B. Kuicienė: „Man atrodo, kad mes esame laimingi gimę ir viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo – mes visada renkamės patys.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šiauliuose gyvenanti tapytoja Birutė Kuicienė ne tik spalvomis išreiškia savo mintis, bet ir dirba mokytoja. Menininkė pasakoja apie kūrybą, iš kur semiasi idėjų, ir teigia, kad kelionės ją įkvepia labiausiai. „Tu turi kažką turėti viduje – iš kur, iš vidaus eina kūryba, iš širdies, ten prisikrauna visokių gerų dalykų, tokio supratimo labai švaraus, kas yra kas“, – sako B. Kuicienė.

– Kiek laiko tapote?
– 25 metus – įdomiai išėjo, netikėtai pasukau į tapybą. Galvojau, gal paieškoti kitų kelių, bet pamėginau tapybą ir tai mane užkabino, o kai užkabina, ko gero, mes ir pasiliekame tame kelyje. Jeigu būtų kažkaip žeidę arba jeigu būčiau pajutusi sunkų akmenį, būčiau gal ir metusi – daugelis taip metė. Tapyba nėra vienas iš lengviausių kelių, kaip ir visi. Bet gal nereikia ieškoti lengvo kelio.

– Kodėl tapybos kelias nelengvas?
– Sunkokas finansine prasme, nes turi būti labai verslus ir turėti tam tikrą sėkmę, atsidurti tam tikroje vietoje ir sutikti tam tikrus žmones. Čia yra laimės formulė – man pasisekė. Galvojau, kad yra kitų asmenybių ir kitokių geresnių talentų, bet taip tiesiog atsitiko mano gyvenime, kad man buvo duota galimybė realizuoti save. Pradžioje užsienyje, o paskui, kai grįžau į Lietuvą, atsirado platesnis žvilgsnis į viską – kiaurai matai, laisvesnis pasidarai.

– Kur keliavote?
– Tai čia seni laikai, visur mes važinėjome – ir į kaimynines šalis, ir toliau. Paskui gimsta parodos – kai dariau parodą neseniai Šiaulių galerijoje, tai ten iš Londono viskas – visus Londono parkus išpiešiau. Mūsų ten nėra, nors Lietuva labai graži. Tokios kelionės labai įdomios. Pavyzdžiui, išvažiuoji į Italiją, tai Italiją ir parsiveži, kaip tu savo akimis ją pamatai.

– Ką kelionės jums davė?
– Paskui gal ir jauti, kad įgavai nestereotipinį matymą, tada būni savimi. Pavyzdžiui, netgi jeigu aš keistai rengiuosi arba kažką sakau taip, kaip aš galvoju, gal tai nėra masinė nuomonė arba pozicija kažkokia, bet tu būni savimi.
Svarbu, kad namiškiai leistų tau būti savimi, draugai, aplinkiniai. Gerai, kai supranta tave – tada nestabdo, daugiau gali reikštis visomis prasmėmis. Bet jeigu pradeda žmonės kažkaip stabdyti, sakyti, kad čia galbūt kitaip reikėtų, tada žmogų galima įvesti į abejones – jis pasimeta ir blaškosi. Jis ir taip, ir taip bando, bet jam yra sunku. Čia man įdomus žmogaus vidus. Jis, aišku, nėra kartais labai gražus, galima net ir išsigąsti, kai pasižiūri į tą vidų. Ten visko yra, mes tik galime gražiai kalbėti, bet iš tikrųjų yra kitaip.

– Kaip aplinkiniai reagavo į jūsų tokį pasirinkimą?
– Teigiamai, džiaugiasi, nes vis tiek dailininkų turi būti kažkoks procentas. Kai tu tam procentui atstovauji, visi kiti džiaugiasi, kad taip yra.

– Dar dirbate ir mokytoja.
– Turiu pamokų, kad galėčiau nedaryti užsakymų, kad man tai duotų laisvę. Na, vis tiek tada gali būti nepriklausomas nuo tapybos, kai turi valdišką darbą – turi nuolatinį darbą ir tau nereikia visą laiką galvoti apie kažkokius užsakymus ir būti kelyje gryno menininko, tu gali daryti, ką nori.
Aš bent jau darau tai, ką noriu. Vien dėl to, kad aš galiu sau leisti, nes dirbu ir mokytoja. Gauni stabilų atlyginimą, kiek gauni – tai kitas klausimas, bet tu gali pragyventi iš tų pinigėlių ir tada tapyti, ką nori.
Jeigu iš tapybos gyventum, tai tada jau esi papuolęs į užsakovo rankas ir turi jo klausyti. Reikia vis tiek jam įtikti galiausiai suprasti jį. Jeigu nori savaip kurti, turi pasirinkti tokį kelią, kad užsakovas sakytų – taip, jūs vis dėlto esate teisi, tačiau tai yra gana sudėtinga.

