A. Kaselis sėkmingai dirba su imtynininkėmis, treniruoja Lietuvos moterų imtynių rinktinę ir džiaugiasi, kad jam vis dėlto pavyksta susitvarkyti su gausiu būriu merginų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ieva LIUBŠYTĖ
Visi, kas domisi moterų imtynių sportu, tikriausiai nenustebs išgirdę tokias pavardes, kaip Danutė Domikaitytė ar Giedrė Blekaitytė. Šios merginos skina laurus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei pasaulyje. Tačiau už garsių, daug pasiekusių sportininkų nugarų visuomet slepiasi prie jų pergalių savo darbu prisidėjęs treneris.
Tad nusprendėme pakalbinti talentingas, mūsų šalį garsinančias imtynininkes treniruojantį Lietuvos moterų imtynių rinktinės vyriausiąjį trenerį Aivarą Kaselį.
Pats A. Kaselis imtynių sportu susidomėjo jau vaikystėje, o trenerio darbą pradėjo dirbti dar nebaigęs savo kaip sportininko karjeros. Moterų imtynių treneris prisiminė, jog pirmieji jo auklėtiniai buvo berniukai ir prisipažino, kad į treniruotėse pasirodančias mergaites jis rimtai nežiūrėjo.
Tačiau dabar A. Kaselis sėkmingai dirba su imtynininkėmis, treniruoja Lietuvos moterų imtynių rinktinę ir džiaugiasi, kad jam vis dėlto pavyksta susitvarkyti su gausiu būriu merginų. „Galbūt mes jau išmokome bendrauti su merginomis, su jomis dirbti, matyti jų nuotaiką, matyti jų tarpusavio konkurenciją, pastebėti, ko joms trūksta ir ko joms reikia“, – šypsodamasis kalbėjo A. Kaselis.
– Kada susidomėjote imtynių sportu?
– Čia reikia atgal atversti labai daug metų. Apskritai sportuoti pradėjau jau pirmoje klasėje. Pirmiausia metus lankiau plaukimą, o paskui nuėjau į imtynes. Pakliuvau pas labai gerą trenerį, nors iš pradžių atėjau pas vieną trenerį, bet likau pas kitą. Tad manau, jog dėl to, jog mano treneris buvo tikrai puikus, ir pasilikau imtynėse.
– Kodėl pasirinkote trenerio karjerą?
– Tiesiog pagalvojau, kad jau tiek išmokau, jog galiu kažką kažkam parodyti ir duoti. Seniau nenorėdavo paleisti sportininkų, tad jiems dar duodavo kelias valandas padirbėti, tarkim, pasiūlydavo susirinkti mažų vaikų grupę. Aš su tokiu pasiūlymu sutikau ir tie vaikučiai kažkaip pas mane pradėjo rinktis. Tad šiame darbe man teko likti iki šiol.
Iš pradžių daug metų dirbau su berniukais, turėjau daug berniukų grupių. Mergaitės pas mane ateidavo, bet grupėse jos būdavo pavienės. Tačiau aš jų niekada nevarydavau lauk. Šiaip galiu prisipažinti, kad iš pradžių į mergaites, kaip į galimas profesionalias imtynininkes, rimtai nežiūrėjau.
– Su kuo lengviau dirbti – ar su vaikinais, ar su merginomis?
– Lengviau treniruoti yra vaikinus. Tačiau įdomiau dirbti yra su merginomis. Matot, dirbant su merginomis vis dar atsiranda visokių niuansų – nuo fiziologijos iki viso kito, kurių per gan ilgą savo karjerą dar iki galo nesužinojau. Pavyzdžiui, aš maždaug žinau, kaip vyrams viskas dėliosis ne tik sporte, ne tik fiziologijoje, bet ir kokiomis kryptimis jie nueis gyvenime. O mūsų merginos kitokios – jos pateikia daugiau netikėtumų.
– Kaip sekasi susitvarkyti su tokiu gausiu būriu merginų?
– Žinokit, aš iki šiol nežinau, kaip man sekasi su jomis susitvarkyti. Su merginomis dirbu aš ir mano kolega Andrius Stočkus, tad mes dažnai patys save stebiname. Nors galbūt mes jau išmokome bendrauti su merginomis, su jomis dirbti, matyti jų nuotaikas, matyti jų tarpusavio konkurenciją, pastebėti, ko joms reikia.
