O galėjo A. Venckus tapti kunigu...
V. Dambrausko nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Nenumaldomai artėja vasaros pabaiga, artėja ruduo ir naujasis Šiaulių valstybinio dramos teatro sezonas. Artėja ir vakaras iš didžiosios V raidės – vakaras, skirtas aktoriaus ir VŠDT vadovo Antano Venckaus 60-mečiui. O teatro vadovui kol kas nėra kada gilesniems pasvarstymams apie nenumaldomai bėgantį laiką. Jis juokiasi, šypsosi, cituoja, pasakoja, myli gyvenimą ir visus. Argi tai ne gyvenimo laimė?

– Kokie darbai vyksta?
– Visokie. Grįžome iš gastrolių. Remontas vėluoja, turime paradinį įėjimą padaryti bent jau iki sezono pradžios. Darbai, kasdienybė, buitis, prasidėjo repeticijos – premjera rugsėjo pabaigoje.

– Trumpai apie premjerą ir sezoną.
– Sezoną pradėsime premjera – Arturo Milerio „Komivojažieriaus mirtis“ (režisierius A. Lebeliūnas). Ir paskui iš karto repeticijos Judžino O'nilo „Meilė po guobomis“ (režisierius Paulius Ignatavičius). Tai čia būtų spektakliai iki Naujųjų metų.

– O kaip pavyko gastrolės kurorte?
– Manau, kad žiūrovai liko patenkinti. Aš vaidinau viename spektaklyje, kitą dieną pažiūrėjau kitą... Mes turime savo žiūrovą Palangoje. Tai jau daugiametė tradicija, kai eina Šiaulių pažiūrėti. Dirbame, ne ilsimės – ten poilsis tik tiems, kurie poilsiauja ir kartu pramogauja. Bet vežėme ne vien tik pramoginį repertuarą, vežėme ir spektaklį šeimai „Kaštonė“, porą komedijų, taip pat nuo praėjusių metų iškiliausią savo spektaklį – J. Vaitkaus statytą „Nebylį“. Tad buvo tokia žanrinė pusiausvyra.

– Teatre paminėsite jubiliejų.
– Ką čia jau paminėsi. Bus muzikos vakaras. Tiesiog aš nenorėjau vaidinti. Nuo jaunystės mes draugavome su garsiąja Vyšniauskų muzikantų šeima – ir su Petru Vyšniausku, ir jo broliu, ir jo seserimis. Aš nelabai mėgstu viešai skaityti poeziją, tad pagalvojau, kad šį kartą iš E. Verharno, belgų poeto, ciklo „Valandos“ keletą eilių perskaitysiu. Su P. Vyšniausku pakalbėjome, kad jis galėtų padialoguoti saksofonu. O paskui pateikė tokią man džiugią dovaną – visa šeima nusprendė padovanoti savo koncertą. Tai čia bus tokia muzikų Vyšniauskų šeimos dovana per Venckų Šiaulių žiūrovams ir mano bičiuliams, draugams.

– Kaip jaučiatės 60-ties?
– Aš nesu turbūt tiek išmintingas, tad atsakysiu tokiais žodžiais, kuriuos ištarė Oskaras Vaildas apie senatvę. Man labai patinka ta frazė. Jis pasakė taip: senatvės tragedija jau vien ta, kad jautiesi jaunas. Tai mano tokia būsena. Bet žmogaus vidinė jausena, pojūčiai nuo paties regimojo pavidalo turbūt nepriklauso. Tie, kurie žiūri iš šono į mane, mato tuos metus ne tik mano išvaizdoje, bet ir mano postringavimuose ar kažkokiuose pasisakymuose. O aš pats keistai jaučiuosi, keistai...
Žinote, kai aš buvau labai jaunas, tai man keturiasdešimtmečiai labai seni atrodė, kai man buvo keturiasdešimt, tai ir šešiasdešimtmečiai – visai normalūs. Dabar aš galvoju, kad ir septyniasdešimtmečiai dar šaunūs. Tai va toks paradoksas.

