Nuotraukoje – M. Meras.
J. Ališauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Dailininkę Miriam Meras „Laiptų galerijos“ vadovė Janina Ališauskienė jau seniai pažįsta asmeniškai. Apie šios menininkės sąsajas su Lietuva bei gyvenimą toli nuo mūsų šalies ir pasikalbėjome su direktore. Miriam Meras gimė Vilniuje. Garsaus rašytojo Icchoko Mero dukra 1972 m. kartu su tėvais išvažiavo į Izraelį, baigė vidurinę meno mokyklą ir 1978 m. įstojo į Izraelio meno akademiją. Po baigtų studijų išvyko gyventi į Paryžių.
Pirmą kartą vadovė su M. Meras susitiko 1996 m. vasarą...

– Kaip prasidėjo pažintis?
– Pirmą kartą susitikome 1996 m. vasarą. Su vyru Vygintu iš Pietų Prancūzijos, kur pas olandų dailininkus Ria ir Fransą Koot jų rezidencijoje atostogavome ir kartu atsirinkinėjome Rios Koot tapybos darbus parodai, traukiniu atvažiavome į Paryžių. Mus pasitiko šviesios atminties menininkas Žibuntas Mikšys, kuris padėjo ne tik apsigyventi, bet buvo ypatingas gidas po Paryžių – jo dėka atradome unikalios kultūros, seną, šviesų ir labai paslaptingą miestą. Dažną vakarą kartu su mumis Lotynų kvartalo gatvelėmis „keliavo“ ir Miriam.

– Kaip pirmasis susitikimas?
– Na, mes buvome išties nustebę pačiomis pirmosiomis akimirkomis. Jie gyvena „paryžietiškiausiame“ Lotynų kvartale. Šio kvartalo aura tokia stipri, kad juo susižavėjęs, užmiršti visus kitus lankytinus Paryžiaus objektus. Mes ateiname į svečius: į vidinį kiemelį, po to į kitą, pasikeliame į jų butą ir pasitinka Miriam, iš paskos – Žibuntas. Atvykome iš tikrųjų su gal kiek banaliomis lietuviškomis dovanomis – rankšluostis, duona, saldainiai... O Miriam tokie dalykai ne tik erzino, tiesiog siutino. Bet kodėl – supratau vėliau – po ilgų pokalbių vakarais prie arbatos ar vyno taurės apie tapybą, žmones, gyvenimą.
Po tos savaitės 1996 metais mes dar kelis kartus susitikome Paryžiuje, susirašinėdavome laiškais (ne elektroniniais), kalbėdavomės telefonu.
1999 m. mes parsivežėme jos darbus – per 40 spalvotų, didelio formato litografijų, kurios buvo parodytos Šiaulių „Laiptų galerijoje“ o vėliau – Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio galerijose, Kėdainių J. Monkutės – Marks ir Kelmės krašto muziejuose.
Norisi pasakyti, kad jos darbai tikrai yra tokie, kokia yra ji pati, ypatingai tapybos. Ryškios spalvos – jeigu raudona, tai stipri, skaudi, ryški, jeigu juoda – irgi tokia pat.

– Kaip matote jos temperamentą?
– Ji yra emociškas ir labai jautrus žmogus. Pati ji atrodo iš pirmo žvilgsnio „dygliuota“, bet tik todėl, kad nori apsiginti nuo kitų pašaipių žmonių, galinčių įskaudinti. Ta baimė, rodos, ją vejasi nuo pat vaikystės, nes Miriam buvo sudėtingi kalbiniai dalykai – tėvas kalbėjo ir rašė tik lietuviškai, namie su močiute ir mama kalbėjo jidiš ir rusų kalbomis, o mokykloje – lietuvių.
Sunku įsivaizduoti, ką tenka išgyventi, kai praktiškai nemoki lietuviškai ir todėl negali bendrauti su savo bendraamžiais, o kartais dėl to patiri nepelnytą pažeminimą ir patyčias. Ir su tuo skausmu ji paliko Lietuvą. O Izraelyje – vėl nauja mokykla, galvojimas apie dailės studijas ir privaloma hebrajų kalba.
Iš tikrųjų to nepasitikėjimo matomai jos gyvenime buvo. Tą Miriam pirmajame susitikime ir parodė. Bet ji įrodė, kad yra verta įstoti į akademiją Izraelyje. Miriam yra įvaldžiusi kelias kalbas: prancūzų, anglų, rusų, jidiš, hebrajų, vokiečių, labai gražiai šneka lietuvių kalba.

