Dailininkas, skulptorius, muzikas, rašytojas – šiaulietis Vilijus Vaišvila. Lietuvoje menininkas surengė 20 autorinių parodų. Jo darbai eksponuoti Londone, Čikagoje, Osle, kūrinius taip pat matė Kopenhaga, Majamis. Bagaže – ir įspūdingo dydžio kūrinys: kelerius metus V. Vaišvila dirbo Danijoje ir Kopenhagoje nutapė 300 kvadratinių metrų freską „Povandeninis pasaulis“. O naujausioje jo darbų parodoje „Epizodai“ matyti, kad dailininkas nestokoja fantazijos, sarkazmo, ironijos, komiškumo… Panašu, kad jam gera kurti Šiauliuose, panašu, kad puikiai sekasi būti matomam, paklausiam.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

– Apie parodą.
– Šioje parodoje darbai paimti iš kelių autorinių parodų. Seniausias – 2005 m. darbas, toliau – paskutinių trejų metų keli darbai. Dauguma – šių metų kūrybos. Faktiškai kiekvienais metais darau parodą ir joje paprastai būna 15–20 paveikslų. Kadangi praėjusiais metais nedariau, tai šiemet į parodą pateko iš viso 29 paveikslai. Anksčiau Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje buvo visai kita erdvė, užtekdavo čia pakabinti 15 paveikslų ir atrodydavo pilna, o dabar pagražėjo, pasikeitė erdvės.

– Ilgam darbai patraukia žvilgsnį…
– Taip, į juos reikia įsižiūrėti. Kaip menininkai sako – kažkur būna užkoduota arba ironija, arba satyra, ta vadinamoji literatūrinė dalis. Pavyzdžiui paveikslas „Prarasta karalystė“: žmogus ir vienatvė – jis lieka vienas visoje karalystėje ir pačiam tenka išeiti, palikti sostą. „Apšvietėjas“ – žmogus neša šviesą, bet juk savyje randi savo mintį. O toliau – kaip kas suvokia. „Pasivaikščiojimas su drakonais“: kadangi mėgstu skaityti psichologijos knygas, tai ir teko paskaityti apie žmogaus kompleksus. Ir mes kiekvienas savo kompleksiuką-drakoniuką tempiame. Pavadinimas gražus. O paskui jau kaip išsprendi jo temą, taip ir suvoki.

– Ar orientuojatės stipriai į nūdienos temas?
– Gal daugiau į bendrąsias. Kaip tik žvelgiu į paveikslą, kurį galima pavadinti autoportretu – tempiu valtį-oazę, o juk iš tikrųjų kiekvienas tempiame savo gyvenimą. Kitame paveiksle, pavadintame „Pokalbis“, vaizduoju žmonių nesusikalbėjimą, kuris šiandien yra itin ryškus. Dar kitame – tiltas, žmonės, kurie susijungia ir tampa juo. Arba „Maištas“ – priešinuosi prieš kvailystę. Bet kas priešinasi prieš kvailystę? Irgi kvailiai.

– Intensyviai skaitote.
– Skaitau knygą apie meno istoriją, kurioje aprašomas naujas požiūris į meną. Mane domina psichologinė, filosofinė literatūra, patinka meno filosofija. Manęs klausia, kodėl tiek skaitau. O man patinka net ir A. Kaluginas, kuris parašė knygą apie vyrų ir moterų kompleksus. Pavyzdžiui, Buridano asilas. Pasirodo, ši sąvoka pagal gydytojo pavardę. Kaip siejasi su žmogaus kompleksu? Štai asilui padeda dvi šieno kauges, o jis blaškosi ir nežino, ką turi ėsti – ir miršta iš bado. O tas gydytojas, atradęs šį kompleksą XIV a., ir buvo prancūzų mąstytojas Žanas Buridanas. Kitas dalykas – užsakymai, kur asilų nelabai pripieši. Bet skaitymas ir literatūrinis požiūris labai lemia mano stilistiką.

– Kas lėmė pasirinkti literatūrišką kūrybą?
– Yra posakis fantastinis realizmas, tokį naudoja ir popsiurrealizmas. Ateina žmonės ir paveikslą interpretuoja kiekvienas savaip. Man aiškiau yra kalbėti simboliais. Bet štai fotografijoje irgi naudojama simbolika. Ir net vaikas šiais laikais pagauna nuotraukėlę „klapst“ – ir jam yra kūrinys. Aš sustojau toje pačioje vietoje klaptelėti – neišeina. Kiekvienam savo. O feisbuke gali prisižiūrėti daugybę nuotraukų. Dabar kiekvienas gali būti fotografu su savo telefonu: fotografuoti šešėlį, koją, batą – ir taip lengvai.
Menininkas – diagnozė, dainininkas – profesija. Tai mano profesija. Menininkas absoliučiai serga visu tuo, o profesija – turi užsidirbti ir pragyventi.

