„Nebūtina žinoti, ką Bachas sukūrė. Bet tas, kuris baigė muzikos mokyklą, kioskų tikrai neplėš. Esu įsitikinęs“, – sako mokytojas R. Zubrickas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mokytojas Ramūnas Zubrickas moko vaikus groti valtorna, trombonu, saksofonu. 47 metai pedagoginio darbo stažo šio mokytojo bagaže na ir dar 70 metų jo paties. Įspūdinga, tiesa? Jeigu galėtų rinktis, R. Zubrickas vis tiek rinktųsi mokytojavimą.
„Žaviuosi vieno ugdytinio švelnumu, kito – mandagumu. Kitas vaikas – kaip savas anūkėlis. Kitas perdėtai mandagus, lipšnus ir pataikaujantis – kelia šypseną. Buvo ir „nachalas“: vieną žodį pasakai, jis tau dešimt atgal, taip pykdavomės, kad net pats iš klasės išlėkdavau“, – šypsosi R. Zubrickas.
– Kur jūs gimėte?
– Prie Kryžkalnio yra toks Stulgių miestelis, o netoli yra Šimkaičių kaimas. Vienu žodžiu, krikštytas ir dermavotas esu Stulgių bažnyčioje ir baigęs Stulgių septynmetę mokyklą. Paskui įstojau į Šiaulių muzikos technikumą (dabartinė Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija) į valtornos specialybę. Baigiau mokslus 1963 m., paskui – paskyrimas į Kelmę. Iš Kelmės – į armiją tarnauti, tad spėjau padirbti metus ir kelis mėnesius.
– Ar kartais nenorėjote tapti inžinieriumi?
– Žinote, mokyklose būna tokios grupelės, kurias galima tiesiog vadinti elitu. Mes buvome keturi tokie pašaukti berniukai, kurių reikėjo ir šokiuose, ir dainuoti, ir pirmininkauti – mūsų reikėjo visur. O mano tėvelis grojo šiek tiek bandonija, nuostabų balsą turėjo. Be mano tėčio neapsieidavo nei krikštynose, nei vestuvėse, nei laidotuvėse, o ir bažnyčios choras be jo neapsieidavo. Jis buvo labai veiklus žmogus. Beje, visi mano dėdės mokėjo groti kažkokiu instrumentu.
– Koks tėtės vardas?
– Benediktas. Ir mano antras vardas Benediktas. Žinote, kai mane krikštijo Ramūnu, reikėjo, kad antras vardas būtų šventas. Kūmai greitai nesugalvojo, tai ėmė ir tėtės vardą užrašė.
– Išmokote groti bandonija?
– Deja, šituo instrumentu neišmokau groti. Bandžiau, bet ten tamsus miškas. O tėtis, matyt, išmoko brolių dėka. Bet žinote, kaime vakare saulei leidžiantis, kai kažkas toli toli grodavo bandonija, būdavo kažkas nuostabaus. Tas muzikos aidas man be galo buvo gražus. Tai turbūt ir paskatino būti muzikantu.
Dar atsimenu, kaip tėtis žiemą brenda per pusnis, nes bažnyčioje reikės Kalnų giesmes giedoti. Mane tėtis ant pečių užsidėdavo ir nešdavosi kartu. Žemaitijoje šios giesmės buvo giedamos per gavėnią. Aš ir užmigdavau besiklausydamas – juk giedojimas trukdavo keturias valandas. Vieną vakarą vienoje gryčioje, kitą vakarą – kitoje. Bažnyčioje tėtis mane irgi šalia pasisodindavo. Paskui pradėjo mokytis groti kornetu, tada ir aš ėmiau bandyti. Susibūrė vyrai į mažą orktestrėlį ir pradėjo po truputį „pūtinėti“, o man namuose instrumentas buvo – tai ir aš pradėjau pūsti.
– Kiek jums buvo metų?
– Maždaug 10–11 metų. Tada ir paėmiau dūdą į rankas. Tačiau technikume man pasiūlė mokytis valtornos specialybės. Tik vieną trimitininką galėjo priimti, o mes stojome dviese. Jis buvo už mane kietesnis muzikantas, nors mano duomenys buvo geri. Tad nenorėdami prarasti manęs pasiūlė valtorną. Nebuvau tokios matęs.
– Kada stojote į technikumą?
– Po septynių klasių, maždaug būdamas trylikos su puse. Stojau savo noru. Dar atsimenu, kaip tėtis paklausė – ar tikrai noriu. Kadangi tėtis pats gyveno muzikinį gyvenimą, tai neatkalbinėjo.
