I. Šliuželienė: „Aš apskritai manau, kad visi menai sukasi spirale – kaip ir mados.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Su keramike, pedagoge, Šiaulių dailės mokyklos direktore Irena Šliuželiene pokalbis neprailgsta. Ji atskleidžia, kad molio terapija už dailės terapiją – ne ką prastesnė. O galbūt ir geresnė... Darbas su moliu mus daro geresnius, šviesesnius, šiltus ir... ramius. Ypač darbas su moliu gerina vaikų protinę veiklą. Sunku patikėti? Vis dėlto darbas su forma ugdo ne tik vaizduotę!

– Kur studijavote ir ką dirbate?
– Esu absoliuti šiaulietė – Šiauliuose gimiau, užaugau. Labai svajojau būti medike, bet lankiau Šiaulių dailės mokyklą. Labai gerai viskas sekėsi, viskas pakerėjo – nežinojau tuo metu, ko aš noriu. Ir pasirinkau tuo metu Šiaulių pedagoginį institutą, Dailės fakultetą. Gavau labai platų ir visapusišką žinių kraitį, iš kurio paskui buvo galima rinktis savo kelią.
Kai įstojau, nežinojau, kurią dailės šaką vis dėlto norėčiau studijuoti. Matyt, gyvenimas savaime viską sudėliojo, nors tapybą labai myliu... Esu viduje su tapyba labai susipykusi – neturiu tos Dievo dovanos ir tai reikia pripažinti. Bet draugaudama su forma iš tikrųjų jaučiuosi labai gerai. Ir dabar aš esu keramikė, dalyvauju parodose, esu surengusi nemažai savo personalinių parodų, greit bus 30 metų, kai dirbu Šiaulių dailės mokykloje, esu mokytoja ir dirbu administracinį darbą.

– O kada rimtai pradėjote kurti?
– Kai tik atėjau dirbti į Dailės mokyklą – iškart po studijų gavau paskyrimą. Ir kažkaip neteko daugiau niekur blaškytis. O paskui administracinis darbas – daugiau nei 20 m.
Kai ateini į Dailės mokyklą, ten yra tradicija, kurią stengiamės puoselėti. Jeigu tu dirbi su vaikais, vadinasi, tu pats turi kažką kurti. Tad buvo toks neoficialus reikalavimas, prašymas, noras, kad nesėdėtų naujas jaunas mokytojas vietoje, kad kažką darytų – teko imtis molio. O tai man buvo artimiausia, tai, ką geriausiai supratau. Ir čia, matyt, kritau giliai ir ilgam.

– Ką teko suprasti?
– Tai yra technologija, tai yra galimybės, ką gali, kiek gali. Atsiranda jausmas, kiek tu gali daryti, vaizdiniai pasąmonėje, tavo minčių išraiška, kažkokia filosofija ir kartais – visai paprastais simboliniais dalykais, dėl kurių žiūrovui nesiaiškini. Viskas turi užaugti, ateiti per laiką, per darbą ir kartais sugalvoji kažką tokio...
Anksčiau būdavo nepasisekusių eksperimentų – kai kažką padarei ir matai, kad šita medžiaga neleidžia tau įgyvendinti to, ką norėtum įgyvendinti iki galo. Vadinasi, tenka improvizuoti, kad ir mintis išliktų, ir kad medžiaga pasiduotų tavo sumanymui. Tokių dalykų yra kiekvienoje meno srityje.
O man molis buvo priimtiniausias, visuomet turėjau tokį keraminį mąstymą, kur svarbu smulkinimasis ir visumos ieškojimas per detales. Bet tai yra mano, man tai yra gera, aš šį dalyką pažinau. Ir dar tebeieškau, randu sau kažkokių naujienų, ateina naujos technologijos, nauji tonavimo būdai, kurių mes anksčiau neturėjome galimybės gauti, naujos medžiagos...

– Kas keramikoje gali būti naujo?
– Anksčiau galėjai tik pasvajoti, kad kažkur „Jiesios“ kombinate gausi galimybę pabandyti paauksuoti. Aišku, dabar paaukoji kažkokius batelius, kažkokius buitinius dalykus tam, kad galėtum įsigyti arbatinį šaukštelį skysto aukso.
Tiesiog kiekvienam savi atradimai. Paskui pradedi dairytis ir randi kažkokių kitų medžiagų. Pavyzdžiui, pamatau griūvantį namą ar apleistą sodybą ir pirmiausia žiūriu, ar dar yra išlikusi kokia šulinio lentelė, gal dar išlikę sandėlio, stogo detalių. Ir atsineši viską kaip didžiausią turtą: apsamanojusią, suskilinėjusią nuo lietaus, nuo laiko, nuo vėjo lentelę. Ją tiesiog pridėjau prie keramikos darbo – ir jau pasakojimas, filosofija...

– Koks tas auksas, skirtas keramikai?
– Tai yra tikras auksas, skiestas rūgštyje, turintis gana intensyvų kvapą. Perkamas buteliukais, į kuriuos įpiltas arbatinis šaukštelis arba valgomas šauktas šio skysčio. Taip po lašiuką dedi ant dirbinio. Po to karštyje jis išsilydo. Ant porceliano indų paauksuoti krašteliai turi savo kainą. Ir kada perki, tai kaina svyruoja pagal aukso kainą biržoje – tas skystimėlis yra pririštas prie to viso tikro daikto ir tenka užsimokėti už tą blizgesį. Valgomas šaukštas tokio aukso kainuoja 300 litų, maždaug 100 eurų. Tad perki paauksuotą puodelį ir nesupranti, kodėl tokia kaina.
Keramika yra brangus malonumas. Nes norint turėti galimybę padaryti darbą iki galo, reikia susikaupti kaip reikiant. O pirmiausia reikia turėti krosnį, kurios šiaip sau iš plytų nepamūrysi. Jei tu nori eksperimentuoti, bandyti vis dėlto labai gelbsti tos dabartinės krosnys, kuriose temperatūrą, jos režimus galima reguliuoti kompiuteriu.
Kai viso šito nebuvo, būdavo labai daug šukių. Reikėdavo tiesiog šešias valandas junginėti krosnį kas dvi minutes. Laikai dvi minutes įjungęs, dvi minutes – išjungęs. Per greitai pakilusi temperatūra suskaldys visus tavo gaminius. Dabar viskas yra paprasčiau.