– Mėgstate dirbti su vaikais?
– Su vaikais yra labai įdomu dirbti – su jais bendrauti, kalbėti. Gal net nesensti – fantastika.

– Ar tėveliai noriai leidžia vaikus mokytis menų?
– Jeigu vaikas – menininkas ir tėvai tą jaučia, jie leidžia jiems mokytis. Žinoma, dažnai tėveliai galvoja, kad vaikai galbūt nesirinks galutinio šio kelio, galvoja, kad jie bus gydytojais, teisininkais – gal tėvams būtų ramiau.
Bet dabar laikai labai keičiasi. Dailininkai taip pat gali labai ramiai gyventi, yra galimybės išvažiuoti, dirbti platesnėje rinkoje. Visas pasaulis – tavo rinka.
Ne kiekvienas gali su ta laisve susidoroti, nes už laisvę reikia labai brangiai mokėti. Laisvės kaina iš tikrųjų yra. Kai pagalvoji – gali turėti ir kitų dalykų, bet tu pasirinkai laisvę ir turi už ją sumokėti. Laisvės kaina yra individuali ir neįkainojama. Nėra ten skaičių.
Aišku, galima fantazuoti, viską galima sukurti, ko nėra, bet tai yra kūryba ir kiekvienas žmogus tegu kuria, kaip jam atrodo geriausia, nes jis turi būti laimingas. Iš tikrųjų man atrodo, kad mes esame laimingi gimę ir viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo – mes visada renkamės patys.

– Kiek laiko skiriate tapybai?
– Mano mokytojas mokė, kad reikia pastovumo, kasdien kažkiek, kad ir labai nedaug, nors vieną brūkšnį uždėti – tada labai pavaldūs pasidaro piešiniai ir tu gali nutapyti viską.
Kartais aš kokią dieną nedirbu, nusižengiu mokytojo nurodymams. Ir aišku, tada kenčiu už tai. Pati kenčiu, nes paskui atsiranda toks atotrūkis ir darbas gali nebeprisileisti tavęs. Kartais būna tokios pertraukos, kur tu lyg atšokęs esi, o po to ir vėl įšoki lyg į važiuojantį traukinį.

– Kokia jūsų ilgiausia pertrauka?
– Net nežinau, stengiuosi nefiksuoti jų. Dabar, jeigu reikėtų, aš sukurčiau ją, iš atminties kažką ištraukčiau, bet nenoriu, nes kai pasakai, tada pats susivoki ir baisu pasidaro. Tiesiog reikia žmogiškai elgtis, žinoti, kas yra kas, nes jeigu labai prisiriši, dažnai skaudžiai nukenti.
Gyvenime reikia labai lanksčiam būti. Svarbiausia būti lanksčiam, nes visuomenė reikalauja tam tikros pozos iš tavęs. Kartais jiems tai tiesiog patogu, suprantama.
Kartais tu gali pasakyti, ko jie nori arba nutapyti, ką jie nori pamatyti – tiesiog iš meilės jiems. Jeigu reikia, gali, bet iš tikrųjų gal tu kitko nori ir tai ateis vėliau.
Svarbu, kad kartais mes savo svajonių nerealizuojame. Man patinka, kai aš būnu kažkur ir atsimenu, jog tai mano svajonė. Aš ją atpažįstu, nes kažkada, tam tikru metu esu sufokusavusi mintyse kažkokius norus ir paskui, kai atsiduriu toje erdvėje, prisimenu – štai, aš gi to norėjau.
Ypač įdomu būna, kai yra sudėtinga – tada sau pasakau, taigi tu to norėjai, kad tau būtų įdomu gyventi, o dabar kodėl nenori, kodėl nesutinki su tuo, kaip yra.
Juokinga, bet reikia galvoti, kad viskas yra pamokos, jas reikia išmokti ir toliau keliauti. Kartais iš tikrųjų yra taip baisu, kai susiduri su kitomis asmenybėmis ir jauti, kad jos yra labai stiprios.
Bet tu vis tiek esi tu ir lieki savimi. Žodžiu, nereikia nieko su savimi sudėtingo daryti, nes tada gali blogai jaustis.

