K. C. Alminas: „Nuneštas geras žodis, bendravimas su žmonėmis kaip su žmonėmis – tai neįkainojama vertybė.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Akvilė PUŠINSKAITĖ
Grįžtame į seniausius laikus, kai pasaulyje gyvavo ne tik religiniai, bet ir pasaulietiniai ordinai. Už nuopelnus suteikti titulai ir atsakomybė stengtis daryti gera – visa tai glūdi istoriniuose puslapiuose, tačiau dar gyvuoja ir šiandien. Lietuvoje aktyviai veikia Šv. Kazimiero, Lietuvos valstybės globėjo, ordinas. Šiaulių komtūrijai priklauso nemažai miesto garbės piliečių, profesorių, menininkų rašytojų. Šiaulių komtūrijos komtūras Kazimieras Celestinas Alminas pasakoja apie ordino veiklą, požiūrį į pasaulį. Pasak jo, pagrindinis ordino tikslas – gyventi darant gera ir taip išlaikyti mūsų tautos kultūrą.
– Koks tai ordinas?
– Šv. Kazimieras yra Lietuvos valstybės globėjas, taigi irgi mes rūpinamės valstybe. Valstybėje svarbu viskas – socialinis jautrumas, kultūra ir viskas, kas yra žmonijos gyvenimo palikimas, istorija. Skirtingai nuo politikų, kurie valstybe rūpinasi prievartos aparatu – leidžia įstatymus, kuriems privalu paklusti, kitaip žmonės yra baudžiami. Mes rūpinamės, kad žmogui nereikėtų įstatymų – jis gyventų su kitais gerbdamas aplinkinius. Jeigu žmogus gerbia kiekvieną, vertina, tada nereikia prievartos. Taigi mūsų ordino bendras vidinis tikslas – kurti tokią aplinką, kurioje žmonės būtų geri iš vidaus ir tam nereikėtų įstatymų.
– Kaip rūpinatės valstybe?
– Į šitą sąvoką įeina labai daug – pavyzdžiui, pagalba artimui ir kitiems. Jeigu Maltos ordinas daugiau rūpinasi sriuba ir materialia pagalba, nors mes to irgi nevengiame, bet pagrindinis mūsų dėmesys skiriamas žmogui – kad jis pasijustų maloniai gyvendamas šioje žemėje. Dabar labiausiai trūksta bendravimo, gero žodžio ir tokio pojūčio, kad tu esi žmogus. Taigi mūsų bendravimas tarpusavyje ir su kitais tam tikra prasme stiprina Lietuvos valstybę, jos dvasinę kultūrą. O tai yra vienas pagrindinių valstybės atramos taškų. Jeigu nebus tautos, valstybės kultūros, jokia armija jos neapgins. Todėl mūsų ordino tikslai orientuoti į žmogaus vidų, mes pradedame nuo savęs, ieškome kitų visuomenės šviesuolių. Dominuojant kalėjimo kultūrai viešumoje, dabar ji jau mažėja, bet buvome užpilti tos kanalizacijos pakankamai daug, kai atgavome nepriklausomybę – iš karto atitekėjo iš Vakarų ne kultūra, o, sakyčiau, tos kultūros atliekos. Taigi mūsų tikslas išlaikyti dvasinės kultūros kūrėjus, intelektualus – tai visada buvo sunkus uždavinys. Mūsų malonus tikslas – pastebėti juos, iškelti. Džiaugiamės – Šiauliuose pirmąjį Šv. Kazimiero lelijos garbės ženklą įteikę Remigijui Adomaičiui – „Dagilėlio“ vadovui. Pernai 12 žmonių davė priesaiką ir tapo ordino nariais.
– Kaip įstoti į ordiną?
– Į ordiną įstojama tik kartą per metus – per Šv. Kazimiero gimtadienį arba artimiausią sekmadienį prieš-po Šv. Kazimiero gimtadienio. Šiuo metu mūsų tarpe yra 5 Šiaulių miesto garbės piliečiai, 6 profesoriai, gydytojai, rašytojai... Šiais metais priesaikas duos dar keturi nauji šiauliečiai.