– Ką prisimenate iš savo tolesnio mokymosi kelio?
– Aš turėjau nuostabų mokytoją Stasį Jautaką. Tai buvo nuostabus žmogus. Jis pats nebuvo nei trimitininkas, nei valtornininkas, o violončele grojo. Bet jis buvo savamokslis, nuo mažų dienų buvo pulko auklėtinis. Paskui susiklostė jo karjera taip, kad jis tapo orkestro kapelmeisteriu. Visa, ko jis mokė muzikoje, buvo susiję su vaizdiniais. Mes per pamoką grodavome maždaug 15-20 minučių. Viską aiškindavomės taip, kad būtų aiškiau, siedami su gyvenimu. Tą patį aš darau.
– Pavyzdžiui?
– Mano charakteris – tai šizofreniškas, karštas, aš noriu būti greitas ir viską noriu greitai padaryti. Man mokytojas ir sako – kur tu skubi? Įsivaizduok pilną kambarį pūkų. Tu paimi šluotą ir karštligiškai šluoji, o pūkai juk kyla ir tik po kurio laiko nusėda į tą pačią vietą. O tu ramiai juos stumk į kamputį – ir viskas aišku.
Pavyzdžiui, vaikas groja, o garsas iš instrumento – nei pirmyn, nei atgal: nei jis garsėja, nei tylėja – negyvas. Tai štai – pūkas kabo tarp lubų ir grindų, nežino ką daryti. Papūsi stipriau – jis pakils, patrauksi į save – jis nusileis.
Tai tokie paprasti dalykai, ar ne? O kad aš sutikau tokį dėstytoją – tai buvo vienas didžiausių mano gyvenimo laimėjimų. Tad jo metodų yra mano praktiniame darbe. O toliau – visi dėstytojai geri, tiktai studentai nelabai…
– Taip sakote apie save?
– Visokių nuotykių buvo. Juk buvau jaunas kaimo vaikas, atvažiavęs į miestą. Antrajame kurse ėmiausi turizmo, fechtavimosi, mokslas jau šiek tiek buvo apleistas… Teko tėčiui imtis rimtų priemonių, kad sugrįžčiau į vėžes. Ir viskas susiklostė gerai. Tad galiu pripažinti, kad buvo visko, ir kaip sakome – pasenai, reiškia, nebijai praeities. Tad dabar galima viską kloti.
– Šiaulių pirmoje muzikos mokykloje pradėjote dirbti nuo 1996?
– Antraeilėse. 2001 m. pervedė į pagrindines pareigas. Prieš tai dirbau Kuršėnuose. Pradėjau dirbti 1989 m. Tada dirbau 5 m. direktoriaus pavaduotoju. Paskui 1992 m. įkūriau Gruzdžių filialą. Ten 12 metų dirbau kuratoriumi. Iškovojau klases ir gerą materialinę bazę. Turėjau gerą „chebrą“. Ten prasidėjo ansambliavimas su savo vaikinais. Gamos, pjesės, etiudai vaikui tikrai atsibosta, bet kai pradedi groti kartu, duetu su mokytoju, trio, kvartetu – štai tada būna smagu. Ir prasidėjo tuomet Gruzdžių filiale festivaliai, konkursai. Buvo faina.
– O kaip gyvuoja mokyklos šiuo metu?
– Žinau, kad labai jau sunkiai.
– Kodėl?
– Nebėra vaikų, tikriausiai tai pagrindinė priežastis. Bet tai tendencija visoje Lietuvoje – kasmet vis mažiau. Jeigu jau Lietuvos muzikos ir teatro akademija nebesurenka studentų, Klaipėdos universiteto Muzikos katedra irgi nebeturi netgi orkestro. S. Sondeckio menų gimnazijoje keturi mano vaikai pučiamųjų instrumentų skyriuje, o iš viso – septyni. Tai jeigu mano vaikų nebūtų, skyriaus irgi nebebūtų.
– Reikia muzikantų, grojančių nepopuliariais variniais pučiamaisiais?
– Trombonininkų, valtornininkų reikia ne tik mums, bet ir visai respublikai. Nėra nė vieno orkestro, kur nereikėtų valtornos. Ar simfoniniai, ar kariniai – kiekviename orkestre turi būti keturi valtornininkai. Šiauliuose belikę tik du orkestre, nors turėtų bent jau trys. Nėra kas groja.
– O kaip norėta mokytis anuomet ir dabar?
