Nuo pat seniausių laikų sklando žmoniją gąsdinančios pranašystės apie pasaulio pabaigą.
Kęstučio PABIJUTO pieš.
Ieva LIUBŠYTĖ
Visi su siaubu laukė tos paskutiniosios teismo dienos, kurią išpranašavo Sabos karalienė Mikalda, gyvenusi 578 metais prieš Kristaus gimimą ir turėjusi stebuklingą pranašavimo galią. Pokalbiuose su tuometiniu žydu karaliumi Saliamonu esą Mikalda pranašavo apie būsimojo Mesijo atėjimą į Žemę bei ženklus, liudijančius apie besiartinančią pasaulio pabaigą maždaug 2000 metais po Kristaus nukryžiavimo.
Žmoniją šiurpino ir dar viena – Majų pranašystė. Pasak majų kalendoriaus, 2012 metų gruodžio
21-ąją baigėsi Penktasis Saulės ciklas. Tai ciklas, kuriame mes gyvename. Kiekvieno ciklo pabaiga, anot majų legendų, baigiasi tuo metu gyvenusios civilizacijos sunaikinimu. Pirmąjį Saulės ciklą sunaikino žemės drebėjimai, antrąjį – uraganai, trečiąjį – vulkanai, ketvirtąjį – pasaulinis tvanas, todėl visi su baime laukėme, kas gi nutiks baigiantis penktajam ciklui.
Tačiau dėkui Dievui, nei šios, nei kitos pranašystės, įspėjančios apie artėjančią pasaulio pabaigą, neišsipildė.
O kadangi dauguma mus šiurpinančių, apie paskutinę teismo dieną kalbančių pranašysčių atsirado stebint dangų ir jo kūnus, tai Lietuvos etnoastronomas, fizikas, muziejininkas, Etninės kultūros globos tarybos narys Jonas Vaiškūnas mums atskleidė, ar iš tiesų dangaus šviesuliai gali mus įspėti apie artėjančią pasaulio pabaigą ir kitas nelaimes bei kodėl dangaus ženklai taip stipriai veikė žmonių pasaulėvoką.
Pranašas pasinaudoja ženklais
Kalbėdamas apie pranašystes J. Vaiškūnas pabrėžė, kad visuomet buvo ir dabar yra pranašaujama iš įvairių dalykų, todėl jis nenorėtų išskirti būtent žvaigždžių.
„Žvaigždės neturi lemiamos, kažkokios skirtingos pranašavimo reikšmės negu pranašavimas iš gyvulių vidurių, delno linijų, vėžlio kiauto, kavos tirščių arba būrimo kortomis ir kt. Esmė yra paties pranašo gebėjimas pasinaudoti ženklais, kad esamoje situacijoje, kurioje gyvena žmogus arba žmonija, būtų atrastas kažkoks ženklas, sureikšminantis vieną ar kitą tendenciją.
Tarkim, toks pavyzdys: kai jūs turite kažkokią dilemą ar klausimą, galite mesti monetą ir tuomet rasti spendimą. Jeigu jūs tikite, kad į viršų mesta moneta jau yra valdoma nebe jūsų, o kažkokių aukštesnių jėgų, tai ant žemės nukritusi moneta jums leidžia priimti kažkokį sprendimo būdą“, – teigė J. Vaiškūnas.
Siejo su įvykiais
Anot J. Vaiškūno, anksčiau žmonės dangaus ženklus dažnai siedavo su karu: „Buvo sakoma, kad prieš karą danguje pasirodo raudoni ženklai – kryžiai ir panašiai. Ką aš galiu pasakyti – jie būna visada, bet kai karas priartėdavo prie raudonus ženklus danguje mačiusių žmonių fronto linijos, jie šiuos įvykius susiedavo tiesiogiai. Tai buvo lyg ir tiesioginis įrodymas – pirmiausia pamatė raudonus ženklus, o dabar vyksta karas ir tuomet žmonės labai patiki tokiais dalykais.