Daug sunkiau atsakyti į tą klausimą, kaip žmonės tampa ordino dalimi, nes nėra jokių taisyklių ir reikalavimų. Reikia tokio pajutimo tiek vienos, tiek ir kitos pusės – taip kaip ir vyras su moterimi, kai atsiranda meilė. Matyt, turi būti kažkoks žvilgsnis, kažkokia užuomazga, kad abiem pasidaro malonu, jog pradėjo bendrauti. Aš ir pats stebiuosi, ir stebiu, kaip tai nutinka ir kodėl, tačiau neturiu jokio tikslaus atsakymo. Tiesiog pajauti ir pamatai, kad galbūt žmogus norėtų ir mes norėtume jo ordine.
Mane į ordiną pakvietė buvusi komtūrė Birutė Žymantienė. Ko gero, su jos rekomendacijomis netrukus tapau pats komtūru. Rašytoja B. Žymantienė turėjo pasitraukti, nes tuomet jai reikėjo rūpintis savo mama. Mūsų šūkis – gyventi darant gera. Taigi jeigu nebeišeina aktyviau gero daryti, stengiamės vienas kitam padėti.
– Ką veikia komtūras?
– Na, lietuviškai tai būtų įgulos vadas, pagal politinį paskirstymą – gubernatorius. Komtūru esu jau aštuonerius metus – per tą laiką tikrai supratau, kad iš tikrųjų žmogus žmogui yra dovana.
Yra ir daugiau įdomybių, kalbant apie ordino narių ir titulų pavadinimus. Ordino titulus galima palyginti galbūt su padėkos raštais arba laipsniais karinėje srityje. Tai yra padidinta atsakomybė už organizaciją ir už valstybę. Tai reiškia, kad kuo titulas aukštesnis, tuo didesnė atsakomybė – turbūt tai būtų vienas iš pačių svarbiausių dalykų. Šv. Kazimiero ordine yra šie titulai – narys, tikrasis narys, riteris, moterims – garbės dama, magistras ir didysis magistras. Pavyzdžiui, didysis magistras vadovauja ordinui, o magistrai yra pagrindiniai jo padėjėjai. Mūsų ordino valdymo struktūra yra įregistruota pagal Lietuvos įstatymus. Dar ką norėčiau pabrėžti – mes nesame prieš jokią valstybių struktūrą, prieš jokią partiją. Beje, mūsų ordine net nesame paklausę, ar narys priklauso kokiai nors partijai. Kaip minėjau, mūsų tikslas – rūpintis valstybe yra ne per politiką.
– Kaip atsirado Šv. Kazimiero ordinas?
– Apskritai pasaulietiniai ordinai atsirado 1326 m. Įdomi data – Šiauliams svarbūs 1236-ieji, o čia yra 1326 m. Taigi pirmasis pasaulietinis ordinas buvo įkurtas Vengrijoje – iki tol būta tik religinių ordinų, tačiau jų paskirtis buvo kitokia. Mes irgi esame pasaulietinis ordinas ir mes taip pat labai maloniai bendraujame su katalikų bažnyčia – mūsų vienas iš tikslų yra rūpintis, kad krikščionybė nenunyktų ir valstybė išliktų.
Žinoma, kad pasaulietiniams ordinams priklausė ir karalius Jogaila, Vytautas Didysis ir karalius Kazimieras – Šv. Kazimiero karalaičio tėvas. Šv. Kazimiero ordinas yra karališkosios kilmės, todėl magistrais gali būti tik turintys karališkąją bajorų kilmę, kitiems titulai gali būti suteikti.
Pirmasis Šv. Kazimiero ordinas buvo įkurtas Italijoje 1945 m., tai inicijavo Gediminaičių palikuonys. Lietuvoje ordinas atsirado po Nepriklausomybės atgavimo. Mes bendraujame su kitais ordinais, esančiais Europoje, – Italijos Šv. Kazimiero ordinu, Maltos ordinu, Šv. Romos imperijos ordinu. Tarp kitko, tik šis suteikdavo kunigaikščių ir grafų titulus – būtent iš Šv. Romos imperijos ordino Platonas Zubovas gavo savąjį titulą.
Šiomis dienomis titulai taip pat suteikiami, Lietuvos Šv. Kazimiero ordino garbės damos titulas buvo suteiktas vienintelei šiaulietei – Loretai Bartkevičiūtei-Valienei. Šiais metais jai garbės damos titulą suteiks ir Italijos Šv. Kazimiero ordinas.
