam tikrą laiką tiek žirgai, tiek raiteliai pripranta prie tokios sistemos ir lengviau išgyvena skausmingus išsiskyrimus. Žirgynuose – žirgai juk ne nuosavi, jų kartu nepasiimsi.

– Žemaitukas kitų žirgų kontekste.
– Pirmiausia pradėkime nuo to, kad žemaitukas yra ponių klasės, jo ūgis ties gogu yra leidžiamas iki 1,42 m. Žemaitukai pasižymi tuo, kad yra be galo ištvermingi, manevringi, greiti, turi būtent tokias savybes, kurių trūksta kitiems žirgams. Jiems netrūksta mąstymo, užsispyrimo kai kuriais klausimais. Na, būna kad žemaitukas tikrai nesutinka su tavo nuomone ir kartais pasipriešina jai. Žemaitukai mėgsta patikrinti žmogų todėl, kad jų tarpe lyderystė ir hierarchija užima labai svarbų vaidmenį.
Arkliai apskritai gyvena pagal hierarchijos principus: bandoje nuolat yra vienas lyderis, o toliau išsidėstoma iki žemiausios grandies. Tad žemaitukai ir patikrina, ar tu, žmogau, esi lyderis. Ir jeigu neįrodai, kad esi viršesnis, tada pamiršk viską. Gausi tokį išbandymą, kurio metu nebus nei malonumo joti, nei dirbti – užvirs tikra kova!
Jeigu tu neįrodysi, kad esi už žirgą stipresnis vidumi, jis tau nejaus pagarbos. Apie pagarbą. Turi praeiti labai daug laiko, kad tave žirgas pradėtų gerbti. Dažniausiai jis turi netgi jausti šiek tiek baimės, kad žinotų: tu esi tas, kurio skriausti ar kitaip žaloti jis neturi jokios teisės. Taip kaip ir žmogus: jei žirgas jam nekelia jokio pavojaus, neturi teisės jo skriausti ar kitaip kažkaip bauginti. Su kumelėmis šiek tiek yra lengviau, bet jos taip pat mėgsta lyderiauti, ypač kurios turi „eržiliško“ charakterio bruožų. Jeigu tu sugebi įrodyti, kad esi lyderis, tada jokių problemų nebus, visos komandos bus vykdomos ir tuomet prasideda ta gražioji draugystė ir pagarba vienas kitam.

– Jie patikrina pasispardydami ir pakramtydami?
– Būna ir taip – jeigu nemoki jų taisyklingai auklėti, auginti, treniruoti. Pavyzdžiui, įeini į gardą ir į tave žiūri: ką tu darysi, ar tu atsilaikysi, ar ne, t. y. ar pasitiki savimi, ar tu ryžtingas? Jeigu neatsilaikysi ir bėgsi iš gardo lauk, tada kitą kartą išvis neįeisi... Bet jeigu tu sugebi įrodyti, kad tu nebėgsi ir kad tu priversi klausytis, tuomet ims pripažinti tavo lyderystę. Su žirgais viskas turi vykti kaip jų bandoje pagal jų taisykles, kitaip sunkiai susišnekėsite.
Žinoma, žirgas gali ir kitą kartą patikrinti, gal tau visai atsitiktinai pavyko tą kartą įrodyti savo pranašumą. O gal šįkart nepavyks? Kai jie supranta, kad su tuo žmogumi nebegalima „žaisti“, tai ir nustoja. Bet kiekvieną naujoką patikrina. Taigi tokie „tikrintojai“ – eržilai ir eržiliškais charakteriais pasižyminčios kumelės.

– Pamoka, kurią išmokote visam gyvenimui.
– Matote, iš pradžių aš dirbau mokymo įstaigoje, kur buvo vykdoma popamokinė veikla. O ten visi žirgai buvo be galo ramūs, nes būtent tam tikslui ir atrinkti – dirbti su moksleiviais. Jie nesispardė, nesikramtė ir kitaip nemaištavo. Kartais, bet labai nežymiai parodydavo savo charakterius. O aš labai pasitikėjau savimi – nieko šie žirgai man nebuvo iškrėtę tokio, kas mane būtų išgąsdinę. Jaučiausi esanti labai stipri raitelė.
Tik tuomet, kai atėjau dirbti į žemaitukų žirgyną-veislyną, prasidėjo tikros pamokos. Pasirodo, nei aš čia stipri raitelė, nei aš čia žinių turiu – mane pradėjo gerai mokyti. Pasirodo, apie eržilus išvis nieko nesupratau, kad jie gali būti labai agresyvūs, kad su jais reikia ypač atsargiai elgtis.
Vienas eržilas mane gerai pamokė. Jis labai stipriai mane apkramtydavo, ne kartą mane numetė, puolė, kone trypė. Mane, nemeluosiu, buvo labai išgąsdinęs, gyvenime nesu bijojusi taip arklio...
Štai viena tų kovų – jis mane numetė, apkramtė, apspardė. Vos spėjau nuo jo pasprukti. Iš karto neišsigandau ir vėl sėdau joti – priešinosi. Gavo keletą kartų iš steko, bandė mane numesti taip, kaip jam pavyko prieš tai, tačiau mano keliai susirakino balne ir jam nebepavyko. Bet kai nulipau – dvi savaites negalėjau užlipti, net paglostyti negalėjau. Eidavau pro jo gardą, tai tekdavo kone prisiglaudus prie kito gardo praslinkti. Jeigu ne varžybos, jeigu ne noras dalyvauti konkūruose, tai kažin ar būčiau prie jo ir priėjusi. Kitų žirgų nebijojau, bet šito – paniškai, kraupiai.