– Kaimo vaikai labai skiriasi nuo miesto. Kur dirbau – jie eidavo savo noru. Nes anuomet tokie instrumentai buvo naujiena. O paskui vienas nuo kito pamažu pamatė, kad tas turi groti, o kitas linksmai futbolo kamuolį spardyti. Kam vargti, kai gali nieko nedaryti…
Gruzdžiuose stojant vyko dideli konkursai maždaug 5 metus. Turėjome iš ko pasirinkti. Kai išvažiavau, taip ir pradėjo viskas gesti. Bet... Muzikai reikia turėti impulsą iš vidaus. Matyt, tėvai kartais varo vaikus, kad neslampinėtų kiemuose. Taip yra visur.
– Vis dėlto kodėl vaikas turėtų muzikuoti?
– Yra pasakyta „ko išmokai, ant pečių nenešiosi“. Bet šiandien vaikai yra visai kitokie. Jie kitaip mąsto, jų požiūris į gyvenimą kitoks. Blogai, kai vaikas eina į muzikos mokyklą dantis sukandęs – tuomet jo požiūris į muziką bus toks pat, kaip jis jaučiasi. Bet vis tiek lašas po lašo jo smegenyse kaupiasi žinios, mąstymas. Nebūtina žinoti, ką Bachas sukūrė. Bet tas, kuris baigė muzikos mokyklą, kioskų tikrai neplėš. Esu įsitikinęs. Jie su muzika tampa visai kitokiais žmonėmis. Iš kur ta muzika ateina – niekas nežino. Tai yra Dievo siųstas produktas į žmogaus smegenis. Vaikams aiškinu, kad jie didžiuotųsi, jog mokosi muzikos mokykloje. Nes iš šimto galbūt daugiausiai dešimčiai dovanojo klausą. Visada noriu, kad jie didžiuotųsi ir naudotųsi proga pažinti muzikos pasaulį.
– O kaip su merginomis?
– Būtų labai gerai, jeigu ateitų nors viena valtornininkė. Pasižiūrėkite į užsienio orkestrus: trys merginos-vienas vyras arba du vyrai-dvi merginos. Kiekviename orkestre merginos groja. Tai yra moteriškas instrumentas. Vien jau pūstukas – kuklus ir mažas. Sako, kad paskui merginos gerai ir bučiuojasi.
Teko būtu su orkestru Olandijoje Etene-Lere. Miesto orkestre sėdi 70 metų močiutė ir valtorna pupsi.
– Jeigu galėtumėte vėl rinktis...
– Ko gero, vis tiek būčiau mokytoju. Bet vien pedagogika užsiimti nepakanka, reikia matyti ir suaugusiuosius, ir pačiam ieškoti kūrinių, aranžuočių. Juk ne visada natų yra, randi melodiją ir bandai pritaikyti savo kolektyvui. O su vaikais dirbi kūrybinį darbą, ieškai būtent tam vaikui tinkančio kūrinio, pagal jo galimybes, tampi jo psichologu ir tuo pačiu mokai tų pačių dalykų – kaip valdyti instrumentą. Negaliu pakęsti melo. Ir iš karto pasakau, kad vaikai man sakytų teisybę – mokėsi, grojo ar ne. Tada žinosiu, ką daryti. Dvi natas papūtė, aš jau žinau, ar mokėsi. Mokau sakyti teisybę taip mokydamas ir dorovės.
Visada skatinu, kad baigęs muzikos mokyklą moksleivis eitų toliau – tobulėtų, nesustotų. Sakau – vaikinai, baigsite mokslus, jeigu nepatiks, nebebūkite muzikantais. Bet jūs dar ketverius metus tobulėsite. Galite tapti po to ir inžinieriais – vis tiek mokysitės gimnazijoje, tuos pačius egzaminus laikysite.
Ir daug yra tokių, kurie baigę menų gimnaziją pasirenka kitą kelią. Bet niekada nežinai, kada gali prireikti instrumento – visame pasaulyje reikalingi pūtikai muzikantai – gal užsienyje būdamas rasi nišą? Gerai pagalvojus, kam iš viso mokytis, jeigu padėsi instrumentą...
– Kiek dar mokytojausite?
– Dabar mažinu krūvį. Pavasarį išeis du, liks trys. Skausmingo pasitraukimo nebus. Po truputį ir uždegs ugnelė. Laikas ruoštis poilsiui, gana dirbti. Dar treji metai – tikrai. Tada bus 55 bendras stažas ir 50 – pedagoginis. Geri, apvalūs skaičiai. Ir užteks. O tada ką veiksiu? Žvejosiu. Grybausiu. Mėgstu ir kryžiažodžius spręsti. Tiesiog ilsėsiuosi.