Anksčiau tokių „pakabinamų“ titulų nebuvo, jiems atsiradus juos gaudavo žmonės, nusipelnę valstybei ir karaliui. Žmonės būdavo priimami į ordiną ir tai tapo pagarbos ženklu. Mes išlaikome panašią tradiciją ir titulus įteikiame tiems, kurie yra nusipelnę Lietuvos kultūrai, žmonėms.
– Ką Šv. Kazimiero ordinas nuveikė Šiauliuose?
– Stengiamės, kad mūsų kiekvienas narys ką nors veiktų darydamas gera. Pavyzdžiui, socialinė veikla – bendrauti su žmonėmis, štai aktorė Nomeda Bėčiūtė aplanko kalinius, moko juos poezijos, skaityti. Žmonės daro gera ne už pinigus, o iš savo širdies – jie aukoja savo darbą. Kartais žmonėms padedame ir materialiai, atnešame kokį daiktą, tačiau nuneštas geras žodis, bendravimas su žmonėmis kaip su žmonėmis – tai neįkainojama vertybė.
Vilniuje, kitoje komtūrijoje, yra įkurtos mažojo principo dirbtuvės, ten kviečiami vaikai užsiimti įvairiomis veiklomis. Mūsų geriausi ordino nariai juos moko, tai ruošiamės tokias dirbtuves sukurti ir Šiauliuose.
Kuo mūsų žmonės gali pasidalyti su kitais, tuo dalijamės – tokia yra mūsų socialinė pagalba, o kartu ir kultūrinė.
Šiauliuose esame organizavę kelis pasaulinio lygio koncertus, kuriuose šiauliečiai galėjo sudalyvauti nemokamai. Koncertų metu nusipelniusiems šiauliečiams buvo įteikti Šv. Kazimiero ordino lelijos garbės ženklai.
Žodžiu, veiklos yra tikrai nemažai, tačiau, kaip aš ir ateinantiems sakau, žmogus gali gyventi ir negyvenamoje saloje vienas, bet jeigu jis yra priimtas į Šv. Kazimiero ordiną, jis ir ten bus Šv. Kazimiero ordino narys, jeigu jis neturės ryšio su kitais žmonėmis. Todėl čia yra pirmiausia statusas, įpareigojantis ir žmogaus asmeninę veiklą. Nors žodis „įpareigojantis“ čia ne visiškai tinkamas, nes mūsų nariai ir taip užsiima tokia veikla, tačiau ordino suteikiami titulai išryškina ją ir suteikia dar didesnę atsakomybę.
– Kodėl Lietuvoje nėra Šv. Kazimiero paminklo?
– Čia labai įdomus dalykas. Šv. Kazimieras yra Lietuvos valstybės globėjas – Rusijos okupacijoje nuo 1795 metų iki pat praėjusio amžiaus pradžios Lietuvos valstybę bandė ištrinti. Todėl Šv. Kazimiero bažnyčios buvo paverčiamos cerkvėmis arba jos buvo ignoruojamos. Atėjus sovietams, Šv. Kazimiero bažnyčia buvo padaryta ateizmo muziejumi – viskas buvo nukreipta prieš Šv. Kazimierą. Jeigu Kazimierinės liaudyje, kovo 4-oji, iki pirmosios rusų okupacijos buvo kaip ir Joninės – viena populiariausių švenčių Lietuvoje, tai laikui bėgant Kazimierinės buvo ištrintos. Todėl Lietuvoje Šv. Kazimieras iki pat šiol tebėra pasąmonėje. Panašiai kaip ir su Kryžių kalnu – iš Šiaulių vis būdavo komandos jį nugriauti.
Lietuvoje iki 1975 buvo statomos Šv. Kazimiero bažnyčios, norint jį pagerbti. Šv. Kazimiero bažnyčių Lietuvoje pakankamai daug – 17. Pasaulyje jų dar yra per 50, o Lotynų Amerikoje yra ir San Kasimir miestas. Taigi tokių paminklų specialių pastatyta Lietuvoje karalaičiui Šv. Kazimierui nebuvo. Apskritai, yra tik vienas paminklas Šv. Kazimierui ir jis yra Italijoje, Giulopolyje.
Šv. Kazimiero ordino Šiaulių komtūrijos nariai kartu su svečiais lankėsi Kryžių kalne.
Ordino archyvo nuotr.
