K. Mačiulevičiūtė teigia, jog kiekvienam žmogui labai svarbu mokytis, tobulėti ir kiek įmanoma stengtis daugiau pasiekti gyvenime.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Vėjūna GUZULAITYTĖ
Renginiai Šiaulių amfiteatre paskatina stabtelėti kiekvieną smalsesnį praeivį – džiugina ne tik maloni muzika, bet ir gražūs žmonės bei šokti kviečiantys ritmai. Viena iš aktyviai renginiuose dalyvaujančių atlikėjų Kansuela Mačiulevičiūtė šiauliečiams žinoma ne tik kaip dainininkė, bet ir kaip aktyvia socialine veikla užsiimanti pedagogė. Moteris teigia, jog svarbiausias jos tikslas – integruoti romų tautybės žmones į mūsų visuomenę, paskatinti juos siekti mokslo ir įsikibti į gyvenimą.

– Esate „Roma Youth Round Table“ narė. Kokia ši organizacija ir koks jūsų vaidmuo joje?
– „Roma Youth Round Table“ veiklą pradėjo seniai. O aš važinėju po konferencijas, kurios skirtos darbui su romų jaunimu, jų saviraiška įvairiuose workshop'uose ir taip toliau.
Dabar juk socialinė integracija yra svarbiausia. Labai nedaug romų yra baigę aukštąsias mokyklas, tad norima integruoti jaunus romus, skatinti juos mokytis.
Nuo rugsėjo dirbsiu Šiaulių universitete kaip devynių Europos universitetų projekto kuratorė, nes mūsų universitetas jame dalyvauja su Anglijos, Graikijos, Italijos ir kitų šalių universitetais. Aš dirbsiu su Panevėžio vaikais, ten yra labai daug talentingų. Kadangi mano veiklos kryptis yra neformalusis ugdymas, tai rengsime stovyklas vaikams, kad jie leistų savo laisvalaikį naudingai, kad išreikštų save.

– Kas jus paskatino išvykti iš Šiaulių į Žagarę?
– Nuo 2008 metų aš esu romų aktyvistė. Tuomet Lietuvos socialinių tyrimų institutas parengė tokį projektą – atidaryti romų grupę Žagarės lopšelyje-darželyje. Kadangi aš kaip tik bendravau su lektore Aušra Simoniukštyte, kuri Vilniaus kolegijoje dėsto romų kultūrą ir t. t., man ir pasiūlė tapti tos grupės vadove, dirbti su vaikais. Man tai patiko – prisidėjau prie to projekto, stengiausi, kad jis būtų įgyvendintas. Kažkiek romų vaikų atėjo į tą darželį, bet nedaug, nes daug kas labai įtariai žiūrėjo į tą dalyką. Bet man tai buvo iššūkis.

– Ar pavyko susidoroti su tuo iššūkiu?
– Manau, kad pavyko. Po metų aš pradėjau dirbti kitame projekte „Bahtalo Drom“, kuris buvo finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis. Ir taip aš likau Žagarėje: įtraukiau į projektą romus ir jau penki iš jų bendromis pastangomis turi B kategorijos vairuotojų pažymėjimus. Dabar žiūrėsime, kaip bus Šiaulių universitete.
Taip pat aš esu ir Romų integracijos centro Šiauliuose vadovė ir jau nuo rugsėjo ten galėsiu dirbti.