– Iš kur semiatės idėjų?
– Kai manęs to paklausė, tada aš atsakiau, kad iš kelionių. Pati nustebau – važiuoju visur, kelionėse kraunuosi į save viską, siurbiu kaip su kokiais čiulptukais viską iš erdvių.
Anksčiau labai eskizuodavau ir fotografuodavau, o dabar labai įdomiai elgiuosi – akį ganau, paleidžiu ją ir viskas. Taip mano fantazija ir pildosi – to reikia, nes studijoje jeigu tu tuščias, įsivaizduojate, ką ten nutapysi. Tu turi kažką turėti viduje. Iš kur? Iš vidaus eina kūryba, iš širdies, ten prisikrauna visokių gerų dalykų, tokio supratimo labai švaraus, kas yra kas.

– Kokia technika tapote?
– Aliejiniais dažais ant drobės – mano mėgiamiausias darbas. Esu dar išbandžiusi pastelę. Akrilas dabar populiarėja – jis toks įdomus, bet man vis tiek nenukonkuruoja aliejaus. Aliejinis dažas labai smagus, aš jį myliu tiesiog. Bet kas kam. Akvarelistai – galbūt jie niekada neiškeistų savo akvarelės į nieką. O aš – aliejininkė: man patinka šių dažų energija, spalva, švytėjimas, jėga, kai dažus braukia teptukas.

– Ar tenka sulaukti kritikos?
– Parodos metu yra priimta nesakyti nieko neigiamo. Kai kritikai rašo, jie stengiasi kažką gero įžiūrėti ir kažką blogo.
Bet aš visada skaitydama suprantu, kad tekstą rašęs žmogus – ne tapytojas, jis vis tiek žiūri iš kitokios pozicijos.
Tokio neigiamo atsiliepimo niekada nesu įžiūrėjusi, nesu perskaičiusi nieko bent jau apie save. Tačiau sutikau vieną žmogų, kuris pasakė atėjęs sąmoningai sukritikuoti. Jis taip ir pasakė – nueisiu ir sudirbsiu į šuns dienas. Buvau tada dar labai jauna, ir kai jis man kažką mėgino sakyti, nieko nesupratau. O galų gale jis pasakė: vis dėlto neblogi darbai...
Pagalvoju, ar žmogui patiktų mano darbai. Kartais pagalvoju, kad galbūt žmogus nori šviesos, nori rojaus – tada nusprendžiu: aš tą rojų rasiu ir jam parodysiu.
Man patinka peizažai, nes vis pagalvoju: oi, kaip gražu, rojus, žmonėms parodysiu, kad yra tokių gražių vietų.
Ir Lietuvoje yra labai daug gražių vietų. Vieną kartą kalbėjau ir pamačiau tokį labai gražų vaizdą – net nutilau, negalėjau žodžio ištarti. Įsivaizduojate, taip gražu, kad aš nė žodžio negalėjau ištarti? Džiugu, kad gyvename tokioje gražioje šalyje. Kai pakeliauji visur ir pamatai, labai gražu – kalnai ir kriokliai. Bet tau tai yra svetima, tu užaugai kitur – užaugai pievose.

– Koks menininko gyvenimas – sunkus ar lengvas?
– Lengvas. Tu pats pasirenki ir džiaukis, kad tai gali sau leisti, nes galėtų ligos arba kitokios aplinkybės neleisti tokio darbo dirbti. Jeigu Dievulis leidžia, tai fantastika.
Buvo tokių momentų mano gyvenime, kai galvojau, kad nebegalėsiu tapyti. Bet kažkaip Dievulis sudėlioja taip, kad man leidžia stovėti prie molberto – turiu tiek valandų, tiek laisvo laiko ir aš labai tuo džiaugiuosi.
Juk būna taip, kad galbūt žmonės labai talentingi, bet aplinkybės yra stipresnės ir jie pasiduoda joms.

Tapytoja B. Kuicienė labiausiai mėgsta tapyti aliejiniais dažais – jų į nieką neiškeistų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

B. Kuicienė: „Galbūt žmogus nori šviesos, nori rojaus – galvoju: aš tą rojų rasiu ir jam parodysiu.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.