– Liūdesys neaplanko?
– Aš neturiu laiko, nelabai tuo užsiimu, kad svarstyčiau, ar mane čia liūdesys aplankė, ar kas. Dieve mano, juk yra taip, kaip yra. Ir atsitiko taip, kaip turėjo atsitikti. Ir ačiū Dievui, kad 60 ir dar ant kojų.

– Kada sėdote į vadovo kėdę?
– 1977 m. atvažiavau į Šiaulius dirbti aktoriumi, 1996 m. aš tapau teatro direktoriumi, o nuo 1998 m. esu teatro vadovas.

– Ar prisimenate save, kai sėdote į tą kėdę?
– Atsimenu. Tada kažkaip norėjau laiko apsispręsti, buvau įkalbinėjamas ir man to laiko nedavė. Ir kai pasiėmiau antspaudą bei raktus, pirmą dieną sėdėjau už to stalo ir galvojau – ką aš darau? O paskui atėjo ta mintis, kad aš nenorėčiau, jog būtų tai, kas man nepatiko, kai aš buvau aktoriumi. Tiek teatro buityje, tiek kažkokioje aplinkoje, namų jaukume – juk mes dažnai teatrą namais vadiname. Deja, toks likimas. Ir pradėjau tą darbą dirbti. Gal ne man vertinti, bet aš labai nuoširdžiai noriu pasakyti – aš ir tame atradau kažkokį kaifą, „draivą“, kažkokį pašaukimą. O ir nuo komandos daug kas priklauso. Jeigu pavyksta suburti gerą komandą, viskas tuomet labai gerai. Gerai, kad išsaugojo teatras tradicijas, kad išsaugojo etiką, darbštumą, norą dirbti trupėje. Man tai buvo labai svarbu. Aš nenusivyliau tuo, ką dariau gyvenime. Jeigu jūs norėtumėte paklausti, ar norėčiau ką nors kitaip daryti, ar būčiau norėjęs, tai iškart atsakau, kad nežinau, tokių dalykų nežinau. Nes kažkiek to likimo yra ties kiekvienu mūsų pažymėta. Ir tai nuo mūsų gal ir nepriklauso – galima taip pasvajoti. Bet man apie ateitį įdomiau svajoti, nei praeitį kapstyti.

– Kokios svajonės šmėkščioja?
– Gyventi. Gyventi, kažkam būti reikalingam, kažką dar nuveikti. Nežinau. Tokių vadinamųjų viršukalnių aš neturiu – nei miglotų, nei realių. Bet kažkaip... būti žmogumi dirbančiu dar ir viskas. Nebūti našta. Tokie labai paprasti dalykai. Aš vis kažką cituoju. Motina Teresė yra gerai pasakiusi: jeigu tu teisi žmones, vadinasi, neturi laiko jų mylėti. Man šie žodžiai – tarsi devizas. O dar penkios minutės prieš miegą savianalizės: ką tu nuveikei per dieną. Gal ir atsiprašymas – labai sveika ir naudinga.

– Atsiprašote kitų?
– Be abejo, kitų. Ir savęs irgi. To vieno savęs prieš kitą save. Visai nesudėtinga. Juk dažnai kažkas verčia mus vaikščioti tarp dviejų mūsų, ar ne? Mes gal nesigiliname į savo prigimtį, gal nepažįstame savęs, o elgiamės kaip dera elgtis toje aplinkoje prie kitų visai kitokių žmonių. Ir sakau, prieš miegą tas kelių akimirkų susitikimas mums naudingas ir leidžia save suprasti, kad nepadarytum galų gale rytoj to, ką užvakar ne taip padarei.

– Dažnas klausimas apie vaidmenis...
– Visada šito klausia. Aš pasakysiu gal kaip ne visi: džiaugiuosi, kad aš jų turėjau. Čia turbūt kaip tėvui turėti vaikų, didelę giminę. Nebuvo taip, kad jau spyriočiausi. Aš iš tų, kurie dirbo pagal įsakymą – pamatydavau, kad esu paskirtas ir eidavau. Iš pradžių galvodavau, kodėl vieni vaidmenys man – aš nenoriu. Ir kažkaip paskui jie dažniausiai tapdavo mylimiausi. Būtent tie, į kuriuos buvo daug vargo įdėta, kur reikėjo padirbėti, patriūsti, pasigilinti, pasidomėti, kažko naujo iš savęs pareikalauti.