– Su kokiomis problemomis susiduria romų vaikai?
– Psichologiškai jiems yra labai sunku, nes romų šeimose nėra vertybės mokytis. Yra labai seniai nusistovėjusios tradicijos, kad svarbiausia yra šeima. O šeimas romai dažniausiai labai anksti sukuria.
Yra ir labai išsilavinusių, tikrai labai daug pasiekusių romų. Aš, aišku, seku jų pėdomis, nes norisi tikrai kažką naudinga bendruomenei padaryti. Kuo labiau stengiesi, kuo daugiau pastangų įdedi, tuo didesnė tikimybė, kad jaunimui bus padarytas poveikis.
Štai dabar, kai rinkome vaikus šiam „Šiaulių bulvaro vasaros“ koncertui amfiteatre, labai daug kas norėjo dalyvauti jame, nes pamatė Kansuelą. Vadinasi, ne veltui kažką darai ir jautiesi labai pakylėtas, kada tos pastangos būna įvertintos.
Taigi, kaip sakiau, romai nesiekia mokslo, nes svarbiausia yra šeima. O kasdien valgyt norisi ir t. t. Tad jaunas žmogus susiduria su problemomis, kad negali rasti darbo, kad negali būti visavertis žmogus. Todėl norisi tam jaunimui atskleisti, kad yra kitoks pasaulis, kad reikia išeiti iš tų sienų ir tiesiog pritapti šiuolaikinėje visuomenėje. Tai yra tikrai labai sunku, nes po šeštos-septintos klasės romų vaikams atsiranda problemų: aš esu suaugęs ir man reikia žiūrėti, kaip darė mano tėvas, kaip darė senelis...

– O kokie jūsų autoritetai?
– Žinote, nuo mažens buvau toks žmogelis, kuriam viskas įdomu. Ir kur man būdavo įdomu, ten aš eidavau. Tam būtent mane labai paskatino amžinąjį atilsį Kęstutis Gascevičius, Šiauliuose labai gerbiamas žmogus. Tas postūmis buvo toks – reikia tobulėti gyvenime, reikia žinoti daugiau.
O iš romų aš visą laiką žavėjausi ir žaviuosi rusų romais, kurie filmuojasi kino filmuose, turi savo dainavimo studijas, teatrą, nes yra puikūs artistai. Jie dirba visą savo gyvenimą ir džiaugiasi tuo – moko kitus ir moko ištisas dinastijas, kad ir romai gali būti išsilavinę, verti pagarbos ir t. t.
Aš žaviuosi tokiais žmonėmis, bet nepamirštu, kas yra romai, kokios jų šaknys, kad yra romui svarbiausia jo šeima, šeimos gerovė, tradicijos, šeimos meilė. Bet jis taip pat labai stengiasi dėl savo profesijos, viską daro nuoširdžiai ir už tai kažką gauna atgal iš gyvenimo. Štai šita ir reikia kažkaip harmonizuoti.

– Kas jus paskatino pasukti muzikos keliu?
– Ekspromtu. Buvo toks būrelis „Yamahos“ muzikos mokykloje. Apie jį sužinojau mokykloje ir nuėjau ten pasimokyti groti klavišiniais. Pasimokiau, bet nelabai sekėsi, todėl pradėjau dainuoti. Ir prasidėjo ta kelionė – su nuotykiais, su netikėtais laimėjimais...
Paskui per socialinį tinklą pradėjau bendrauti su viena Rusijos artistų šeima, iš kurios vienas aktorius ir pasakė: turi puikų balsą, siųsk į mūsų prodiuserių centrą, į konkursą savo dainas – pabandyk laimę. Na, man euforija, tai ir nusiunčiau savo dainas. Po to sužinojau, kad laimėjau pirmąją vietą ir turiu atvykti prizo atsiimti. Man tai buvo šokas – malonus labai, nes konkurse dalyvavo romų atlikėjai iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos regionų, o iš Lietuvos – tik aš viena. Apdovanojimus turėjo įteikti garsūs artistai, bet aš negalėjau išvažiuoti – nespėjau gauti vizos. Skaudu...

– O ką veikiate laisvalaikiu? Gal jo nebelieka?
– Nebelieka. Iš tikrųjų tai, ką aš darau, ir yra mano laisvalaikis. Aš labai džiaugiuosi tuo, ką darau. Kai prasideda kūrybinis darbas, tas procesas, tik ir galvoji, ką čia reikėtų padaryti, kaip čia gražiau... Tai darbas man yra ir laisvalaikis.

Pasirodymų metu atlikėja visuomet stengiasi šiltai bendrauti su publika, sukurti jaukią atmosferą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Imdamasi naujos veiklos K. Mačiulevičiūtė visuomet stengiasi įtraukti ir romų bendruomenę, ypač – vaikus ir jaunimą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.