M. Malinauskas ir L. Drižiūtė-Malinauskienė prisipažįsta, kad yra ne tik vyras ir žmona, bet ir pagrindiniai vienas kito kūrybos vertintojai, patarėjai ir įkvėpimo šaltiniai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Jau dvyliktą kartą Šiauliuose vykusiame „Laiptų galerijos“ organizuotame tarptautiniame festivalyje „Šiaulių Monmartro Respublika 2015“ tarp gausaus būrio dalyvių, atvykusių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, buvo galima išvysti ir šalia vienas kito dirbančius bei vienas į kitą meilius žvilgsnius svaidančius sutuoktinius – dailininką Modestą Malinauską ir lėlininkę Liną Drižiūtę-Malinauskienę.
Nors tapyba, pasak L. Drižiūtės-Malinauskienės, nėra pagrindinis jos „arkliukas“, tačiau vykusio festivalio metu ji mielai palaikė kompaniją savo vyrui ir paėmė į rankas teptuką.
Geros nuotaikos nestokojantys sutuoktiniai, atradę vienas kitą prieš 25-erius metus, iki pat šiol negaili vienas kitam gražių, širdį paglostančių žodžių ir prisipažįsta, kad yra ne tik vyras ir žmona, bet ir pagrindiniai vienas kito kūrybos vertintojai, patarėjai ir įkvėpimo šaltiniai.
O taip yra dėl to, kad tiek M. Malinauskas, tiek L. Drižiūtė-Malinauskienė savo darbais siekia džiuginti žmones ir vieningai teigia, kad menas turi teikti tik geras emocijas: „Kuo daugiau spalvų – tuo didesnis menas ir tuo yra gražiau ir maloniau gyventi.“

– Ar jus suvedė menas?
M. Malinauskas: Taip. Susipažinome Dailininkų sąjungos kalėdiniame vakarėlyje prieš 25 metus.
Buvau senas bernas ir atėjau į šokius susikišęs megztuką į kelnes.
L. Drižiūtė-Malinauskienė: Tu tų detalių nepasakok. Pasakysiu, kaip aš viską prisimenu. Mes sėdėjome su tokia merginų kompanija prie staliuko ir jis pradėjo kviesti šokti visas merginas po vieną.
Galvoju, Dieve, kad tik jis manęs neiškviestų, nes man jis taip nepatiko. Tačiau vis dėlto pakvietė šokiui pačią paskutinę ir pašokdino visam gyvenimui.

– Ar vienas kitam patariate, papildote vienas kitą?
L. Drižiūtė-Malinauskienė: Žinoma, kad komentuojame vienas kito darbus. Mūsų dirbtuvės yra šalia, tad nuolat einame vienas pas kitą. Būna, jog kartais pritrūkstu minčių, tai pasikviečiu vyrą, kad pažiūrėtų į mano darbą, ir pasakytų, ko dar trūksta. Iš tiesų labai džiugu, kad visada yra su kuo pasitarti.
M. Malinauskas: Pas mane jau taip yra, jog pirmą mano darbą pamato žmona, o paskui galvoju: ačiū Dievui, jai patiko.

– Kokie esminiai jūsų darbų bruožai?
L. Drižiūtė-Malinauskienė: Tapyba nėra pagrindinis mano „arkliukas“. Aš labiau esu tekstilininkė ir užsiimu lėlių gamyba, šilko tapyba.
O gaminti lėles pradėjau, nes kažkada labai seniai dirbau teatre, buvau dekoratorė, tad kūriau spektakliams kostiumus. Ir kažkaip išėjo, jog reikėjo parodyti kažką savo, nes visi klausinėjo, ką gi aš darau, o ką aš padarydavau, nieko nelikdavo.
Tad tos tekstilinės lėlės atėjo, nes jos buvo tokios teatrališkos. Tiesiog kurdamas lėlę, kuri personažą taip pat, kaip ir teatre, kai scenai kuri kostiumą.
M. Malinauskas: O aš esu pasakorius ir nenoriu, kad mano paveikslas atspindėtų kažkokią tamsiąją pusę. Noriu, jog žmogus, pamatęs mano paveikslą, nuo jos pailsėtų, ir trokštu, kad menas teiktų džiaugsmą.
Todėl aš pasakas ne tik skaitau, bet ir mėgstu jas kurti. Sugalvoju kažkokius personažus – namą arba žuvį, arba ką kitą, vyksta kažkoks pokalbis ir tuomet iš tokių skirtingų dalykų gimsta pats paveikslas. O kai pamatau, kad pokalbis tarp mano sukurtų personažų tiesiog liejasi, tai kyla begalinis noras viską užrašyti. Tad būna kartais, jog viską užrašau tekstu.

– Gal planuojate išleisti pasakų knygą?
M. Malinauskas: Na, jau mane čia visi kankina ir sako, kad pabandyčiau. Tačiau aš atsakau, jog palauktų, nes dar nepilnas lagaminas.