– Kaip laimėjote?
– Reikėjo tvirtai apsispręsti – dalyvauju aš varžybose ar ne. Iš to žirgyno kaip tyčia jis buvo vienintelis, su kuriuo buvo galima dalyvauti. Turėjau pasiryžti. Įsivaizduokite, kaip galima jaustis, kai matai, kad tavo kolegos su juo puikiausiai joja. Nors jie ir įtikinėdavo, kad nieko žirgas nedarys – negalėjau užlipti ir viskas.
Kai varžybos jau buvo ant nosies, vis tiek ant jo atsisėdau ir nors širdis kulnuose plakė, įsitikinau esanti drąsi ir, žiūrėk, visą treniruotę jis idealiai dirbo. Nuo to karto man dingo visa baimė. Ir ką jis bedarydavo, lioviausi bijojusi. Bet mūsų santykiai nebuvo iki galo išsiaiškinti. Kad pavyko pajodinėti, dar nereiškia, kad viskas tvarkoje. Jis ir toliau kramtydavosi, ir vedamas lauk iš gardo stodavosi piestu ir smūgiuodavo tiesiai į mane (kaip boksininkas tiesiai į žmogų smūgiuodavo!).
Smūgiai manęs neaplenkė, visa laimė, kad ne į galvą, ir ne į pilvą, tik į petį, koją gavau. Ne veltui jį vadindavau boksininku.
Kai supratau, kad jeigu taip nusileisiu, jis manęs niekada negerbs ir neklausys. Juk net ir šukuojant kramtydavosi. Bet nuo to karto, kai apsisprendžiau, kad nebeleisiu savęs žaloti, už kiekvieną įkandimą gaudavo atgal, kokio stiprumo jis žinutę pasiųsdavo man, tokio stiprumo ir gaudavo atsakymą. Drausmindavau ne tik fiziškai, bet kartu ir žodžiu, kad matytų, kaip aš pykstu. Nes žirgai puikiai skiria balso intonaciją ir žino, kada žmogus puikiai nusiteikęs ir kada jis yra piktas. Nuo to karto boksininkas ėmė liautis. Jeigu matydavau, kad jis pasiruošęs kažką iškrėsti, man užtekdavo jį žodžiu sudrausminti – ir pasibaigdavo. Iki šiol jis to nebedaro. Atsimenu, kai ruošiausi jį vestis lauk iš gardo: į vieną ranką pasiėmiau kordą, o į kitą – steką. Žinojau, kas manęs laukia, tačiau jau buvau pasiruošusi nebenusileisti. Tai kovėmės, kol jis priekinėmis kojomis pasiekė žemę. Tuomet aš jį paglosčiau, nors pykau, siutau. Atrodė, kad visą amžinybę truko ta kova, nors tai tebuvo vos vienos minutės reikalas.
– Taigi, su žirgais nuo pat mažens reikia dirbti rimtai.
– Taip. Su jais negalima daryti kažkokių triukų, už kuriuos vėliau mes juos bausime. Kol kumeliukai maži – taip, gali atrodyti labai žavu ir linksma kažką tokio išmokyti. O kai užaugs, nebebus taip žavu, o bus skausminga, gali net traumuoti.
Taisyklių kaip auginti, auklėti, mokyti, treniruoti yra nemažai. Tačiau žmonės linkę kartais su žirgais ir pajuokauti, ypač kol jie maži. Būna labai gražu, kai kumeliuko priekines kojas žmonės užsikelia sau ant pečių – atrodo, labai smagus triukas. Kol jis mažas – svoris mažas, viskas nesudėtinga.
Ne kartą prie mūsų varžybų metu priėjo žmonės ir klausia: „Čia eržilas?“ Atsakome – taip. Sako: neįtikėtina, kad taip ramiai elgiasi ir vykdo komandas. Tuomet pasipila klausimų lavina ir žmonės papasakoja bėdas su savo turimais žirgais. Žmonės manęs klausia nežinodami ką daryti – žirgas piestu stojasi, kojas kelia, kramtosi, spardosi. Kai pradedu detaliau klausinėti ir ieškoti problemos esmės, kodėl tas žirgas taip būtent elgiasi, paaiškėja, kad patys žmonės kalti: kol buvo maža kumelė, taip ir išmokė priekines kojas kelti ant pečių, girdi, juk buvo linksma. O dabar jai linksma, jiems – nebe. Ir kitų žmonių problemos būna panašios dėl pačių auklėjimo ir mokymo žinių trūkumo.
Kitų problemos ir labai dažnos – žirgas mėgsta kramtytis. Tad dažnai klausiama kodėl. Pasirodo, už nosies patampydavo, lepindavo skanėstais. Skanėstus reikia duoti už gerą darbą, o ne bet kada. Ir jeigu žirgas kažką gerai padarė, irgi nepratinti prie nuolatinio atlygio. Pripras prie to, po to galvos: aha, gerai padariau, atneši skanėstą, neatnešei šįkart – daugiau nedarysiu. Svarbu, kad jie neperprastų sistemos, nes jie labai protingi gyvūnai. Ir nuolat kelia savo reikalavimus, su kuriais mes susidorojame arba ne. Juos reikia pergudrauti. Jeigu ir neturi skanėsto, jis vis tiek turi atlikti užduotį. Reikia siekti, kad žirgas tavęs nuolat lauktų ir tave gerbtų. Ir ne dėl skanėstų, o dėl to, kad būtent tu prieisi, pašnekinsi, paglostysi. Reikia ryšio, kurti santykius iš vidaus.

