V. Morkūnienė: „Kol žmogus gyvas, tol kažko nori. Kiekvienas. Vienas – daugiau, kitas –mažiau. Nes gyventi – tai ir yra norėti, geisti, jausti, suvokti, ko ir kodėl nori ir siekti tų norų išsipildymo.“
Ievos KLENAUSKAITĖS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Ko gero, nesuklysiu sakydama, kad kartais koncentruota mintis, išreikšta keliais sakiniais ar iškalta nedidelėje pastraipoje, gali prilygti įspūdingam romanui. Štai „Laiptų galerijoje“ šiaulietė žurnalistė Vitalija Morkūnienė pristatė naujausią ketvirtąją knygą „Obuolėtas. Įsižiūrėjimai iš arti“. Šimtas esė, poetinių ir filosofinių miniatiūrų. Įsižiūrėjimai, pastebėjimai apie nūdienos žmogų ir gyvenimą subtilūs ir drauge labai artimi – rodos, apie vienišiaus dalią tu galvojai pats, vakar. Ir štai atrandi knygoje pašnekovą, taikliai sudėjusį vakarykščias tavo mintis į šiandieną, dabartį, visada esamąjį ir nesibaigiantį laiką. Apie naująją knygą, kaštonus, mumyse gergždžiantį disonansą ir visada darnų sąskambį „noriu gyventi“ kalbame su knygos autore.

– Pristatymo vakare skaitėte ištrauką su daugybe norų…
– Kol žmogus gyvas, tol kažko nori. Kiekvienas. Vienas – daugiau, kitas – mažiau. Nes gyventi – tai ir yra norėti, geisti, jausti, suvokti, ko ir kodėl nori, ir siekti tų norų išsipildymo. Minėtoji ištrauka iš „Obuolėto“ nėra deklaracija ir norų – paprastų ir nepaprastų – sąrašas. Tiesiog norėjau pasakyti, kaip suprantu gyvenimo pilnatvę, prisipažinti, kad jaučiu gyvenimo skonį ir alkį, kad mano gyvenimas yra gražus, pasaulis ir žmonės – taip pat.
Nežinau, ar išgirdote: mano norai nukreipti ne vien į save, daug noriu ne vien sau.
Po kiekvieno išsipildymo, po kiekvieno didesnio užbaigto darbo, kaip po ilgos kelionės, stabteli ir paklausi savęs – kas toliau? Ko dabar norėsi ir ko sieksi? Tai būtina, nes supranti, kad „kai tie norai praeis, kitas kažkas į žemę pareis...“

– Galvojote apie adresatą – kam rašote?
– Niekada nerašau vien sau ir niekada nerašau vien kitam. Net ir nusprendusi savo tekstą padėti į stalčių, žinau, kad rašydama ieškojau kontakto. Manau, rašymas, kaip ir bet kokia kita kūryba, yra tylus, bet intensyvus bendravimas su kitais žmonėmis, su aplinka, pagaliau – su savimi. Juk pats sau esi ne tik artimiausias, bet ir sudėtingiausias pašnekovas, sunkiausiai išsprendžiama lygtis. Nesikalbėdamas su savimi, nepažinęs savęs, iš savęs nereikalaudamas ir savęs nemylėdamas, negalėsi pažinti ir kito žmogaus, jo suprasti ir pamilti, padėti jam. Nepažinsi paties gyvenimo.
Konkretaus knygos adresato nėra, bet yra „donorai“ – žmonės ir gamta – bedugniai šuliniai.