– Kokie iš šalies buvo poros santykiai?
– Pirmiausia galiu pasakyti, kad jų požiūris į žmones, į meną ir į save yra labai kritiškas. Jiems tinka posakis – jau gali būti nevalgęs, bet neparsiduosi dėl aukso trupinio, šaukšto valgio... Juos vienijo stiprus atsakomybės jausmas sau ir vienas kitam, darbui ir aplinkiniams. Tuo įsitikinome ruošdami Žibunto Mikšio ir Miriam Meras kūrybos parodas Šiauliuose ir Lietuvoje.
Galbūt Miriam traukė tai, kad Žibuntas buvo didis menininkas, reiklus, atsakingas. Jie kalbėdavosi ir diskutuodavo apie parodas, spektaklius, kino filmus. Jie ginčydavosi labai aštriai. O šiaip Miriam buvo vienišė, su vienu žmogumi – gal šokių pamokos, su kitu – knygos ir tik tiek. Ji labai daug skaitė, televizoriaus namuose nebuvo, apie kompiuterius nė kalbos negali būti. Ir jiems šito nereikėjo. Eidavo dažnai abu į filmus, mėgo prancūzų, italų, tiesiog Europos kiną. Turėjo savo mylimus režisierius ir aktorius.
Prisimenant tiek Žibuntą, tiek Miriam, tiesiog norisi pasakyti: kuo daugiau tokių žmonių būtų „ant Lietuvos“ iš tikrųjų viskas būtų kitaip – negarbintume visokiausių pižonų ir patys tokiais nebūtume, būtų kultūringesnis, tiesiog padoresnis gyvenimas.

Miriam Meras
Miriam Meras gimė Vilniuje. 1972 m. kartu su tėvais išvažiavo į Izraelį. Ten baigė vidurinę meno mokyklą ir 1978 m. įstojo į Izraelio meno akademiją. 1982 m., gavusi diplomą, išvyko gyventi į Paryžių. Dalyvavo parodose Paryžiuje, Italijoje, Japonijoje, Švedijoje, Lietuvoje.
M. Meras apie save: „Esu tapytoja ir tapyti pradėjau palyginti vėlai – Izraelyje. Kai atvažiavau į Paryžių, jau buvau baigusi meno mokyklą Izraelyje ir nutariau, kad tapysiu visiškai viena, kaip turi tapytojo mokslą baigęs ir savo darbą išmanantis menininkas. Paryžiuje, Valstybinėje meno mokykloje, taipogi kūriau litografijas, patobulėjo mano technika ir meniniai įgūdžiai.
Nors man labiau rūpėjo tapyba, didelį dėmesį skyriau ir litografijoms. Mano tikslas litografijoje buvo parodyti baltą popieriaus paviršių ir spalvas, o neimituoti ar reprodukuoti savo tapybą. Litografijose ieškojau kelio kalbėti tiesiogiai – dirbti kreida arba pieštuku, litografiniu tušu ir, be to, žaisti spalvomis, linijomis, plotais. Litografija nėra paprastas menas: kiekvienai spalvai išgauti reikia naujo akmens, galutinį vaizdą būtina iš anksto numatyti, mintyse sukomponuoti. Aš nėjau paprastuoju keliu. Aš ėjau sunkiuoju keliu. Abstraktus menas man niekada neturėjo prasmės, buvo tuščiakalbis žaidimas, kurio aš nemoku žaisti, kuris manęs ir nedomino.
Man visada buvo įdomi žmogaus figūra. Žmogus gyvenime ir mene man yra labai svarbus. Menininkas netapo bet ko ir bet kaip, jis nori išreikšti save. Jis nori, bando, stengiasi save išreikšti menu, nes tai neišsakoma žodžiais.“