Tai kuo tampa tie ženklai vėliau? Tiesiog kai vėl danguje pasirodo raudoni ar panašūs ženklai, žmonės ir vėl sako, kad gali įvykti karas. O kuo tai gerai? Tuo, kad žmogus pradeda mąstyti apie karą. Tas ženklas tampa priminimu, įgyja drausminamąją reikšmę – žmonės, nesmarkaukite, susimąstykite. Ir tai labai geras poveikis. Nors gali būti taip, kad vieną kartą pasirodžius danguje raudoniems ženklams karas įvyko, o kitus 100 kartų išvydus šį ženklą nieko neįvyko“, – sako J. Vaiškūnas.
Etnoastronomo teigimu, kai ženklas sutampa su įvykiu, tai sustiprina motyvaciją tikėti ir žmonėms šis ženklas tampa veiksmingu.
„Pamatę kažką blogo pranašaujantį ženklą žmogus sako, jog gali atsitikti nelaimė ir reikia imtis priemonių. Tad jis rytoj neis bartis su tuo savo kaimynu, kaip buvo sumanęs, nes išvydo blogą ženklą. Ir nors tuo momentu nėra šalia jokio policijos pareigūno, bet atsiranda tarsi kažkoks reguliuojantis elementas. Galiu pasakyti, kad tuo labai naudodavosi žyniai, pavyzdžiui, per saulės užtemimus jie žmonėms sakydavo: melskitės ir, jeigu Dievas jus išklausys, tai nebus pasaulio pabaigos. Žmonės meldžiasi ir staiga saulė atitemsta. Visi džiaugiasi, kad Dievas juos išklausė. Be to, tai reiškia, jog Dievas yra ir jis manimi pasitikėjo, tad aš turiu pateisinti jo lūkesčius.
Tiesiog šiuo pavyzdžiu, aš pacitavau labai archajišką visuomenę, kai nebuvo žinių apie tai, jog saulės užtemimas yra fizinis reiškinys. Tuomet tokie ženklai buvo panaudojami kartu su sutapusiais įvykiais, kurie sustiprindavo ženklo reikšmę ir paskui reguliuodavo žmogaus mintis, elgesį ir panašiai“, – teigia etnoastronomas.
Žmonių gyvenimo nebereguliuoja
Anot J. Vaiškūno, astronomija iki šiol neprarado savo žavesio, nors dabartiniai žmonės pagal dangaus ženklus nesėja, nepjauna ir valandų nenustatinėja.
„Mes turime kitų priemonių – kalendorių ar galų gale pinigų, už kuriuos galime nusipirkti tai, ko mums reikia. Tad mums nereikia nei sėti, nei pjauti, nei kulti. Todėl dangaus ženklai praranda reikšmę, reguliuojančią žmogaus gyvenimą. Tačiau pavyzdžiui, zodiako ženklai to neprarado.
Taip yra todėl, kad mes patys sau dar esame įdomūs, nes zodiako ženklas tampa tarsi žmogaus charakteristika ir jais žmonės domisi“, – kalba J. Vaiškūnas.
Taip pat etnoastronomas pridūrė, kad ir religijoje dangaus ženklai buvo viena iš svarbiausių priemonių: „Dėl to mes iki šiol tikime, kad Dievas yra danguje – ne kur nors už kampo, už namo, po medžiu, ar po kojomis – jis yra danguje. Čia – Dievo ženklai. Kai žmonės su dangaus šviesuliais susiejo tą reikšmingą visuomenei informaciją, kai tos informacijos gavimas, žinojimas darė įtaką jų elgesiui, gyvenimui, jį pagerindavo, suderindavo jų veiklą tarpusavyje ir su metų laikais, ir su gamta, tai jie patyrė, kad tokių ženklų laikymasis iš tiesų labai keičia žmogaus likimą, jo gyvenimo gerbūvį, santykius.“
