M. Bakas – Šiaulių sporto mokyklos „Dubysa“ šaudymo treneris, „Romuvos“ progimnazijos kūno kultūros mokytojas ir vaikų vasaros poilsio stovyklos „Balsiai“ vyr. vadovas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ieva LIUBŠYTĖ
Kulkinis šaudymas galbūt kai kam skamba baugokai, tačiau baimintis nėra ko: „Tai įdomi, kantrybę ir puikią reakciją ugdanti sporto šaka“, – teigia penkerius metus Šiaulių sporto mokyklos „Dubysa“ šaudymo treneriu dirbantis Mantas Bakas.
Negana to, jis jau šešerius metus yra Šiaulių „Romuvos“ progimnazijos kūno kultūros mokytojas bei 12 metų dirba vyr. vadovu vaikų vasaros poilsio stovykloje „Balsiai“.
2014 metais „supermokytoju“ išrinktas M. Bakas šypsodamasis prisipažino, kad niekada negalvojo, jog tarp vaikų jam teks praleisti 24 valandas per parą, 12 mėnesių per metus: „Rytą esu su mokyklos vaikais, dieną – su šaudymo treniruočių vaikais, vakare su savo vaikais, savaitgalį – varžybose su įvairiais vaikais, o vasarą – su stovyklos vaikais“, – apie savo gyvenimą tarp gausaus būrio vaikų kalbėjo M. Bakas.
M. Bakas sutiko išsamiau papasakoti apie kulkinį šaudymą, geram šauliui reikalingas savybes bei apie tai, kas jį paskatino tapti šios sporto šakos treneriu.
– Kada susidomėjote kulkiniu šaudymu?
– Iš tikrųjų bandžiau labai daug sporto šakų. Tačiau vis kažkas atsitikdavo, kad treniruočių nebelankydavau – tai batus pavogdavo, tai koją susilaužydavau, tai naktį per kapines reikėjo eiti, tai dar kažkas.
Tad į šaudymą nuėjau septintoje klasėje, o labiausiai mane į šią sporto šaką patraukė treneris, kuris mane joje ir išlaikė.
Iš pradžių nežinau, ar man sekėsi, ar nesisekė, tiesiog lankiau ir viskas. Tad pirmus dvejus metus šaudymą lankiau dėl trenerio, o paskui pradėjau tuo domėtis, siekti kažkokių tikslų.
– Kokie jūsų kaip šaulio laimėjimai?
– Į varžybas, vykstančias Europoje, nevažinėjome, o to priežastis – pinigų stygius. Tad esu tapęs Lietuvos čempionu, Lietuvos taurių čempionu, daugkartiniu Lietuvos studentų čempionu.
Taigi galiu pasigirti laimėjimais tik Lietuvoje, nes sąlygos nebuvo idealios. Štai po Sovietų sąjungos subyrėjimo neturėjome nei ginklų, nei aprangų, nei dar kažko.
– Kas jus paskatino pasirinkti trenerio kelią?
– Man patiko būti treneriu. Šis darbas atrodė labai patrauklus, kurį dirbdamas gali išreikšti save per kitą žmogų, per kitą asmenybę. Ir turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad geriausi treneriai būna tie, kurie yra nepasiekę olimpinių aukštumų. Tokie treneriai – „alkani“, jie žino tą receptą, ko trūksta iki tos aukštumos. Ir jie visada žino, ko jiems pritrūko galbūt pas savo trenerį, kad būtų tas laimėjimas.
Tad daug tokių puikių trenerių ir Lietuvoje, ir užsienyje, kurie nėra sužibėję olimpiadose, Europos ar pasaulio čempionatuose. Jie liko vidutiniokai, bet yra savo srities profesionalai.
– Papasakokite apie kulkinį šaudymą
– Kulkinio šaudymo metu šaudoma kulkomis – pistoletu ir šautuvu. Šiauliuose dirbame tik su šautuvais, ne su pistoletais. Kituose miestuose yra ir tokių, ir tokių trenerių. Mūsų mieste paprasčiausiai nėra tokių specialistų, nėra tokių sąlygų, nėra tokių ginklų, o atidaryti tokią sekciją būtų labai brangu.
Tad, kaip ir sakiau, dirbame su šautuvais – su mažo kalibro ginklais ir pneumatiniais ginklais. Pneumatiniais ginklais dirbti yra žymiai pigiau, nors šie ginklai yra brangūs. Bet kulkos pigios. O mažo kalibro ginklais jau šaudoma specializuotose šaudyklose ir šaudoma gulint, klūpint, stovint.
– Kiek kainuoja šiai sporto šakai reikalingi ginklai?
– Aišku, ginklo kaina priklauso nuo to, ar jis naujas. Tačiau normalus sportinis pneumatinis ar mažo kalibro ginklas kainuoja apie 3 tūkstančius eurų. Jeigu ginklas yra skirtas treniruotis vaikams, tai kainuoja apie 1,5 tūkstančio eurų, o jei ginklas labai jau geras, tai kainuoja apie 7 tūkstančius eurų.
Tad mes labai džiaugiamės, kad Šiauliuose yra tokia ginklų parduotuvė, tokie žmonės, kurie mums davė ginklus ir mes galime dirbti.
Sporto mokykla suteikia kurą, padeda įsigyti aprangą pagal išgales. Daug vaikų patys nusipirko reikalingą aprangą, nes aš jiems aiškinu, kad kaip ir krepšiniui vaikai nusiperka sportinius batelius, tai jie taip turi nusipirkti pirštines, kelnes, striukes.