– Dirbote užsienyje, likote Šiauliuose.
– Kažkada buvo tų galimybių, bet šeima, namai, o aš toks absoliučiai naminis. Aš į dirbtuvę įlendu ir dirbu. O dabar juk užsakymus be jokių problemų galima ir paštu išsiųsti. Anksčiau būdavo didesnių problemų, o dabar į Londoną norėdamas nugabenti idėjai į autobusiuką paveikslą ir nuvežė.
Esu Ispanijoje freskas tapęs tokiam piliečiui ir tada tai buvo „kažkas tokio“. Bet tai buvo daugiau nei prieš 15 metų. Seniau galvodavome, kad užsienyje tai gyvena tie dailininkai, o pasirodo, kad ne. Gal jie buvo anuomet tiesiog laisvesni nei mes.
Kai Danijoje sukūriau didžiulę freską, eidavo tie danai, žiūrėdavo ir, matyt, galvodavo: Viešpatie, tas tai jau ferarių prisipirko.

– Esate paklausus.
– Mano metų kūrėjų mąstymo nuostatuose dar likę, kad kažkas tai kažką duos – atlyginimą, dar kažką. Niekam nieko neduoda. Turi užsidirbti.
Yra pigesnė alternatyva – feisbukas – kuriame matau reklaminę jėgą. Galima jį naudoti ir „selfiams“, bet galima ir paveikslus įkelti. Kitą gal ir nervina, bet kiekvieną rytą vis tiek dedama su ta tikimybe – jūs žiūrėsite mano puslapį, pamatysite paveiksliuką įdėtą. Vis tiek vadyba.
Kartais man sako, kad taip nešnekėčiau. Na gerai, sakau, bet gyventi tai reikia vis tiek, kaip bešnekėsi. Yra savikaina: rėmai, dažai, laikas, elektra. Gal ir užaštrinome šią pusę, geriau visuomet gražiau kalbėti. Kaip sako apie pinigus – arba blogai, arba nieko.

– Šiauliuose – prėskas miestas, nepadeda fantazijai.
– Požiūris į Šiaulius priklauso nuo to, į kokį draugų ratą pataikai. Kaip tik kalbėjome ta tema su draugais, kad Šiauliuose nėra nieko. Bet pakanka atversti vietinį laikraštį, kur skelbimai, ir pamatyti, kad yra kultūrinių renginių ir nemokamų. Parodos, koncertai. Jeigu susidarai ratelį, aplinką, kurioje viskas blogai… Viskas priklauso nuo požiūrio ir kaip formuoji save.

– Domitės aktualijoms?
– Žiūriu žinias, skaitau laikraščius, interneto portalus kaip visi. Bet mano atveju vyksta greitas skaitymas. Politika nebesidomiu. Aš turbūt, kaip ir 90 proc. kitų piliečių: politika yra kažkur, tegul būna toli, ji manęs neliečia, aš jos neliečiu, pabalsuoju ir, ko gero, tiek. Pastaruoju metu mano socialinis gyvenimas nutolo. Pas mane į dirbtuvę atvažiuoja 2–3 draugai ir man jų užtenka.

– Tai kas yra ta jūsų mažytė laimė?
– Šeima – žmona, trys vaikai, du jau užaugę, du anūkai. Muzikų savas ratas, kurie ne tik klauso, bet ir rašo ją. Kai žinai, kad rytą atsikėlus „toli“ į darbą – trečiame aukšte, namo palėpėje, yra dirbtuvė ir įrašų studija, instrumentai. Ateina draugai, kurie pagroja fleita, violončele, mes ten įrašome garso takelį. Laimė yra, kai ateini su kavos puoduku ir gali įsijungti savo mėgstamą muziką, koncertą. Paskui pradedi galvoti, kad reikia daryti tą, tą ir tą... O tada laimė mąžta, nes darbus reikia dirbti.
Po sunkaus darbo pasieki rezultatą, pamiršti jį ir eini iki kito rezultato.

– Ar muzikoje dirbate su nauju projektu?
– Dabar jau – ne. Esu išleidęs kelis albumus, bet daugiau tiesiog keliu kūrybą į internetinį į puslapį ir to užtenka. Ten irgi yra mažos laimės. Muzikantai iš užsienio, paklausę muzikos, nieko nerašo arba giria. Ir pats jų klausai – toks ir bendravimas. Žinoma, būtų galima organizuoti koncertus, bet tada jau lauks didelis darbas.
Ir vis tiek mane žavi poezija, nes kai pasiimi svetimo profesionalo kūrybą, kur matyti akivaizdus žodžio profesionalumas, minties raiška ir ji susilieja su muzika, yra tiesiog nuostabu. O dar mažoji laimė, kad kažkur 18 metų mano dukra vaikštinėja. Paskui į parodos atidarymą ateis žmona – didesnioji laimė.

– Kūrybingumo aruodas niekada nesibaigia ar tai įkvėpimas?
– Klausia tavęs – ar yra, ar būna tas vadinamas įkvėpimas. O tu tiesiog atsikeli pusę šešių ir eini dirbti. Ateina draugai ir pamaišo. Bet jie irgi reikalingi, nes užpildo tuštumą.
Ir kartais mane muzika pagauna, žiūri – kad jau nebedirbi, nebetapai, o jau groji. Esu paskyręs tik vieną dieną per savaitę groti, įrašyti muziką. Žinote, kai prisėdi kartą prie kompiuterio kažko ieškoti, žiūri – kad dviejų valandų ir nebėra. Paskui atsitokėji ir nežinai pats, ko ieškojai. Taip ir su muzika.