– Jūsų įkvėpimo šaltinis...
M. Malinauskas: Pradedant nuo žmonos ir baigiant aplinka. Aišku, būna, kad atsisėdi prie drobės, prasėdi valandą, pragalvoji ir nieko. Tačiau tuomet pasiimi pypkutę ir taip viskas nusėda, tada po truputį kažkas jau išeina.
L. Drižiūtė-Malinauskienė: Dukra vieną kartą, kai vyras sėdėjo ir rūkė pypkę, pasakė: „Ech, žinau aš tą tavo darbą.“
Bet juk menininkas negali ateiti kaip prie kokių staklių ir pradėti dirbti. Kartais tos mintys kažkaip užsiblokuoja – sėdi, sėdi ir gali visą dieną nieko nepadaryti, o paskui graužia sąžinė.
Aišku, aš nesakau, kad reikia laukti to stebuklingo įkvėpimo, nes jis nepramoninis, o krūtininis.
Tačiau būna visko – kartais pervargsti, nes per daug visko darai, arba priešingai – labai daug dirbi ir galvoji: Dieve, nebegaliu jau į tą darbą žiūrėti. Tačiau ateini kitą dieną ir žiūri, kad labai gražiai viskas išėjo.

– Kas jums yra menas?
M. Malinauskas: Man menas yra gyvenimas – jį kurti, atspindėti, parodyti save.
Kartais ateinu į dirbtuves su šūkiu: kuo šiandien nustebinsiu pasaulį! Manau, kad jeigu Dievas davė rankas, gabumus, tai reikia tą išnaudoti. Reikia ne tik užsidarius pas save dirbti, bet savo darbus išnešti į žmones, kad jie juos pamatytų, įvertintų.
L. Drižiūtė-Malinauskienė: Aš manau, kad menas turi žmonėms teikti džiaugsmą. Kažką kurdamas turi daryti pasaulį spalvingesnį. Man visą laiką labai patiko ir iki šiol patinka spalvingi žmonės, spalvingos asmenybės. Ir mano vyro paveikslai yra labai spalvingi, o daug spalvų džiugina.
Tiesiog reikia į viską žiūrėti paprasčiau, su daugiau optimizmo, plačiau atverti akis. Kuo daugiau spalvų – tuo didesnis menas ir tuo yra gražiau ir maloniau gyventi.
M. Malinauskas: Ačiū Dievui, aš jai įtikau.

– Ar egzistuoja kūrybinės kančios?
L. Drižiūtė-Malinauskienė: Mano nuomonė, tai – stereotipai. Tikriausiai mano vyrui kūrybinė kančia yra tuomet, kai nėra įkvėpimo ir jis atsisėdęs rūko pypkutę.
M. Malinauskas: Aš manau, kad egzistuoja. Ta kančia, kaip jau minėjau, kai prasėdi prie drobės valandą ar dvi ir nieko nepadarai. O blogiausia, kada turi tik vieną drobę. Tai yra sunkiausia, nes norisi ir tą, ir tą padaryti, ir nežinai ko griebtis, galvoje įsivyrauja chaosas. Tačiau kada turi daugiau drobių – palengvėja. Jos juk tokios gražios, baltos, tokios nesugadintos, tuomet pagalvoji: ateik – dabar aš tave sugadinsiu.
Žinoma, tas kūrybines kančias man padeda išgyventi ir pypkutė – užsirūkai, atsisėdi, susikoncentruoji ir viskas išsilieja.
L. Drižiūtė-Malinauskienė: Na, būna tų trumpalaikių krizių, bet negali to sau leisti.
M. Malinauskas: Nors mes abu esame meno žmonės, bet ant mano žmonos pečių krenta didesnė našta – vaikai, namų ruoša. Ji turi važiuoti namo, nes jai reikia kažką valgyti padaryti, o aš, kaip sakant, galiu pasilikti kurti. Aišku, ne visada, bet kartais man tai leidžiama.

– Ar sunku atsisveikinti su savo kūriniais?
M. Malinauskas: Tikrai kartais būna sunku. Man geriausia, kai nematau to žmogaus, pas kurį iškeliauja mano paveikslas. Kažkada tą žmogų esu matęs ir labai liūdna pasidarė, galvoju: juk čia mano vaikai.
L. Drižiūtė-Malinauskienė: O man ne visada sunku išsiskirti su savo lėlėmis. Aišku, yra tokių, su kuriomis tikrai liūdna atsisveikinti ir kurias laikau dirbtuvėje, netgi pasilieku parodoms.
M. Malinauskas: Man gaila vienos lėlės, kurios vardas buvo Drižiūtės Penkta Nuotaika.
L. Drižiūtė-Malinauskienė: Jis ją taip pavadino, nes mano pavardė Drižiūtė.
M. Malinauskas: Kartais mes dviese galvojame lėlių personažus, kadangi mūsų dirbtuvės yra šalia. Būna, kad žmonos pagamintoms lėlėms išlankstau iš vielos kokį dviratį ar kokį suolą, ar prašmatnesnę kėdę. Žmona tą lėlę pasodina ant dviračio ar dar ką nors sugalvoja.