– Kas dar?
– Labai svarbu matyti ir jausti žirgo nuotaiką. Į tai atsižvelgti, tačiau padaryti taip, kaip reikia žmogui. Kad prireikus galėtum pažeisti jo teritorijos ribas ir išbūti tiek, kiek reikia nepriklausomai nuo žirgo nuotaikos. Nes gali būti ir taip, kad įėjus į žirgo gardą jis gali vyti tave lauk, nes nenusiteikęs bendrauti, o tai jau labai blogai. Jeigu pastebėjote, žirgai būdami bandoje kovoja dėl savo teritorijos ir laimi stipresnis, o silpnesnis sprunka, tai taip gali nutikti ir mums, todėl tokiam žirgui būtina įrodyti lyderystę.
Numetė tave pirmą, antrą kartą nuo savęs – išsigandai, nuleidai rankas, kitą treniruotę jis pakartos tą patį, bet dar agresyviau, kad kitą kartą noras lipti jam ant nugaros visai išgaruotų. Ir su šokimu per kliūtis tas pats: jeigu prieš kliūtį raitelis bijodamas šokti sudvejojo ir sustabdė žirgą ar nusuko pro šoną, žinokite, daugiau kartoti nebereikės, žirgai žinos patys, ką daryti. Ir nesvarbu, kad jau būsi pasiruošęs sekančiam šuoliui, turėsi labai pasistengti įrodydamas, kad dabar žirgas tikrai turi peršokti.

– Kokią įtaką daro susitikimas su žirgu.
– Yra dvi pusės. Vieni turistai atvykę į žirgyną paprasčiausiai bijo žirgo. Net neprieis ir nepaglostys. Ir nesvarbu, kad mato, jog kiti glosto, o žirgas labai geras, ramus, malonus. Lygiai taip pat su jojimu – nesės jokiais būdais. Mes niekada tokių vaikų ar suaugusiųjų neverčiame to daryti – tiek lankytojui, tiek žirgui bus tik geriau. Jeigu ateis žmogus, kupinas baimės, glostys krūpčiodamas, žirgas jo bijos arba net ims pykti. Nevalingi judesiai iš karto išduoda baimę, arkliai, kaip ir šunys, gerai užuodžia išskiriamą baimės kvapą. Mes, netgi matydami, kad žmogus bijo, geriau patariame stebėti ir grožėtis iš tolo. Kad ir tėvai labai nori (ir kartais nori labiau nei vaikas), neleidžiame joti. Nes kartais arkliui būna smagu ir pagąsdinti. Kita pusė vaikų – tiesiog alpsta pamatę arklį, kurį nuglostys, nučiupinės, jodinėdami džiaugsis. Jiems lieka toks stiprus įspūdis, kad jie grįžę namo ieško artimiausio žirgyno. Būna, kad ir po to vieno karto žirgyne lieka tiesiog labai malonūs prisiminimai.

08-08-2015 39

Šokis.
Asmeninio archyvo nuor.

Į viršų