Žemaitukai visuomet pasižymėjo linksmu charakteriu.
Nuotr. iš knygos „Žemaitukai: praeitis, dabartis, ateitis“.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Mano rankose atsidūrė išties vertinga knyga apie nepaprastai gražią ir įdomią, mūsų tautos savastį atspindinčią žirgų veislę. Biomedicinos mokslų daktarės, LSMU Gyvulininkystės instituto mokslo darbuotojos Valės Macijauskienės ir dar kelių autorių monografija „Žemaitukai: praeitis, dabartis, ateitis“ nagrinėja seniausią lietuvių gyvąjį paveldą.
Žemaitukų tyrėja apžvelgia žemaitukų istoriją, ypatybes, reikšmę ir žvelgia į ateitį. V. Macijauskienė pastebi, kad ne visi tautiečiai aiškiai suvokia, ką su žemaitukais gavo iš praeities kartų. O šiandieninėje globalioje visuomenėje daugėja tų, kurie linkę žemaitukus „suvartoti“...
– Iš kur kilo žemaitukai?
– Remiantis visais tyrinėjimais, ši žirgų veislė atsirado kartu su lietuvių tauta. Tiek lietuvių tautos ištakos yra sunkiai apibrėžiamos, tiek ir žemaitukų. Bet yra aišku, kada jie paminimi įvairiuose raštuose ir kronikose – tai fiksuojama nuo VI – VII a. O daugiau atsiliepimų raštuose apie žemaitukus siekia XIII – XIV a.
– Su kuo siejamas pavadinimas?
– Man atrodo, kad ilgą laiką žmonės buvo klaidinami teigiant, kad pavadinimas atsirado nuo žodžio žemas. Bet jeigu panagrinėtumėme lietuvių kalbą, žodžių šaknis ir t. t., jau savaime darosi aišku, kad jis kilęs nuo Žemaitijos vietovardžio (jeigu būtų iš žodžio „žemas“, tuomet būtų žemutis arba žemukas). Kadangi ilgą laiką tai buvo vienintelė lietuvių, būtent žemaičių veislė, ji savo konkretaus vardo kaip ir neturėjo. O vėliau toks vienintelės veislės pavadinimas ir įsitvirtino.
– Ką byloja žemaitukai apie mūsų protėvius?
– Viską. Šita knyga dėl to ir atsirado: tiek Lietuvos istoriją, tiek tuo pačiu ir savo pačios prigimtį man geriau pažinti padėjo ne kas kitas, o žemaitukai. Santykis su jais pamažu atvėrė viską apie lietuviškumo pagrindus. Aš turėjau surasti būdą, kaip visa tai perteikti jaunajai kartai.
Iš pradžių sunku buvo surasti tinkamus žodžius, kaip kitam perteikti tą informaciją, kurią pats suvokei iš gelmės, patirties, ne iš kitų raštų, tačiau paskui šitie žodžiai atsirado, atsirado ir knyga. Prie jos išleidimo prisidėjo daug žmonių. Turbūt todėl, kad per žemaitukus ateina ne tik protėvių sukaupta energija, galia, per juos atsiveria labai plati meilės erdvė, sujungianti ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį.
– Ši veislė itin reikšminga tarp senųjų gyvūnų veislių.
– Be jokių abejonių. Žemaitukai šiaip sau neatsirado. Veislės suformavimas yra daugelio lietuvių kartų didžiulis kūrybinis darbas. Ir visi senųjų veislių gyvūnai yra reikšmingi šiuo aspektu. Tačiau žirgas dvasine prasme yra arčiau žmogaus. Todėl žemaitukas yra dar reikšmingesnis senųjų gyvūnų tarpe kaip žirgas, kadangi lietuvio santykis su žirgu buvo labai artimas visada.
Žirgas buvo šeimos draugas, neatsiejamas jo gyvenimo dalyvis, juolab kad jis galėjo ir iki šiol gali pakylėti žmogaus dvasią, tuo pačiu padėdamas kasdieniniame gyvenime. Jis padėjo ir apsiginti, ir išarti, ir pamaitinti, ir ugdyti žmoniškumą, ir visuose kituose aspektuose.
Būtent per šitą santykį, kai jauti gyvą ryšį su žemaituku, atsiveria visa istorija – koks žmogus galėjo jodinėti ar dirbti su žemaituku, kokios buvo to žmogaus ir to žirgo savybės. Suprantate, žirgui tos savybės buvo kažkieno perteiktos ir suformuotos. Jos neatsirado iš niekur. Jas turėjo mūsų protėviai, todėl turime susimąstyti, galvoti: ar mes šias savybes norime perduoti kitai kartai, ar nebevertiname jų ir jau formuosime naujas savybes, diegsime kažką naujo. Žmonės atmeta, ko nepažįsta, nes žemaitukai buvo beveik beišnykstą.
Mano pareiga buvo supažindinti su žemaitukais ir įvertinti, ką mes gavome su jais ir kad tai yra be galo vertingas palikimas jaunajai kartai. Todėl raginu žemaitukų augintojus į savo darbą žiūrėti atsakingai. Iš tikrųjų pats auginimo procesas yra lemtingas, nes jeigu bus iškreipta genetinė žemaitukų informacija, jie jau nebegalės pernešti visų dvasinių vertybių ir savybių per kitas savo kartas.
– Kokios mintys kilo rašant tą knygą?
