J. Kulnio naujos poezijos knygos pristatyme „Sniegini ašmenys“ pokalbis su rašytoju K. C. Alminu – vyrai kalbėjo apie poeziją, įkvėpimą rašyti, raumenis ir daugelį kitų dalykų.
Ievos KLENAUSKAITĖS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta poeto Jauniaus Kulnio knyga „Sniegini ašmenys“. Susirinkusieji ne tik sveikino autorių su dar vienos knygos gimimu, bet ir klausėsi šmaikštaus, įdomaus ir kiek neįprato knygų pristatymams pokalbio tarp dviejų rašytojų – paties J. Kulnio ir Šv. Kazimiero ordino Šiaulių apskrities komtūro Kazimiero Celestino Almino. Vyrai šnekėjo apie poeziją, kaip gimsta eilėraščiai, raumenų naudą ir... Negana to, K. C. Alminas nustebino savo draugą ir kolegą, padovanodamas jam mažytę knygutę su surinktais J. Kulnio eilėraščių posmais, kuriuos jis rytais atsiunčia K. C. Alminui.

Kazimieras: Pirmiausia, matyt, reikėtų paaiškinti, kodėl J. Kulnio pasisėdėjimas vyksta su manimi – Kazimieru Alminu, o ne su kuo nors kitu. Priežastis labai paprasta – ji parašyta ir šioje mažoje knygutėje, kurią laikau rankose ir kurią tuoj pat pristatysiu. Taigi keletą pastarųjų metų J. Kulnys, būdamas vyturiu, dažnai mane, užkietėjusį pelėdą, pakeldavo rytais iš miego telefono žinučių signalais. Taip ateidavo pas mane jo naujojo eilėraščio posmas.
Atkeršydamas jam už tai, ištraukiau dauguma jo eilėraščių iš telefono ir sudėjau į šią knygą. Tik nemanykite, kad ji maža. Ji labai didelė savo kūrybos verte. Tad išleidau ir dovanoju šios dienos ir šio jubiliejaus proga nedidelį pradinį tiražą. Jis nedidelis todėl, kad, žinot, kaip ir nafta – jeigu išgauna mažai, kaina pakyla, o kai jos daug, kaina nukrenta.
Taigi kai kurie žmonės gyvena visko pertekę kaip inkstai taukuose ir eilėraščių nerašo. Eilėraščiams rašyti reikia kažko kito. Tai, pavyzdžiui, kodėl iš tavęs gimsta eilėraščiai? Man įdomu, kaip iš ganyklų vietoj karvių pargini liūdesį ir kaip tavo poezijoje atsiranda suskystėjusi tyla, nuriedėjusi į ausį? Pasakyk, ką skauda ir kaip atsiranda tavo eilėraščiai, Jauniau?

Jaunius: Tai ir yra kūrybinė kančia, kuri čia išrašyta. O dėl tų karvių – kažkada ganiau karves, toks buvo mano darbas. Vienas pats išeidavau į laukus ir taip nusivarydavau per dieną, kad vakare jau nieko nebenorėdavau. Ir toks liūdesys apimdavo – visi kažką veikia, o aš – prie karvės uodegos.
Kalbant apie tylą... Aš turbūt kaime išmokau klausytis tylos, mieste tu jos neišgirsi. Įdomus dalykas kaime – tarp 15 ir 16 valandos atrodo viskas tada sustingsta. Nebelieka upelio garso, nutyla viskas aplinkui ir tu jauti, kad kažkas turi įvykti. Žmogus yra gamtos dalis, tai aplinka veikia jį. Šita tyla mane jaudina iki šiol.

Kazimieras: Bet vien tyla dar nepriverčia rašyti? Kažkas dar vis tiek turi skaudėti, kodėl ir rašai?