– O ar jūsų kurtos lėlės turi vardus?
L. Drižiūtė-Malinauskienė: Mano lėlės kažkaip labiau pačios atsineša tuos savo vardus. Pavyzdžiui, paskutinė lėlė buvo Geros Mintys. Tiesiog aš labiau akcentuoju ne lėlių vardus, o kažkokią tai istoriją – kaip ji atsirado, ką ji tuo momentu veikė. Dar viena lėlė buvo Naktinės Gervuogės – tokia tamsi, violetinė, sėdėjo su gervuogių puokšte. Arba dar vienas vardas – Joninių Naktis. Kurdama šią lėlę įsivaizdavau, kad ji – tai kažkoks elfas, sėdintis Joninių naktį, pusiau sutemus.
Tad vardų, kaip Onutė ar Petrutė, aš negalvoju. Mano lėlė gauna vardą, kai aš įsivaizduoju, kokioje aplinkoje ji yra, ką ji veikia, ką simbolizuoja.

– Kuo būtumėte, jei nebūtumėte menininkai?
L. Drižiūtė-Malinauskienė: Neįsivaizduoju.
M. Malinauskas: Tai būtų žiauru. Nors buvo pas mane tokių istorijų, kai buvau jaunas ir kažkas nesigaudavo. Tuomet įsižeisdavau ir nuspręsdavau viską mesti. Tačiau dvi dienas pavaikščiodavau ir vėl imdavau kurti. O šiaip dar mėgstu žvejoti. O mano didžiausia ir gražiausia, kada nors pagauta žuvis, – žmona.

– Turite tris atžalas. Ar jos seka tėvų pėdomis?
M. Malinauskas: Turime būsimą skulptorių – sūnus mokosi skulptūros Dailės akademijoje, jau trečiame kurse.
Šiaip visus vaikus bandėme supažindinti su menais. Tai vyriausias pasiliko, jaunesnioji, nors viskas labai gražiai išėjo, pasakė, kad menininke nebus, nenori. O jauniausioji kol kas mokosi dailės mokykloje ir, ačiū Dievui, žavisi, tuo, ką darome.
Jaunėlė ateina į dirbtuves, aš jai pastatau drobę, kartais duodu idėją, o kartais leidžiu net padengti pirmąjį sluoksnį. Jei gaunu naujų dažų, tai duodu jai pabandyti ir pajusti skirtumą.
L. Drižiūtė-Malinauskienė: O mūsų vidurinioji šiais metais baigė mokyklą ir įstojo į psichologiją. Šioje specialybėje turbūt irgi reikia, kad žmogus būtų kažkiek kūrybiškas.

– Ar menininko duona skalsi?
M. Malinauskas: Aš grįšiu atgal – jeigu Dievas davė gabumų ir rankas, tai tu turi tapti profesionalu ir sugebėti iš to išgyventi. Jei Dievas tau davė rankas, reiškiasi tu turi parodyti žmonėms savo menus ir prisitaikyti prie visuomenės poreikių, o ne tik būti egoistu ir, kaip sakant, kurti tik sau – ne, tu turi kurti visiems. Turi daryti taip, kad žmonės džiaugtųsi tavo darbais.
Būna, kaip aš vadinu, tų egoistinių darbų, kai kažkas paveiksle išpila savo blogą energiją ar dar kažką, tačiau to daryti negalima.
L. Drižiūtė-Malinauskienė: Iš tikrųjų žmonės labai viską jaučia. Jiems paveikslas kelia arba geras, arba blogas emocijas. O kas norėtų į savo namus neštis kažkokį paveikslą, kuris kiekvieną dieną gadintų nuotaiką? Juk visi trokšta nors trupinėlio to džiaugsmo ir, jeigu menininkas iš savo kūrybos nori išgyventi, turi prie to prisitaikyti.
M. Malinauskas: Tačiau į šį reikalą visuomet įsikiša interjeristai, kurie dėmesį kreipia ne į žmogaus vidų, o į sukurtą erdvę. Atrodo, tas darbas negražus, bet jis juk taip tinka prie spintos.
L. Drižiūtė-Malinauskienė: Bet yra ir tokių žmonių, kurie konkrečiai žino, ko nori ir kas jiems tinka ar netinka. Tokiu atveju joks interjeristas nepatinkančio darbo neįkiš. Čia kaip ir su moterimis – jeigu moteris turi savo stilių, ji neprašys kažkokio stilisto, kad jis eitų su ja į parduotuvę ir padėtų apsipirkti.

Artūro STAPONKAUS nuotr.