– Klausant jūsų ramios kalbos, rodos, turėtumėte būti kunigu.
– Čia mano senelio svajonė buvo. Buvo taip gyvenime. Mano mamos tėtė turėjo penkis vaikus – keturias dukras, sūnų ir 21 anūką – 6 berniukus ir 15 mergaičių. Kai kurios mergaitės stipriai vyresnės, o iš tų berniukų aš buvau vyriausias, už jauniausią savo pusbrolį buvau mėnesiu vyresnis. Man mokslai gerai sekėsi. Ta prasme buvau senelio favoritas, jis dėjo į mane viltis. Ir jis matė manyje ir kunigą, ir daktarą, aišku, kaip visi tie seneliai iš patriarchalinės lietuviškos šeimos.
Bet atsitiko taip, kaip atsitiko. Iš pradžių lyg ir nuvyliau tą senelį, bet paskui kažkaip suradome idėją, kad ir tai yra darbas. Nors jam iš pradžių neatrodė, kad tai darbas, kai aš įstojau. O aš net dabar kartais bažnyčioje paskaitau Šventąjį Raštą per Mišias. Aš apskritai Bibliją laikau viena iš įdomiausių pasaulio knygų, nes ten visko yra. Ir kartais sveika gal.

– Ten ieškote gyvenimo tiesos?
– Aš ne kritikas, pasiimu, kas man priimtina, ką aš bandau suvokti, kodėl įvyko taip, o ne kitaip. Ten yra pagrindiniai dalykai apie žmogų, netgi, galima sakyti, ir apie bendruomenes, tautas, pasaulį, gėrį ir blogį. Ten yra kažko, ką galima analizuoti, per ką galima pažinti patį pasaulį. Ne visi galimybę tam turi, nes per trumpas gyvenimas, kad viską apkeliautų ir viską suvoktų. Galų gale ar to reikia – viską suvokti. Gal pakanka kažką labai gerai žinoti, o kažkur būti diletantu ne pačia blogiausia prasme, bet tiesiog neapsimetinėti, kad viską išmanai. Man tai nepatinka žmonės, kurie dedasi viską žinantys ir viską išmanantys – aš netikiu.

– Apie gyvenimo pamokas.
– Tegul gyvenimo pamokos lieka mano. Visko buvo. Aš labai džiaugiuosi, kad visą gyvenimą negyvenau „šaltu užpakaliu“. Sako, dirba žmogus darbą atgrubiomis rankomis arba „šaltu užpakaliu“ atlieka vieną kitą pareigą... Tai aš jau galvoju, kad ačiū Dievui, mažiausiai buvo to, ką aš abejingai daryčiau. Jeigu jau degiau – degiau iki galo, jeigu krėčiau šposus, tai krėčiau iki galo, jeigu mokiausi, irgi iki galo, jeigu kažką dariau, tai siekiau, kad būtų kuo geriausiai. O kad aš visoks tai faktas, mes visi žmonės tokie – visokie. Ir kiekvienam nei draugas būsi, nei bičiulis, vis tiek laikas atsijoja viską. Laikas – dar vienas toks sunkiai suvokiamas dalykas. Ir kiek tu tame laike buvai, ką tu padarei, man atrodo, tai svarbiausia. O pamokos... Jos reikalingos. Bet mes mėgstame ir vieną kartą neparuošti pamokų, ir kitą sykį patingėti ir vėl neparuošti. Tad sunku pasakyti, kad mokomės iš savo klaidų. O kartais imame ir pakartojame tas klaidas – ir ką padarysi, tiesiog kažkokios pamokos neišmokai...

D. Baironas, „Kainas“. Rež. S. Varnas, 1982 m.
Valstybinio Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr.

Moljeras, „Don Žuanas“. Rež. J. Javaitis. 1984 m. Nuotraukoje su P. Piauloku.
Valstybinio Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr.

I. Bergmanas „Žemuogių pievelė“. Rež. S. Varnas, 1985 m.
Valstybinio Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr.

Valstybinio Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr.