S. Kruopio paroda „Dėlionė“ Šiaulių „Laiptų galerijoje“.
Ievos KLENAUSKAITĖS nuotr.

Ričardas JAKUTIS
Labas, Ričardai,
Po Šiaulių, Nidos ir Rygos jaučiuosi pailsęs. Dabar kelias dienas noriu nieko neveikti, tiesiog būti namuose. Iš tikrųjų ši parodų ir plenerų kelionė mane išsekino. Laikas apgalvoti, kas reikalinga daryti, o ko jau senjorui reikėtų ir atsisakyti.
Saulius

Tokį laišką prieš kelias dienas gavau iš vilniečio tapytojo Sauliaus Kruopio. Atsakiau, jog apie senjorystę jam dar ne laikas galvoti. Aišku, Sauliaus darbo grafikas įtemptas: po parodos atidarymo Šiaulių kultūros centre „Laiptų galerija“ jis išvyko į jo paties organizuojamą plenerą Nidoje, po to atidarė parodą Rygoje. Tai per vieną mėnesį.
S. Kruopio Šiaulių kultūros centre „Laiptų galerija“ vykusi paroda (ji užsidarė ketvirtadienį) „Dėlionė. Laiko mozaika“ buvo skirta jo gimtojo Šiaulių miesto dienoms ir tapytojo 55-osioms gimimo metinėms. Prieš penkerius metus savo 50-metį Saulius irgi šventė parodoje toje pat „Laiptų galerijoje“.
Dėlionė – paveikslų junginys. Sudėliojus paveikslai tampa tarsi sunkiai išskiriami, nors, antra vertus, juos atskyrus galima kurti vėl naują dėlionę. Laiko mozaika – nes tai Sauliaus retrospektyva, dviejų dešimtmečių kūryba.

Spalva ir gestas – svarbiausi ekspresionistiniuose S. Kruopio paveiksluose
Tapytojas, fotografas, kolekcininkas, visuomenininkas S. Kruopis 1993 m. baigė Vilniaus dailės akademijos Tapybos fakultetą, daugiau nei 30 metų praktikuoja Indijos filosofiją, keletą kartų ten buvo išvykęs, mokėsi miniatiūrų tapybos vienuolynuose. Nuo 1995 m. rengia tarptautinius tapybos plenerus Nidoje. Surengė daugiau nei 70 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, jo darbų yra daugiau nei 50 muziejų. Kolekcionuoja senovines Kuršių nerijos, Karaliaučiaus, Drezdeno, Berlyno, Rygos, Vilniaus, Kauno, Šiaulių fotografijas, atvirukus. Domisi istorija, yra sukūręs Karaliaučiaus ir gimtųjų Šiaulių maketus.
Kodėl jubiliejus menininkas švenčia mūsų mieste? S. Kruopis gimęs ir augęs Šiauliuose. Jis gerai prisimena Šiaulių vaikų dailės mokyklą ir jį pirmųjų meno paslapčių mokiusius E. Juchnevičių, V. Trušį, L. Stalevičienę, N. Ošurkovienę, M. Kasperavičienę ir kitus mokytojus. Kai jam buvo vos šešeri, parodoje „Te visad šviečia saulė“ vertindamas darbus profesorius Vytenis Rimkus išskyrė Sauliaus tapybos darbelius, vaizduojančius senius besmegenius. Nuo tų pirmųjų susidūrimų su daile jis jau žinojo, kuo gyvenime bus. Be to, dar būdamas moksleiviu Saulius pelnė pirmąją premiją respublikiniame vaikų dailės konkurse Panevėžyje. Baigęs Dailės akademiją liko gyventi sostinėje, bet sako jaučiąs gimtojo miesto trauką.
Ekspresyvūs potėpiai jo drobėse eksponuotose „Laiptų galerijoje“ dėliojami ne atsitiktinai: dailininko tikslas – atskleisti tapybos grožį. Spalvingos ir estetiškos linijos, apgalvota, tiksli paveikslų sąranga suteikia dailininko kūriniams solidumo. Netikėti potėpių sąskambiai, spalvų ir tonų šėlsmas atskleidžia kūrėjo drąsą ir aistringumą, kompozicinę laisvę ir plastinę drąsą. Regi dėmesį realybei ir kartu pastangas pakilti virš jos. Viena nuo kitos neatitolsta daiktiškoji ir dvasiškoji to, kas vaizduojama, prigimtis. Visus tapytojo kūrinius lydi prasmė ir žavesys. Daug dėmesio menininkas skiria savo mylimai Mažajai Lietuvai bei pamariui.
Šiauliečiams malonu, jog paveiksluose gali pamatyti ir gimtojo miesto vaizdų. Ir baigus Dailės akademiją, ir dabar Sauliaus Kruopio kūryboje juntama jo dėstytojų, garsių dailininkų J. Daniliausko, V. Antanavičiaus, A. Šaltenio, K. Zapkaus, L. Katino įtaka.