Jaunius: Teisingai, yra tam tikri aspektai, dėl kurių nerimauju ir kurie mane sukrėtė. Atrodo, viską žinai, girdi per radiją, bet...
Buvau Marijampolėje ir pusę kilometro ėjau į stotį. Atėjęs pamačiau penkis didžiulius autobusus, pilnus žmonių – jaunų žmonių. Klausiu: kur važiuojat. Kur – į užsienį, čia nėra ką veikti...
Taip ir atsisėdau ant suoliuko – nieko sakyti nebereikia, toks gražus jaunimas: klega, juokiasi, lipa ir... išvažiuoja. Tai mane labai sukrėtė – to neaprašysi, bet viduje kažkas vis vien lieka. Gal vėliau kažkada iššoks kaip spyruoklė, tačiau to neįmanoma nupasakoti. Atsisėdęs ant suoliuko visai pamiršau ir autobusą, tad teko grįžti su kitu...
Arba Ukrainos įvykiai – kai matai tiek internete, tiek televizijoje, kai rodo sugriautą oro uostą, o kareivis slepiasi griuvėsiuose. Gina. Atrodo, na, kam ginti nuolaužas, tačiau jis nepasiduoda. Tai štai toks laisvės suvokimas.
Iš kitos pusės – tu nežinai, kada ir kur mirsi. Tai irgi verčia susimastyti.
O tie visi žaidimai televizijoje ir internete – tokia kakofonija, tokia subkultūra. Dabar visi pametę galvas dėl interneto – aš nesu prieš jį, nesu prieš elektronines knygas... Bet po kelerių metų žmonės supras, kad knyga yra vertybė, kad reikia čežančių lapų.
Mane nustebino tai, kad amerikiečių statistika parodė, jog net 30 proc. JAV gyventojų mažiau naudojasi „Facebook“. Galbūt atsibodo arba kiti dalykai veikia, tačiau kam reikalinga kelti nuotraukas ir įrašus, ką ir kur veiki – jei važiuoji į teatrą, tai ir važiuok, kam tai įdomu?

Kazimieras: Grįžkime prie poezijos. Šiemet aš antrą kartą esu pristatyme knygos, tokios poezijos, kuri man patinka. Ieškau sąsajų – Jauniaus eilėraščiai kažkaip man priminė ir R. M. Rilkę, kuris rašė apie vaikystę ir greitai bėgančius gyvenimo metus. Ar su R. M. Rilke esi pažįstamas ar tik šiaip sutampa?

Jaunius: Su R. M. Rilke turiu problemų – kiek aš jį skaitau lietuviškai, neįkertu jo vokiško mąstymo, liaudiškai sakant. Turėjau tokią progą pabendrauti su Tėvu Stanislovu, pas jį pamačiau berods penkis R. M. Rilkės poezijos tomus vokiečių kalba ir paprašiau jo man paskaityti, nes vokiškai moku tik pagrindinius žodžius.
Tai kai Tėvas Stanislovas pradėjo skaityti, aš daug ką supratau. Virpesiai, vibracijos, tokios pauzės – nuostabu – jis labai gerai mokėjo vokiečių kalbą ir tas jo skaitymas – šedevras. Štai ką reiškia kalbos nemokėjimas, o lietuvišką vertimą ne vieną skaičiau – kažką jauti, bet vis tiek atrodo, kad kažkas ten nepasakyta. Vertimas yra tik vertimas.

Kazimieras: Mane dar vienas dalykas labai stebina – šiaip kas turi raumenų daug, įsivaizduoja, kad viską jais galima tvarkyti ir nereikia nei Dievo, nei eilėraščių – nieko. O tavo poezijoje aš randu dažnai Dievą. Tai tau raumenų neužtenka gyvenime?

Jaunius: Kažkada turėjau neblogus raumenis ir dabar sulaukiu replikų ir klausimų dėl to. Raumenys yra reikalingi – tai byloja ir antikos laikai. Aš raumenų norėjau dėl savęs. Buvo toks atsitikimas – vyras, kuris odekolonus gėrė, sugebėjo sunkesnius svorius pakelti, negu aš. Tada aš ir susidomėjau svorių kilnojimu: keletą mėnesių pasitreniravau ir tokios varžybose puikiai pasirodžiau. Dar vienas teisėjas sakė, kad mano ilgos rankos ir man krepšinį reiktų žaisti, o ne svorius kiloti, tačiau...
Raumenys ir šiaip padėjo gyvenime. Ant manęs užgriuvo 500 kg durys, o aš iš po jų išlindau. Nebepaėjau ir nesupratau, kas vyksta – sustabdžiau pakeleivingą mašiną ir mane nuvežė į ligoninę. Tai kas įdomu – vilkėjau techninius rūbus, vatines kelnes, kariškus rūbus ir apatinius, chirurgas žiūrėjo ir taip, ir taip, po to perkirpo rūbus ir pamatė, kad ant kojos odos nebebuvo, nors kelnės nesuplyšusios... Tai štai ką raumenys padaro – kitas karininkas žuvo, kai tokios durys užgriuvo, o man pasisekė.