Jeigu kalbėtume apie mūsų vyresniąsias imtynininkes, suaugusias, tai daug patirties semiamės iš tarptautinių komandų. Tiesiog pasižiūri, kaip tvarkosi švedės, kanadietės, italės arba prancūzės. Tai kai esi prasukęs tą ratą tarp tų visų šalių ir pabendravęs su treneriais, truputį atsiranda tas aiškumas.
– Kas trenerio darbe yra maloniausia?
– Maloniausia yra matyti užaugusį žmogų – žmogų iš didžiosios raidės. Aš niekada dirbdamas nelaukiu atsako, kad kažkas kažką įvertins ir man padėkos. Būna kartais išgirsti, jog štai aš dirbu, tau padedu ir dabar tu man turi atsidėkoti. Niekada taip nedarau, nes tuomet tu iškart žmogų palenki ta linkme, kad jis nuo tavęs atitoltų ir jaustųsi tau skolingas.
Dar vienas malonus dalykas yra ta akimirka, kai pasieki savo tikslą. Šią akimirką galima palyginti su žvaigždės kritimu danguje. Ir dėl tos akimirkos tu stengiesi – ciklas ketveri metai, dar ketveri metai ir, jei pasiekei tikslą, tai ta žvaigždė ir nukrenta.
– Ar Lietuvoje moterų imtynės yra populiari sporto šaka?
– Kai daviau interviu, man atrodo prieš maždaug dešimt metų, tai sakiau, kad moterų imtynės vis labiau populiarėja. O iš tiesų šiuo metu mūsų šalyje viskas vyksta labai „banguotai“. Manau, kad jaunajai kartai, kuri ateina į šią sporto šaką, nebėra tabu ir moteriškių niekas nebesodina prie puodų, kaip anksčiau. O pasaulyje, Europoje moterų imtynės yra be proto populiarios ir manau, kad moterys ten greit aplenks vyrus.
– Tai ko trūksta, kad moterų imtynės išpopuliarėtų?
– Mūsų šalyje truputį trūksta trenerių. Mes dar turime labai daug senų trenerių ir jų požiūris į moterį yra senovinis. Senosios kartos trenerių manymu, moteris turi būti tokia stereotipiška – skarelė, samtis. Moteris negali būti sportininkė ar lėktuvo pilotė, jie to nesupranta. Tad taip jau yra, kad tie stereotipai Lietuvoje dar gyvena.
Nors, manau, kad mūsų regione, kur sukoncentruota Lietuvos rinktinė, tai tėvai suprato, jog atiduoti į mūsų rankas savo dukrą yra gerai. Imtynės išugdo ne tik organizmą, charakterį, bet merginos būna sveikos, drąsios bei stiprios. Tad linkiu visiems tėvams turėti tokias dukras.
– Jūsų auklėtinės D. Domikaitytė, G. Blekaitytė daug pasiekusios ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai sunkaus darbo vaisius?
– Tiesa, tai tikrai nelengvo darbo vaisiai. Bet tas imtynininkių kelias dar nepasibaigė.
Iš tiesų į šiuos merginų pasiekimus įdėta daug metų darbo, daug išvykų, daug stovyklų ir daug pinigų.
Džiaugiuosi, kad apskritai mūsų imtynininkių piramidė tik stiprėja. Aišku, kaip ir visur, viskas kartais atrodo labai trapu, bet tikiuosi, kad ir jaunimas seks mūsų vyresniųjų sportininkių pėdomis.
– Kam turėtų pasiryžti moterų imtynes pasirinkusios sportininkės?
– Jos turėtų pasiryžti tvarkai, žmogiškumo faktoriui, kuris mums visiems yra nesvetimas. Aišku, taip pat ir sportiniam darbui. Labai smagu ateiti į gerą komandą, pamatyti pasaulį, paimtyniauti.
Be to, dabar nebėra to stereotipo, kad imtynininkė turi būti raumenų kalnas arba, kaip aš dar vis išgirstu, turėtų sverti apie 200 kg.