– Su kokiu moliu jums patinka dirbti?
– Man labai patinka dirbti su baltu moliu, kurio Lietuvoje nėra. Yra rudas molis, toks raudonesnis, kurį atveža iš Kauno, iš Rokų. Gelsvesnis, kuris labiau lydosi į masę, vežamas nuo Kuršėnų pusės. Baltas molis man buvo atradimas. Jį perdirba Kuršėnų ceche, o vagonas atgabena iš Donecko, iš ten kur dabar karas vyksta. Buvau susirūpinusi, ar neteksiu sau mielos medžiagos. Bet kol kas medžiaga pasipildo sklandžiai.

– Kuo vaikus domina keramika?
– Kada ateina vaikai į Dailės mokyklą ir parodome molio dėžę (turime molio saugyklas), tai vaikai taip atsargiai bando iš tolo žiūrėti. Ir jiems tenka paaiškinti, kad tai nėra kažkas tokio negero. Mes visi esame žaidę smėlio dėžėje ir smėlio nesibaidome. O molis vis tiek yra šlapias, jo minkštumas atrodo toks keistas. Mažiesiems įdomu, kaip jis paruošiamas, jie įsitikina, kad jis yra švarus, kad nereikia jo bijoti. Juk molis yra filtruojamas, kaitinamas, pridedama ir riebalo, ir cukraus, kiek žinau dedama ir medaus. Tai vaikai pabando ir palaižyti, bet santykis toks menkas, kad tikrai nieko neužčiuopia.
Molis sandėliuose išbūna ne vienerius ir niekada neapsineša jokiu pelėsiu, visada yra švarus. Pabandykite kokį nešvarų daiktą padėti, nešvarius drėgnus batus... O molis visada yra šlapias, bet niekas niekada ant jo neauga, niekas nesikaupia. Vadinasi, jis yra išvalomas labai švariai.
Kitas dalykas – mes dirbame su moliu pirštais ir delnais. Mūsų delnuose yra nerviniai visų mūsų organų centriukai, tarsi kažkoks jų aidas mūsų delnuose. Tad mes paglostydami molį kartu paglostome patys save. Ir iš tikrųjų tai veikia mūsų nuotaiką.
Vaikai mielai eina į keramikos, skulptūros pamokas turbūt patys nelabai gerai suvokdami kodėl. Jie šiose pamokose pailsi užsiimdami tokia relaksacine veikla. Rankų darbas su moliu duoda ir smegenų vingiams naudos ir, matyt, visam žmogui, kuris vaikšto su viskuo, ką turi viduje. Tai geros nuotaikos medžiaga. Ir kai žmogus, ypač mažas vaikas, dirba su forma, vystosi jo vaizduotė. Tai neapčiuopiamas ir nepamatuojamas dalykas. Bet po tokių dirbtuvių vaikai išeina pailsėję, geros nuotaikos kaip po relaksacijos seanso.

– Pasaulyje yra neįtikėtinų keramikos meno tendencijų...
– Aš apskritai manau, kad visi menai sukasi spirale – kaip ir mados. Ir tos visos senosios kultūros, senosios tradicijos. Ne kiekvienam prie jų prisiliesti, juk čia kartų kartose puoselėti dalykai. Gal per trumpai žmogus gyvena, kad pamatytų visą spiralės apsisukimą. Aišku, pasisukusi spiralė nebegrįžta lygiai tokia pati, kokia buvo. Ji jau būna kitos kokybės.
Mūsų buvusi mokinė išvyko mokytis į Vokietiją. Ir mes tada čia, tiek universitete, tiek Dailės mokykloje, vaikus mokėme akademinio piešimo, piešimo pagrindų, amato – to tikrojo matymo ir konstravimo. Ji ten išvažiavusi pamatė visiškai kitus ieškojimus, laisvę. Pagrindinis dėmesys universitetuose buvo kreipiamas į mąstymą. Bet didelis darbas yra pirmiausia perprasti, kai tu turi išsėdėti, pamatuoti, pamatyti visus niuansus. O ten – atėjo mintis, atėjo nuotaika, atėjo gūsis ir tu šastelėjai – būtent tas tavo minties polėkis ten buvo vertinamas. Tad minėta buvusi mokinė pirmaisiais savo gyvenimo metais buvo priimta dėstyti akademinį piešimą, nes ten spiralė buvo tiek pasiekusi, kad jau nebuvo, kas dirba ir kas dėsto akademinius dalykus.
Reiškia, visi pasislinko – ir ta laisvė, tas minties polėkis irgi kažkada įsibėgėjo, pasiekė apogėjų. Ir tada kyla klausimas – o kas toliau? Ir vėl tuomet yra grįžtama prie tų smulkių dalykų, prie tos smulkios kultūros, kuri yra tarsi atrandama iš naujo. Kiekvienas ieškome savo naujų kelių, o kuo visa tai baigsis, tai pamatys tik mūsų vaikai.

I. Šliuželienės darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.