Žibuntas Mikšys
Žibuntas Mikšys (1923–2013) Lietuvos grafikas. Motina aktorė, režisierė Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė, žmona tapytoja Miriam Meras. Meno pagrindus įgijo pas skulptorių A. Janulį Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1946–1949 m. studijavo Niurnbergo ir Štutgarto meno akademijose. 1962 m. apsigyveno Paryžiuje. 1979–1988 m. dėstė lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją (iki 1985 m.) Nacionaliniame Rytų kalbų ir civilizacijų institute (INALCO) Paryžiuje. Prancūzijos lietuvių bendruomenės tarybos ir valdybos pirmininkas.
Kūrė linoraižinius, ofortus ir litografijas. Linoraižiniams būdinga raiški linija, ofortai išsiskiria subtiliais pustoniais, grakščiomis rafinuotomis linijomis, ekspresyviu šriftu, siejamu su vaizdu. Nuo 1948 m. kūrė rašmeninius linoraižinius, kartais jungtus į ciklus arba serijas. Siužetuose dažniausiai vaizduoti žmonių veidai, rankos, senamiesčio vaizdai, gamtos motyvai. Sukūrė daugiau nei 100 ekslibrisų, miniatiūrų, vinječių. Nuo 1965 m. dalyvavo parodose užsienyje, nuo 1974 m. – Lietuvoje. Jo parodas 1993 m., 2001 m. ir 2009 m. surengė Šiaulių „Laiptų galerija“, 2009 m. – Kėdainių Janinos Monkutės–Marks muziejus–galerija.

Icchokas Meras
Icchokas Meras (1934–2014) – prozininkas, scenaristas. Gimė Kelmėje. 1941 m. vasarą I. Mero žydai tėvai Jehuda ir Miriam Merai buvo sušaudyti. Icchokas liko gyvas, užaugo žemaičių valstiečių šeimoje. 1958 m. baigė Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, dirbo inžinieriumi. Nuo 1972 m. gyveno Izraelyje.
1960 m. debiutavo autobiografinių apsakymų rinkiniu „Geltonas lopas“. Išleido dar kelis apsakymų rinkinius ir romanus, parašė kino scenarijų, pagal tris iš jų Lietuvoje pastatyti filmai. Daugumos Icchoko Mero Lietuvoje rašytų knygų tematika remiasi žydų išgyvenimais vokiečių okupacijos metu. Savo Lietuvoje rašytuose romanuose rašytojas nesistengia tikrovės įvykių atkurti su natūralistiniu konkretumu ir nuoseklumu, kaip jie vyko, jam pirmiausia rūpi duoti apibendrintą jų vaizdą, išryškinantį jų prasmę.
Kūryba versta į estų, jidiš, rusų, ispanų, vokiečių, prancūzų, latvių, vengrų, norvegų, gruzinų, lenkų, bulgarų, čekų, hebrajų, tadžikų, anglų, danų, olandų, turkų, serbų, ukrainiečių, portugalų, italų kalbas. I. Meras rašė tik lietuviškai, įvertintas įvairiomis literatūrinėmis premijomis.

J. Ališauskienė: „Prisimenant tiek Žibuntą, tiek Miriam, tiesiog norisi pasakyti: kuo daugiau tokių žmonių būtų „ant Lietuvos“ iš tikrųjų viskas būtų kitaip – negarbintume visokiausių pižonų ir patys tokiais nebūtume.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.