– Ar dažnai sulaukiate klausimo apie ką ši knyga?
– Gana dažnai. Klausimas paprastas ir aiškus, tačiau labai paprastai į jį atsakyti negalėčiau. Gal padėtų knygos paantraštė – įsižiūrėjimai iš arti. Į tai, kokie atrodome, kokie esame ir kokie norėtume ar turėtume būti.
Jau seniai stebiu disonansą, neatitikimą tarp to, kokie esame išorėje ir kokie viduje.
Mes daug sunkiau susitaikome su savo atvaizdu veidrodyje, negu vaizdu viduje.
Žiūrėdami į veidrodį, norime matyti save gražius, taisyklingų veido bruožų, švytinčiomis akimis, putliomis lūpomis, lygia oda. Mus nervina kiekvienas pražilęs plaukas, nauja raukšlė, ne laiku iššokęs spuogas ar maišeliai po akimis. Griebiamės visų įmanomų priemonių: nusipaišome trūkstamus bruožus, kai ką paryškiname, kai ką paslepiame, kai ką užtušuojame, kai ką papudruojame ir išeiname į gatvę tokie – beveik patenkinti savimi, lyg ir gražesni, lyg ir geresni.
Kiek laiko skiriame žvilgsniui į savo vidų? Ar žinome, kokios katės ten draskosi, kokios grimasos vaiposi, kokios raukšlės klostosi, kiek ten pykčio, pagiežos, kiek drumzlių nusėdusių?
Ir kiek laiko skiriame, ko griebiamės, kad vidinis „aš“ būtų gražesnis?
Prie veidrodžio paprasčiau. Gal dėl to nenorime, vengiame likti vieni, nes akistata su savimi yra visada sudėtinga. Kartais skausminga. Bet ji yra būtina. Vienatvė visada yra kūryba ir griovimas.
Žmogui įgimta vengti to, kas nemalonu, kas duria, nuo ko skauda – mes juk linkstame prie gėlės žiedo, bet neglostome kaktuso spyglių.
Tad ką darome likę vieni? Įsijungiame radiją, televizorių arba abu iš karto. Einame į kiną, į kavinę, skambiname draugams, kalbame apie viską, bet dažnai apie nieką. Kad tik nutolintume susitikimą su savimi, kai nebeliks jokių uždangų ir dekoracijų. Arba lekiame į Romą, Madridą, Paryžių ir neliekame Šiaulių „kaime“, nes čia – nori nenori – daugiau šansų, kad vieną kartą, eidamas bulvaru ar Kaštonų alėja, pajusi, jog kažkas smigtelėjo į paširdžius, ir neišvengiamai turėsi stabtelėti, gal prisėsti ir pažiūrėti vidun: kas tu, kam tu ir koks tu esi?

– Sakote Šiaulių „kaimas“.
– Sakau tai ironiškai – sau ir kitiems. Iš tikrųjų Šiauliai yra tokie, kokie esame mes. Kokių Šiaulių norime, tokius ir turime. Norėsime kaimo, kaimą ir turėsime. Žinoma, galime pasakyti, kad nedaug ką galime pakeisti, kad nuo mūsų niekas nepriklauso, kad esame verti geresnio miesto. Bet gal ir miestas vertas mūsų geresnių?
Mums tiems, kurie čia gyvename, dirbame, kuriame, tiems, kurie likome čia, kai kiti išvažiavo, neleistina sakyti, kad Šiauliuose yra prasta, tuščia, bloga, nuobodu. Mums privalu paklausti: ką aš asmeniškai padariau, kad būtų kitaip – geriau, įdomiau, prasmingiau? Nebūtina pastatyti paminklą, sušaukti mitingą ar surinkti tūkstantį parašų po kokia peticija ar deklaracija. Yra ir kitų būdų padaryti gyvenimą jaukesnį, šiltesnį ir saugesnį. Dažniau pamatykime vieni kitus, išgirskime. Dažniau paklauskime vieni kitų – kaip gyveni, gal galiu kuo padėti?
Gal per gerai ir per greitai išmokome tokias taisykles kaip „privati erdvė“, „ne mano reikalas“, „gal nepatogu“, „nereikia lįsti kitam į akis ar širdį“. Jau dabar ilgiuosi tų laikų, kai buvo mažiau „ne mano reikalų“, mažiau „nepatogu“, mažiau „negalima“, kai galėjai draugui skambinti vidurnaktį arba paryčiais. Gal ir patogiau tose privačiose teritorijose, už tų aukštų tvorų, prie tų nuosavų sodybų ir ežerų. Tik nėra kas tai pamato ir tuo pasidžiaugia. Kalbu ne tik apie realias tvoras ir realius ežerus.
Žinoma, laikai keičiasi, gyvenimas priverčia žmogų lėkti, įtraukia į lenktynes, kuriose dažniausiai net nebūna nugalėtojų. Ir stojame kasryt prie žemo starto linijos, ir bėgame iki kraujo skonio burnoje, o vakare suprantame, kad vis tiek nespėjome, pasijuntame vieniši ir nelaimingi.
Ir vis dėlto tikiu, kad klausimas „kaip tu gyveni?“ negali būti tik formalus.