Čia yra nesąmonė, mūsų imtynėse yra mergaičių svorio kategorija iki 48 kg. Didžiausia svorio kategorija moterų imtynėse yra 75 kg – daugiau moteris sverti negali. Sporte jos turi būti grakščios, lanksčios, stiprios, turėti gerą ir tvirtą kūną. Mūsų treniruotės prasideda nuo gimnastikos. Gimnastė ir imtynininkė yra labai panašios.
– Gal turite kokį ritualą, kurio laikotės prieš varžybas?
– Iš pradžių bandėme. Tačiau to atsisakėme, nes visos mūsų merginos yra labai individualios. Viena daro taip, kita daro kitaip. Mes, treneriai, joms tik pasakome, kaip turėtų būti, kaip jos turėtų pasiruošti, kada rytą atsikelti, ką suvalgyti. Tačiau išeinant ant kilimo tiesiog merginoms palinkiu gero darbo, o ypatingo ritualo tikrai nėra.
Šiaip aš netikiu visokiomis juodomis katėmis, man tai gyvenime nefigūruoja. Aš manau paprastai: jeigu darei gerai, tai gerai ir išėjo, o jei tu nepasiruošei ir nenusiteikei, tai tau ir nepavyko.
– Žinau, kad su savo auklėtinėmis leidžiate ir laisvalaikį. Koks jis?
– Mes su komanda einame ir į kino teatrą, ir žaidžiame boulingą. Kai mums reikia prasiblaškyti, mes išbandome visas sporto šakas, nes juk negali visada būti tas pats. Tiesiog mums kas žmogiška visiškai niekas nesvetima, tuomet lengviau „susiklijuoji“ ir pažįsti žmones.
Šiaip jeigu nori pažinti žmogų, tai su juo gali savaitei ar dviem išvažiuoti į kokią stovyklą ir tada viskas tampa labai aišku.
Linkiu visiems, kas susiras antrą pusę, pirmas dvi savaites pabūti kur nors dviese, kur nebūtų pašalinių. Tada aiškiai pasimatys ir visi pliusai, ir visi minusai bei taps aišku, ką reikia tobulinti, koks žmogaus charakteris.
– Ar pagalvojate, kuo būtumėte, jei nebūtumėte treneris?
– Taip. Ir dabar apie tai dažnai pagalvoju ir dar nežinau, ar netyčia kada nepakeisiu specialybės. Seniau, kai turėjau tokių puikių vaikinų, kurie buvo iškovoję rimtų medalių, žiniasklaidai buvau pasakęs, kad eisiu kepti bandelių. Tačiau dabar nebežinau, ar aš dar norėčiau jas kepti.
Žinote, kas blogiausia trenerio darbe? Tu dirbi, dirbi, paruoši aukščiausio lygio sportininkus, jie auga ir, aišku, sensta. Tad ateina ta riba, kai sportininkai renkasi: arba jie toliau tęsia sportininko karjerą, arba stoja į universitetą, arba išeina dirbti kokio kito darbo.
O treneris – nori to ar nenori – juos išleidžia į gyvenimą ir su jais atsisveikina. Tada galbūt jau galėtum kažką keisti, bet jau turi užsiauginęs mažųjų sportininkių grupę. Tu atsisuki ir matai tuos veidus, kuriems esi reikalingas. Tokios sportininkės jau yra ūgtelėjusios, jos nori kažko siekti, ateityje būti ar D. Domikaitytė, ar G. Blekaitytė ir tu joms negali pasakyti: atsiprašau, bet aš išeinu.
Nors jei rimtai pasiryžti tokiam sprendimui taip ir reikėtų padaryti. Man tokia viena filosofė sakė, jog jei pradedi mąstyti, kad reikia kažką keisti, tai turi keisti greitai, bet jei tu nors akimirką susimąstai, kad tavo darbas ne iki galo padarytas, tai reiškia – tada tai ir daryk, o ne galvok apie kažką kita.
Man kol kas taip ir yra: negaliu paleisti savo merginų, nes kai užauginu vienas, ateina nauja karta, matau potencialias sportininkes ir vėl planuoju, vėl dirbu su jomis.
„Imtynės išugdo ne tik organizmą, charakterį, bet merginos būna sveikos, drąsios bei stiprios“, – sako A. Kaselis.
Asmeninio archyvo nuotr.
Imasi D. Domikaitytė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Su priešininke kovoja G. Blekaitytė.
Asmeninio archyvo nuotr.
