Aktorė S. Povilaitytė: „Visą laiką teatre reikia užsitempti ant savęs kiekvieno vaidmens odą, o paskui reikia ją ir nutraukti.“ (Merilin Monro per Tarptautinę teatro dieną.)
Dramos teatro archyvo nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šį šeštadienį Valstybiniame Šiaulių dramos teatre šiauliečių laukia nuostabus aktorės Silvijos Povilaitytės jubiliejinis vakaras „Baltojo žiedlapio dėkojimas“. Vakaro kūrybinę programą, kurią atliks scenos kolegos, parengė pati aktorė. „Švęs visas teatras ir mano šeima, ir mano mamytė atvažiuos iš Jūrmalos. Tai mano padėkojimas tiems geriems žmonėms, kurie prie manęs prisilietė kaip baltas žiedlapis, kurie padarė mano gyvenimą gražesnį, tauresnį, baltesnį, padėka už tai, kad esu. Žodžiu, vakaras bus poetinis simbolis – toks balto žiedlapio pabarstymas...“ – sako S. Povilaitytė.

– Mėgstate baltą spalvą?
– Tikriausiai po jubiliejaus reikės pereiti prie kitų. Nors gal ir ne – į baltą spalvą visos kitos spalvos įeina.
Nežinau, kodėl mėgstu baltą spalvą. Juk savo Antaną myliu ir pabandyk pasakyti, kodėl tą žmogų myliu. Balta prilipo jau prieš kokius 20 metų. O ir namuose vienas kambarys baltas, kitas – baltas su rudukais. Labai mėgstu baltas gėles...
Pasakysiu tokią, ne tai kad paslaptį, o gal priežastį: prieš daug metų spektaklį statėme su gerbiama mano režisiere Nijole Mirončikaite apie baltą rožę. Spektaklyje tokia mergytė dalija visiems džiaugsmą, laimę ir rožes augina. Paskui, žinoma, ragana mergytę nugramzdina į prarajas ir iš tų prarajų išauga baltoji rožė – toks labai gražus pasakos motyvas.
Tai gal nuo to motyvo kažkaip ir prilipo prie manęs ta balta spalva. Ir man tai labai patinka.

– O kokią spalvą anksčiau mėgote?
– Violetinė buvo vieno mano gyvenimo periodo spalva – dar ir dabar senas violetinis paltas kažkur yra. O jaunystėje buvo daug juodos spalvos. Bet juodą spalvą išvis eliminavau iš savo gyvenimo.
Kai apsivelku juodą paltą, už kurį daug mokėjau, baisu: net apsiverkiu – tiesiog liūdna našlė. Ir vėl tą paltą padedu atgal. Matyt, jaunystėje atsidėvėjau juodos: kai neturėdavom kuo apsirengti, tai ir dėvėdavome tą juodą dėl praktiškumo.
O dabar aš vandens negailiu, nes baltiems rūbams išskalbti jo reikia daug – už tai kaimynai mane vadina undinėle. Ir savo dukrytę irgi stengiuosi baltai rengti. Man tai labai labai gražu. O grožis, grožis mūsų gyvenime vaidina tam tikrą vaidmenį. Nenoriu nieko sakyti apie žmones, kurie mėgsta raudoną, juodą, pilką spalvas – tai praktiška. Bet praktiškumas mano gyvenime nevaidina jokio vaidmens. Aš nemėgstu praktiškų žmonių.

– Kodėl?
– Todėl, kad visko nereikia apskaičiuoti. Reikia gyventi, reikia skraidyti, reikia mylėti žmogų. Paskraidai, paskraidai, o sąskaitas tegu vyras moka. Mano vyras paėmė mano kortelę ir ja disponuoja, o man tai gerai, pavyzdžiui, aš nesidomiu, nei kiek už tą šviesą reikia mokėti, nors šviesą taupau.
Taigi Antanas viską sutvarko – visus tuos naminius reikalus. Ir gerai – vyrai ir turi tvarkyti, ir mokėti už viską.

– Todėl ir tapote aktore?
– Tai mano buvo ir yra išsipildymų išsipildymas, troškimų troškimas, svajonių svajonė. Aš net neįsivaizdavau, kad man tai pavyks, bet ir Dievas man padėjo, kad ši svajonė išsipildytų.
Mano tokia poetiška natūra – prisimenu, kad apie tai fantazuodavau nuo pat vaikystės. Ir mes savo kiemelyje teatrus darydavome, bet kažkodėl man neduodavo pelenių vaidinti tie kiemo režisieriai. Mūsų vaikystė buvo labai labai poetiška: mes su seserimis karalaites vaidindavome, o karalaitėms pasisiuvome tokias gražias sukneles iš stiklo vatos medžiagos, jos labai gražios... Šią vasarą mano abi seserys buvo atvažiavusios iš Bostono ir mes nuvykome ieškoti to namo, kuriame mes tas sukneles pasisiuvome. Bet šitiek metų prabėgo – namo nebėra, vyksta statybos.
Beje, mano sesuo (nežinojau, kad ji siuvinėja) pamatė spektaklį „Plieninės magnolijos“, kuriame vaidinu, ir padovanojo man tokį didžiausią siuvinėtų magnolijų paveikslą. Tokios gražios rožinės spalvos.
O į teatrą kol atėjau, kokius 4 ar 5 kartus stojau į aktorinį. Likimas taip susiklostė, kad baigusi Klaipėdos fakultetus aš tiesiog paprašiau darbo Šiaulių dramos teatre. Mano krikšto tėtis yra Saulius Varnas. Jis mane priėmė paklausęs tiktai mano vieno eilėraščio. Labai esu jam dėkinga.