– Treniruojate ir berniukus, ir mergaites. Kas taiklesni šauliai?
– Pas mane viskas labai įdomu, nes treniruotes lanko 50 proc. berniukų ir 50 proc. mergaičių. O kartais mergaičių netgi būna daugiau nei berniukų. Kodėl taip yra, nežinau, nes kituose miestuose taip nėra. Aš pats dirbau Alytuje ir ten mergaičių turėjau gal tik 10 proc.
Ką galiu pasakyti? Vis dėlto taiklesni yra berniukai. Bet jei paklaustumėte manęs, kas taiklesni kaip nesportuojantys žmonės gyvenime, tai vienareikšmiškai atsakyčiau, kad merginos.
– O su kuo lengviau dirbti?
– Smagiau turbūt yra dirbti su berniukais. Suprantate, mes randame savų pokštų, savų supratimų ir t. t. Tačiau man labiau sekasi su mergaitėmis. Be to, mergaičių psichologija visai kitokia – įdomesnė.
– Ko reikia, kad taptum geru šauliu?
– Pirmiausia turbūt reikia didelio noro nugalėti save. Kiekvieną sykį šaudamas į taikinį turi naują startą, tad turi būti kantrus, išlaukti to momento, kai gali nuspausti gaiduką.
Taip pat būtinas ir fizinis pasirengimas. Tačiau mums nereikia jėgos ar greičio. Mums reikalinga statinė jėga, vidinė jėga, reakcija, vestibiulinis aparatas.
– Ar kulkinis šaudymas – Lietuvoje populiari sporto šaka?
– Žiūrint kokiuose miestuose. Pavyzdžiui, Kaune, Alytuje, Biržuose labai stiprios sekcijos, daug vaikų, sėkmingai dirbantys treneriai. Pas mus vaikų nėra daug, esame tik du treneriai, bet rezultatai mus netgi labai tenkina. Mes su gaunamais pinigais, su amžinu šovinių nebuvimu kiekvienais metais sugebame „išspausti“ Lietuvos čempionų. Nėra taip buvę, kad liktume be medalių.
– Esate šaudymo treneris, o ar mėgstate medžioti?
– Ne, nesu medžiojęs ir net ginklo namuose neturiu.
– Kokioms dar sporto šakoms jaučiate aistrą?
– Seniau stiprią aistrą jutau krepšiniui. Pats ir dabar truputį žaidžiu Šiaulių krepšinio lygoje. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad yra daug sporto šakų ir jos visos įdomios. Jeigu yra žaidimas, tai jis neatsirado iš niekur – ar tai beisbolas, ar futbolas, ar regbis, ar kt. Visi jie turi savo žavesio, tik reikia juos pabandyti ir kiekvienas atras save.
– Buvote išrinktas „supermokytoju“. Tai kokiomis savybėmis pasižymi „supermokytojas“?
– Tie rinkimai buvo tikras iššūkis – nežinau, ar dalyvaučiau dar kartą. Tai užėmė beprotiškai daug laiko.
„Supermokytojas“ mano nuomone, turi būti kitoks nei visi kiti mokytojai. Jis turi ateiti į darbą su noru. Ir dėkui Dievui, kiek dirbu mokytoju ir treneriu, dar niekada nesu pagalvojęs, kad o ne ir vėl reikės eiti į darbą.
Aišku, taip pat tu turi pajausti vaikus, ko jie nori – ar per tą treniruotę, ar per tą pamoką. Turi stebėti savo auklėtinius – gal jei nori žaisti, o gal bėgti. Tad tu su jais turi būti, kontaktuoti – ir nebūtinai žodžiais, nes kartais užtenka ir akių. Būtent tai padeda padaryti geresnę pamoką ar geresnę treniruotę.
– Kuo skiriasi kūno kultūros mokytojo ir trenerio darbas?
– Šį klausimą man dažnai užduoda. O į jį aš atsakau, kad skirtumas yra toks, jog pas trenerį vaikai ateina motyvuoti, o pamokoje tu turi vaikus motyvuoti, kad jie kažką norėtų daryti. Tai čia toks didžiausias skirtumas tarp trenerio ir mokytojo darbo.
Be to, pamokoje visada bus daug vaikų, tik spėk suktis, o treniruotėje tu turi vaikus į ją pasikviesti, juos išlaikyti bei sudominti treniruojama sporto šaka.
– Kuris darbas jums arčiau širdies – mokytojo ar trenerio?
– Nors mokykloje mane vaikai vadina treneriu, net ne mokytoju, bet aš išsirinkčiau galbūt pedagogo darbą, t. y. su vaikais. Ir man visiškai nėra skirtumo, ar tai bus treniruotės, ar pamokos, nes toks darbas mane „veža“.
Aš niekada negalvojau, kad bus taip, jog aš 24 valandas per parą, 12 mėnesių per metus būsiu tarp vaikų. Rytą esu su mokyklos vaikais, dieną – su šaudymo treniruočių vaikais, vakare – su savo vaikais, savaitgalį varžybose – su įvairiais vaikais, o vasarą – su stovyklos vaikais.
„Supermokytojas“ turi ateiti į darbą su noru“, – sakė M. Bakas.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Kiekvieną sykį šaudamas į taikinį turi naują startą, tad turi būti kantrus, išlaukti to momento, kai gali nuspausti gaiduką“, – kalbėjo M. Bakas.
Asmeninio archyvo nuotr.