– Kada iš tikrųjų žmogus gyvena? Gal pakanka pačiupinėti kaštoną ir džiaugtis rudeniu?
– Aš nemanau, kad žmogus gyvena su pertraukomis. Arba gyvena iš tikrųjų ir šiaip sau, tarp kitko. Gyvenimas yra vienas ir vientisas. Apie tuos kaštonų rinkėjus… Kasmet mūsų Kaštonų alėjoje matau senyvą vyrą, iš lėto vaikštinėjantį ir renkantį sunokusius kaštonus. Paima vieną, ilgokai palaiko rankoje, paskui įsideda į senamadiško lietpalčio kišenę. Parsineša namo, nors naudos iš tų kaštonų jokios. Gal tą akimirką prisiminė pernykštį rudenį? Gal prisiminė, kaip būdamas vaikas žaidė su kaštonais, slėpdamas juos žolėse, o paskui jų ieškodamas – aš taip darydavau, nes dažniausiai žaisdavau viena. O gal to žmogaus galvoje šmėstelėjo mintis, kad kitąmet jo čia nebebus ir kažkas kitas rinks ir savo delnuose šildys sunokusius kaštonus? Kas žino?
Šiandien jam gražu. Ir man gražu. Ir to užtenka.
Man tas kaštonų rinkėjas yra gyvo, mąstančio ir pasaulį jaučiančio žmogaus simbolis. Kai vienoje auditorijoje papasakojau šį epizodą, mane pačią pavadino kaštonų rinkėja. Nesupykau.

– Kas intensyviau – meditacija su kaštonu ar įspūdinga kelionė per pasaulio šalis ir didmiesčius?
– Vieniems atrodo, kad jie reikšmingi, šuoliais lėkdami per gyvenimą – Paryžius, Barselona, Roma, ir tik retkarčiais užlėkdami į savo miestelį. Kiti gyvenimo pilnatvę patiria, toliausiai nukeliauja būdami vieni, skaitydami knygas ar eidami gatve ir apmąstydami praėjusią dieną, sutiktus žmones, panirdami į svajones.
Kas pasakys, kieno gyvenimas tikresnis, gilesnis, prasmingesnis. Tik netikiu, kad žmogus gyvena tik sau.
Mes, žmonės, vieninteliai iš visų gyvų būtybių, turime kalbos dovaną. Mums duota galimybė vieni kitiems pasakyti viską, ką norime: ką matome, kaip jaučiame ir suprantame pasaulį, gyvenimą ir kitus žmones. „Obuolėtoje“ knygoje užsimenu apie tai, kad kalbėjimo dovaną mes priimame su malonumu, tačiau nerūpestingai atmetame susikalbėjimo galimybę. Mat tam reikia ne tik kalbėti, bet ir išgirsti, išklausyti. Pasistengti suprasti. To reikia kiekvienam. Rašau ir apie tai, jog net didžiausiam pasaulio vienišiui kartais nelieka kitos išeities, kaip tik ieškoti bendrumo su kitais žmonėmis, šlietis prie jų kažką duodant, kažką gaunant.

– Sakote, kad knygoje nėra naujų tiesų.
– Ko gero, pasaulyje viskas jau seniai atrasta. Kažką naujo atrasti ar išrasti galima moksle, technologijose, bet žmonių gyvenime, jų santykiuose nuo Biblijos ar dar ankstesnių laikų niekas iš esmės nepasikeitė. Nesikeičia ir tai, kad kiekviena sena tiesa tampa nauja ir tavo, kai pats ją – skausmingai ar džiaugsmingai – atrandi.
Vienas didžiausių atradimų, kad bėgant metams vis mažiau žinai ir vis daugiau abejoji. Kaip koks senovės išminčius, pasakęs: „Aš žinau, kad nieko nežinau“. Nuostabu – dar taip neseniai buvai toks visa ko žinovas, buvai teisingas, principingas, ryškiai skyrei spalvas: balta–juoda–raudona. Paskui pajunti, kad to žinojimo mąžta, kad daug sunkiau ką nors nuteisti ir daug lengviau atleisti. Kad mažėja ryškių spalvų, kad daugėja pustonių ir atspalvių, bet gyvenimo paveikslas nuo to nenublanksta, tampa tik paslaptingesnis ir dar labiau viliojantis. Supranti, kad gyvenimas nėra panašus į vertybių sandėlį, kuriame viskas gražiai surūšiuota nuo tamsiausio iki šviesiausio, nuo pigiausio iki brangiausio, nuo teisingiausio ir ne taip teisingo.