Kazimieras: Na, raumenų pasaulyje aš nesu gyvenęs, mane labiau domina tavo poezija ir mane nustebino tavo mokslinis darbas. Gal galėtum ir dabar pasakyti, ką apie lietuvių tautos epą parašei.

Jaunius: Ten toks buvo mano užsispyrimas – visi kalbėjo, kad štai lietuviai neturi savo epo, kad mes esame nuskurdę. Toks įspūdis susidarė, kad visos tos kalbos – propaganda.
Taigi užsispyriau parodyti, kad lietuvių liaudies dainos – tai mūsų tautos epas. Tačiau mano tekstas toks daugiau informacinis, o ne mokslinis – reikėtų labiau išvystyti, pačią temą stipriai sudėlioti, kad gerai skaitytųsi.
Man pačiam buvo labai įdomu sužinoti, ką reiškia liaudiška daina. Pradėjau įsiklausyti, pamačiau, kad lietuviškose dainose yra tokia praeities rauda, istorinis skausmas. Kitas dalykas – sakoma, kad mes nebūtume išgyvenę, jei nebūtume dainavę... Tai ir pradėjau daugiau gilintis ne per garsą, o daugiau į vidų, į žodžius, jų sąskambį.

Kazimieras: Aš skaičiau šitą darbą, mane jis labai sužavėjo. Tačiau gal grįžkime prie poezijos, nes tam šis renginys ir skirtas. Iškėlei daug svorio, turėjai raumenis, visi pripažino autoritetu, su eilėraščiais gal yra šiek tiek kitaip. Prisiminiau, kai nelabai seniai buvau sanatorijoje, kur netyčia man išsprūdo, kad esu išleidęs knygą. Ten manęs paklausė – ar detektyvą? Sakau: ne, eilėraščių, ir tuoj pasigirdo: ne, ne, eilėraščių tai aš jau neskaitau. Ir visas iki tol turėtas mano autoritetas toje sanatorijoje tuoj ir prapuolė. Ar tau nėra pasitaikę taip?

Jaunius: Aš irgi esu taip pasakęs – ne ne, ko jau ko, bet man eilėraščių neįkiši, neskaitau ir neskaitysiu... Tačiau labai mėgau rašyti apsakymus ir tokia viena poetė man pasakė – o tu pamėgink rašyti poeziją. Aš jai – jeigu pataisysi visus, tai gerai.
Dabar tai man juokingai atrodo – palyginu anų laikų eilėraščius ir dabartinius, tai man ir pačiam gėda, kad tokius dalykus galėjau žmonėms rodyti. Esu ir kitiems rodęs, o man vis sakydavo – padirbėk, padirbėk. Ką tas „padirbėk“ reiškia, supratau tik po laiko.

Kazimieras: Jau daug prišnekėjome, tai šį pokalbį ir užbaikime – dovanoju tau šių knygučių pirmąjį tiražą. Tik dar vienas toks klausimas: kai aš parodau šią knygutę, visi sako – vyrai eilėraščius siuntinėja moterims, kodėl jis tau siuntinėja? Gal jūsų orientacija netradicinė? Tai paaiškink, kodėl man siuntinėji eilėraščius?

Jaunius: Tai mano ryto smegenų treniruotė – rytą atsibundu, galva tuščia, atsigeriu kavos-arbatos ir paskui vėl atgal į lovą, popierius pasiimu ir pradedu mastyti. Rašau ant pirkinių čekių – kažkodėl įpratau, negaliu be jų.
Kitas dalykas – tai vienas pažįstamas, tai antras paprašo ką nors atsiųsti ryte arba vakare. Tai staiga parašai trumpą tekstą ir žiūrėk – užsivedi. Man reikia tam tikros kritikos, tos žinutės nereiškia, kad jos paklius į poezijos knygą – tai greita ir neapmąstyta.
Turiu užsivedęs tokį žinučių albumą ir perrašau ten visas. Po kiek laiko žiūri – na, kaip tokias galėjau parašyti. Tačiau kartais, žiūrėk, yra kokia mintis – ją išrideni, išlukšteni ir atsiranda eilėraštis.

Ievos KLENAUSKAITĖS nuotr.