Nida – dar vieni dailininko namai
Kalbant apie Šiaulių parodoje regimus S. Kruopio nutapytus Mažosios Lietuvos ir pamario vaizdus, reikia keltis į Nidą. Pats Saulius prisimena, jog jei nebūtų turėjęs pusmečio kūrybinės stipendijos Vokietijoje, gal niekada ir nebūtų Nidos ekspresionistinių plenerų. Visa Vokietijos tapybinė estetika persunkta ekspresionizmu. Būtent Loburgo pilyje 1992 m. vasarą jam į rankas pakliuvo dailės žurnalas PAN, kuriame reprodukuojamos modernistinės vokiečių grupės „Brucke“ nario Maxo Pechsteino drobės, tapytos Nidoje.
Saulių šis atradimas, ši jam nežinoma istorija pribloškė, jų originalus apžiūrėjo Hamburgo, Hageno, Niurnbergo, Berlyno ir Karlsruhe muziejuose, o jau po kelerių metų lietuvių jaunieji tapytojai susibūrė Nidoje ir tęsė menininkų tarptautines stovyklas. Tuo metu Lietuvoje tapybos plenerų nebuvo, vos vienas kitas. Saulius rašė šimtus straipsnių Lietuvoje bei užsienyje ir noras susiburti, surengti tapybos plenerus per tuos 20 metų labai išpopuliarėjo.
Veik prieš dešimtmetį pradėti rengti ir kūrybiniai tiltai. Tapybos tiltai jau buvo su Druskininkais, Molėtais, Užupiu, Vokietija, Baltarusija ir Šiauliais. Sauliaus noras – kad Nidos plenerai pasižymėtų profesionalumu, nes šiandien kūryboje daug paviršutiniškumo, meno rinką užpildė diletantai ir pinigų ištroškę dailininkai. Jų jis net nenorėtų vadinti dailininkais, tiesiog – gerais verslininkais ar net tais, kurie viską uždailina.
„Meno sfera visada asocijuojasi su paslaptimi, su dvasiniais išgyvenimais ir kūrybinėmis nuotaikomis. Egzistuoja atradimai ir praradimai. Tai prigimties nuspręstas likimas. Tiesa, gražius kūrybinius bandymus visada reikia sveikinti. Štai jau ne pirmame Nidos plenere šiaulietis fotografas Gediminas Beržinis reiškiasi kaip tapytojas. Ir sėkmingai“, – mintimis dalijasi Saulius Kruopis.

Viskas įamžinama knygose
Apsilankę S. Kruopio parodoje „Laiptų galerijoje“ galėjo įsigyti ir tris Sauliaus Kruopio paruoštas knygas-albumus, nors jų yra dar daugiau, bet kai kurių tiražai jau pasibaigę.
Pirmiausia tai enciklopedinio masto knyga „Nida Brucke. Ekspresionistinės tapybos plenerų antologija. Iliustruota istorija“. Vokiškas žodis „Brucke“ (tiltas) antraštėje pavartotas neatsitiktinai – tuo pavadinimu XX a. pirmoje pusėje gyvavo vokiečių dailės sąjūdis, susijęs su Nida.
Vartydamas per 600 puslapių knygą, kurioje – apie 3 000 iliustracijų, supranti, kokio kruopštaus darbo rezultatas šis leidinys yra. Knyga supažindina skaitytojus su Nidos kultūros istorijos paveldu ir su dabarties menininkų raiška Kuršių nerijoje.
Nida XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje tapo dailininkų, rašytojų, aktorių, muzikų įkvėpimo, diskusijų, aktyvaus darbo vieta. Nidoje vasarojo ir rašė Nobelio taikos premijos laureatas Thomas Mannas, čia lankėsi psichoanalitikas Zigmundas Freudas, Nidą savo drobėse įamžino tapytojai ekspresionistai Maxas Pechsteinas ir Karlas Schmidt-Rotluffas, Ernestas Mollenhaueris, menininkų mecenato ir Nidos viešbučio savininko Hermanno Blode žentas, Vokietijos moderniojo meno grupės „Brucke“ nariai.
O S. Kruopio organizuojamuose Nidos pleneruose lig šiol lankėsi apie 300 dalyvių, dar tiek pat – svečių. Leidinyje pateikiama šių tapybos plenerų kronika, 92 tapybos parodos, surengtos Lietuvoje ir užsienyje. Daug vietos skirta Nidos tapybos plenerų kolekcijai, kurioje – per 500 tapybos bei grafikos darbų.
Prieš dvejus metus pasirodė tęstinis leidinys, atskleidžiantis tolimesnę Nidos tapybos plenerų veiklą, naujus nutiestus TILTUS iki Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos ir Indijos. O paskutinis leidinys, datuotas 2015 m., kuris taip ir vadinasi „Saulius Kruopis“. Būtent Šiauliuose jis ir buvo pristatytas. Tai naujausių S. Kruopio darbų albumas.
O apie jubiliejines parodas Saulius sako, jog jų metu jam svarbiausi artimieji. „Jei ne draugai, nieko išvis nebūtų. Viskas iš tikrųjų laikosi ant siūlų gyvenime. Mes matome tą išorę gyvenime ir mums atrodo, kad viskas yra puošniau, nei yra iš tikrųjų. Tie siūlai yra laiko išbandyti draugai. Kai jie šalia, viskas įmanoma“, – mąsto tapytojas Saulius Kruopis, savo kūryba jau įrėžęs ženklią liniją Lietuvos dailės baruose.