– Knygoje yra ne tik tekstas, bet ir vaizdas – nuotraukos.
– Tekstas ir vaizdas knygoje draugauja, padeda vienas kitam, jie vienas nuo kito nėra atskirti. Iš knygos paimtas vienas paskiras tekstas ar viena fotografija nedaug ką tegalėtų pasakyti. Norėčiau, kad į juos būtų žiūrima kaip į visumą. Knygoje sudėtos fotografijos – mano, fotografikos iliustracijos taip pat sukurtos mano fotografijų pagrindu. Tad kam bus įdomu, tas skaitydamas ir vartydamas knygą galės geriau įsivaizduoti, kokį pasaulį aš matau.
Knyga man yra ypatingas dalykas: tai vientisas kūrinys nuo viršelio iki nugarėlės, nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Tai yra mažas pasaulėlis, mažas namelis, kuriame gyvena mano mintys ir įsivaizdavimai, ir kuriais aš dalijuosi su kitais.
Knygos „Obuolėtas. Įsižiūrėjimai iš arti“ dizainą sukūrė šaulietis Vilmantas Dambrauskas. Džiaugiuosi tuo bendradarbiavimu ir jo rezultatu. Taip išsipildė dar vienas senas mano noras, nuveikti kai ką gražaus ir bendro su žmogumi, kurio kūrybą seku jau daug metų, o darbus vertinu ir jais gėriuosi. Buvo įdomu sužinoti, kaip kitas žmogus mato tavo tekstus ir vaizdus. Taip šalia teksto ir vaizdo atsirado trečias dėmuo – dizainas. Man tai labai svarbu – knyga būtų graži, estetiška.
Kaip bežiūrėtum, knyga yra vertesnė už saldainių dėžutę, kuriai sukurti pasitelkiami talentingi dizaineriai, parenkamos ypatingos medžiagos, negailima laiko, pinigų ir širdies. Knyga turi duoti žmogui kai ką daugiau negu gardėsis, kad ir su prašmatniausiu įdaru. Taip manydama kartais pasijuntu dama iš praėjusio amžiaus vidurio...

– Kodėl?
– Todėl, kad knyga tuomet buvo didelė vertybė ir nieko nereikėjo tuo įtikinėti.
Aš labai sunkiai atsisveikinu su bet kokia knyga. Namai ankštėja, lentynos linksta, bet man išleisti iš namų knygą, kurią kažkada parsinešiau, ranka kyla labai sunkiai. Knyga man buvo ir yra daugiau negu daiktas, už kurį sumokėti pinigai.
Ir į savo knygas žiūriu kaip į galimybę bendrauti su tais žmonėmis, kurių nėra šalia, galimybė patylėti su tais žmonėmis, kurie yra šalia ir tave labai gerai pažįsta. Tikiuosi, kad mano artimiausiems žmonėms tai bus galimybė pasikalbėti su manimi, pabūti su manimi tada, kai manęs nebebus. Manau, tai bus vertesnis dalykas, negu atsiversti šeimos albumą ir pamatyti mano nuotrauką. Knygose mano atvaizdas bus tikresnis ir iškalbingesnis.

– Pastebėjau, kad vienos knygutės nepaleidžiate iš rankų.
– Tai mano silpnybė ir stiprybė. Ši knygutė tikrai nėra niekuo ypatinga. Mėgstu visokias knygutes ir turiu jų daug. Kai kuriose net nebūna nieko parašyta, kai kuriose prirašyta visokių niekų. Jos tarsi minčių gaudyklės. Jose nusėda žodžiai, minčių atplaišos, pastebėjimai, atsidūsėjimai, ironijos. Turiu knygučių, į kurias taip tiktų rašyti apie sau, gal ir dar kam nors svarbius ir rūpimus dalykus. Bet jos tokios gražios, jų popierius toks baltas, švarus ir glotnus, kad nepakyla ranka parašyti kažką juodraštinio. Taip ir laukia savos valandos.
Laikau rankose knygą, nes jos įsitvėrus man jaukiau ir saugiau.

– Vis dėlto kodėl „Obuolėtas“?
– Todėl, kad man taip gražu. Todėl, kad tokį matau gyvenimą. Kai sode noksta obuoliai, kai rudenėjančiame danguje pakimba didžiulės šviesios žvaigždės, kai patiriu žmonių gerumą.
Todėl, kad gyvenimas yra toks, kokį jį nori matyti. Aš noriu obuolėto.