– Aš svarsčiau, ar man pavyks perteikti meilės energiją. Nes istorijos tėkmei yra svarbi būtent meilės energija. Jeigu jos neperduodi kitai, po tavęs ateinančiai kartai, vadinasi, tu tarsi ir negyvenai. Viskas „nubyra“ per istorijos tėkmę – lieka tik tai, ką žmonės kūrė su meile. Ir jeigu jie būtų nemylėję žemaitukų, savo tautos ir viso gyvenimo, tai ir mūsų, ir žemaitukų čia nebūtų. Jie yra todėl, kad kažkas anksčiau mylėjo ir kūrė. Lygiai tuo pačiu principu kažkas bus ateityje, jeigu tik mes mylėsime ir kursime.
– Viename svarbiausių lietuvių tautos simbolių, Vytyje, jojama ne ant žemaituko.
– Džiaugiuosi, kad apie tai pavyko gana aiškiai parašyti. Buvo ir pastabų, kad tai gal ir per daug paprastai pateikta, gal reikėję medžiagos iš enciklopedijų. Bet manau, kad žmonės patys gali paskaityti enciklopedijas.
Šiuo skyreliu norėjau pabrėžti, o tiksliau atkreipti dėmesį, kad skaitytojai patys pamatytų, kas atsitiko su mūsų valstybės simboliu. Noriu ugdyti jų pastabumą. Knygoje pateikiau tik iliustracijas ir jų kaitos detaliai neaprašiau. Bet duota užuomina – būkite atidūs, kokie mūsų simboliai ir kaip jie keitėsi mūsų istorijos tėkmėje.
Nuo 1992 m. Vytyje nebeliko žemaituko – dailaus, gražaus žirgo, jį pakeitė „kryžiuočių“ arklys. Šiais laikais jau mažai kreipiame dėmesio į tai, kas mūsų šalį, istoriją reprezentuojančiuose objektuose yra tikra, o kas ne. Juk išties simbolis labai daug reiškia.
Ir, sakykime, pažįstant žemaituką, jo eksterjerines ir vidines savybes, plika akimi gali matyti, kad mūsų dabartiniame Vytyje nėra jokio žemaituko. Ką tai reiškia? Vadinasi, mes savą arklį, žirgą, pakeičiame svetimu, visiškai mums nebūdingu, su visiškai kitomis savybėmis.
Ir ką tada „turime“ per tą simbolį savo tautoje? Norėčiau, kad skaitytojai šiek tiek pagalvotų – simbolį praradome, tai labai nedaug trūksta, kad toliau nuriedėsime nuo pakalnės.
– Koks jis buvo?
– Knygoje yra ir nuotraukos, ir aprašymai, žmogus pats galės palyginti, kiek to žemaituko būta simbolyje. Man atrodo, kad tiesiog labai akivaizdžiai matosi – kur jo bruožai yra, o kur nebėra. Anuomet mūsų protėviams buvo svarbu ir visa dvasinė pasaulėjauta, įgimtas jausminis grožio, stiliaus pajautimas.
Gaila, kad dvasinis karys Vytyje išnyko, dabartinis herbas pilnas agresijos. Mūsų protėviai sukūrė ne kažkokį griozdišką arklį. Žemaitukas visada buvo dailus, ramus, harmoningai sudėtas, dainose apdainuotas žirgelis. O dabartiniame herbe arklys – grubios konstitucijos, griežtas, nemalonus akiai. Juk dabartinio poza visiškai nenatūrali, judesys sustingęs pasipriešinime, nėra judesio į priekį.
– O mūsiškis buvo susietas su judėjimu?
– Aš dar norėjau perteikti per šitą knygą, kad lietuvių tauta visada buvo veikli tauta. Ir užtat tame senajame, tikrajame Vytyje toks gyvas judesys yra užfiksuotas. Jame žemaitukas yra pavaizduotas natūraliai šuoliuojantis, uodega neužriesta, nei kojos stačios ir t. t. Tai natūralus šuolis į priekį, harmoningas judesys ateitin.
Tad turėtumėme iš protėvių per žemaituką ir suprasti, kad veiklumas, judesys turi vykti ne bet kaip, bet su meile ir kūrybingumu. Tik tada išskirtinė mūsų tautos gyvenimo tėkmė iš vienos kartos į kitą nenustos sklisti. Juk patys galime stebėti – jeigu tik mes kažkur forsuojame, perdedame, einame kupini pykčio, gyvenimo tėkmė sustoja, nebelieka džiaugsmo ir harmonijos.
Žemaitukai visuomet pasižymėjo linksmu charakteriu, vadinasi, vienas iš mūsų tautos bruožų yra gyvenimo džiaugsmas. Nepraraskime to. Pažvelkite į knygos iliustracijas – kaip žirgai sugeba būti vienybėje – du jauni eržiliukai lekia taip arti vienas šalia kito koja kojon – ar tai neatspindi mūsų protėvių gyvenimo darnos principų?
Ši veislė turi savybę atliepti žmogų ir atskleisti jo prigimtį.
I. Šiurnės nuotr.
Du jauni eržiliukai lekia taip arti vienas šalia kito koja kojon – ar tai neatspindi mūsų protėvių gyvenimo darnos principų?
Ž. Budzinausko nuotr.
V. Macijauskienė: „Nuo 1992 m. Vytyje nebeliko žemaituko – dailaus, gražaus žirgo, jį pakeitė „kryžiuočių“ arklys. Šiais laikais jau mažai kreipiame dėmesio į tai, kas mūsų šalį, istoriją reprezentuojančiuose objektuose yra tikra, o kas ne.“
Asmeninio archyvo nuotr.