– Gal ir savo gyvenimo meilę teatre sutikote?
– Ką jūs! Aš savo gyvenimo meilę sutikau Joniškio mieste – kitoje gatvėje, nes aš gyvenau Melnikaitės, o jis – Darbininkų gatvėje. Mūsų namai buvo netoli vienas kito, mačiau, kaip dviračiu važinėjo mano gyvenimo meilė, Antanukas mano. Ir šokome mes su juo nuo pirmos klasės, ir mokėmės kartu – tik jis buvo „akas“, o aš buvau „bekas“. Paskui Antanas išėjo į kariuomenę, o aš jo laukiau ir, kai sulaukiau, mes susituokėme.
Tai va, ir taip esam kartu visą gyvenimą. Oho kiek metų, ohoho... Myliu šitą žmogeliuką.
Nežinau, kokia to paslaptis. Gal tokia lemtis. Aš gi Amerikoje (ten tris kartus buvau) galėjau ištekėti milijoną kartų, bet vis grįždavau į Šiaulius, kad čia yra Antanas.
Visą laiką teatre reikia užsitempti ant savęs kiekvieno vaidmens odą, o paskui reikia ją ir nutraukti. Tai jeigu koks vaidmuo ir prilips prie tavęs, vis tiek turi savo stuburą ir negali patapti kitu žmogumi. Nežinau, kaip kiti aktoriai, bet aš išeinu iš scenos jau Silvija.
Teatre turi gerbti, mylėti žiūrovą. Kaip be meilės? Be meilės žmogui labai nuobodu. Pažiūrėkite, kodėl žmonės taip mėgsta serialus. Todėl, kad ten meilės. O gyvenime mes mylėti nelabai norime – o atrodo taip paprasta: išjunk televizorių ir mylėk dangų, žolę, boružytę...

– Vadinasi, „Baltojo žiedlapio dėkojimo“ vakaras bus apie tai?
– Tai bus padėkos vakaras. Pirmiausia, už daug ką mes esame skolingi savo mokytojams.
Mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai dabar yra 84-eri. Ji stovėdavo tokia graži, diktuodavo ir pasižiūrėdavo, ar aš padėjau kablelį ten, kur ir reikia, o pamačiusi, kad viskas gerai, palinkčiodavo galva. Tad mano dėkojimas ir baigsis ode jai – mano Mokytojai.
Mokytojo darbas yra labai labai nedėkingas – pati žinau: kad ir kiek įdedi širdies į tą žmogų, o jis iš mokyklos išeina ir užmiršta. Kiek pastačiau šimtadienių, kiek spektaklių mokyklose per 10 metų „Romuvos“, 10 metų Šiaulių universiteto, per 7 metus Simono Daukanto gimnazijose. Kiek žmonių praėjo pro mano sielą, bet jie nuėjo ir viskas. Todėl ir noriu padėkoti savo Mokytojai.
Apie aktorę
Silva Genovaitė Povilaitytė gimė 1955 m. rugsėjo 9 dieną Raj-Guba kaime, Petrovskij rajone, Komi respublikoje (Rusija). 1981 m. baigė tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatrinio meno fakultetą, įgijo saviveiklinio teatro režisieriaus specialybę. Nuo 1981 iki 1984 metų dirbo dėstytoja Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Klaipėdoje. O Valstybiniame Šiaulių dramos teatre aktore pradėjo dirbti nuo 1984 m. Per tą laiką sukūrė daugiau nei penkiasdešimt vaidmenų. Žiūrovų simpatijas ji užkariavo kuriamais įsimintinais, ekspresyviais moterų charakteriais, kai kurie vaidmenys tiesiog suaugo su aktorės įvaizdžiu: Baltoji rožė (B. Junger spektaklis „Baltoji rožė“), Elfų karalienė Lizė (A. Rido spektaklis „Mergaitė didele burna“) ir kt.
2006 m. S. G. Povilaitytei Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos sprendimu suteiktas meno kūrėjo statusas. Aktorė yra pelniusi keletą apdovanojimų: laureatė Oksfordo režisūros konkurse, JAV Nebraskos valstijos Omahos miesto garbės pilietė, Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios Brolijos Padėkos raštu apdovanota Laisvės gynėja, dusyk apdovanota Kultūros ministerijos padėkos raštu už kūrybinę veiklą teatre, sukurtus brandžius ir įsimintinus vaidmenis, pasiektą profesinį meistriškumą.

Karvė Aušrelė iš Marijos Lado „Labai paprasta istorija“.
Dramos teatro archyvo nuotr.