2014 ir 2015 metų geriausiu Lietuvos regbio žaidėju pripažintas I. Darkintis papasakojo apie sėkmingai Anglijoje besiklostančią karjerą, ateities planus, gyvenimo tikslus bei meilę regbiui.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Šiandien visų regbio aistruolių laukia įspūdingas reginys, o Lietuvos regbio rinktinės – itin svarbi kova. Šiaulių miesto stadione įvyks Europos regbio „Tautų taurės“ 2B diviziono rungtynės, kur susitiks Lietuvos ir Andoros rinktinės. Pergalė šiose rungtynėse lietuviams ypač svarbi, nes ji mūsų šalies rinktinei užtikrintų patekimą į aukštesnį divizioną.
Tad prieš pat lemiamą mūšį susitikome su iš Anglijos į Lietuvą savo gimtosios šalies rinktinei padėti parvykusiu šiauliečiu Ignu Darkinčiu.
2014 ir 2015 metų geriausiu Lietuvos regbio žaidėju pripažintas I. Darkintis papasakojo ne tik apie pasikeitusią Lietuvos regbio rinktinę, jai jaučiamus sentimentus, bet ir apie sėkmingai Anglijoje besiklostančią karjerą, ateities planus, gyvenimo tikslus bei meilę regbiui. „Regbis man yra trys dalykai viename – ir sportas, ir hobis, ir darbas“, – šypsodamasis kalbėjo I. Darkintis.

– Pradėkime nuo to, kokie vėjai jus parpūtė atgal į Lietuvą?
– Pagrindinė priežastis, dėl kurios grįžau į Lietuvą, tai Lietuvos regbio rinktinės ir Andoros varžybos, kurios vyks šį šeštadienį Šiauliuose. Kadangi Anglijoje šis savaitgalis mums yra laisvas, tai mane išleido į Lietuvą.
Praėjusį savaitgalį Lietuvos rinktinė kovojo su Vengrija. Bet aš negalėjau išvykti, nes Anglijoje, mano komandoje, šiuo metu yra nemažai žaidėjų patyrusių traumas, tad turėjau pasilikti ir padėti klubui.

– Lietuvos rinktinės sudėtis nemenkai pasikeitė. Kaip tai vertinate?
– Šiaip Lietuvos rinktinėje tikrai daug pasikeitimų – naujas treneris iš Pietų Afrikos su skirtingomis idėjomis, taip pat gynybos treneris iš Velso. Be to, rinktinėje ir daug jaunesnių žaidėjų, bet jie yra motyvuoti įrodyti, kad gali žaisti ir kad gali pakeisti senbuvius. Tikrai yra daug žaidėjų, kurie labai stengiasi ir, manau, fiziniu pasirengimu bei talentu mūsų rinktinė nenusileistų netgi daug aukštesnio reitingo rinktinėms.
Aišku, galbūt koją gali pakišti patirties stoka, bet šiaip mūsų rinktinė pakankamai stabili ir joje netrūksta žaidėjų, kurie tikrai gerai žaidžia.

– Ką jums reiškia Lietuvos rinktinė?
– Žinoma, kad atstovauti Lietuvos rinktinei yra visada malonu. Kai kiekvieną kartą išeini žaisti už rinktinę, giedi Lietuvos himną, išvysti kelis tūkstančius lietuvių žiūrovų, tai jautiesi emociškai pakylėtas.
Gaila tik tiek, kad paskutinius kelerius metus negaliu grįžti žaisti kiekvienų varžybų, nes man klubas yra kaip darbas. Būna, kad treneriai ar klubo direktorius sako, jog negaliu išvykti, nes reikia padėti klubui. Anksčiau grįždavau į kiekvienas Lietuvos rinktines varžybas, o dabar kuo toliau, tuo rečiau pavyksta sugrįžti. Tačiau kai tik yra proga, tikrai jos nepraleidžiu ir būtinai skubu padėti Lietuvos rinktinei, kuria didžiuojuosi.

– Dabar žaidžiate ir gyvenate Anglijoje. Kaip jums ten sekasi?
– Šiuo metu gyvenu Šiaurinėje Anglijoje ir ten atstovauju „Darlington Mowden Park“ klubui. Į šį klubą šį sezoną perėjau pirmą kartą. Praėjusiais metais žaidžiau Londono klube, kuriame nepasilikau dėl tam tikrų politinių sumetimų. Tad išsikėliau į šiaurę, kur sekasi gan neblogai, nors galėtų būti ir geriau.
Kaip jau minėjau, komandoje yra nemažai traumuotų žaidėjų, tad dabar žaidę septynerias varžybas, keturias pralaimėjome ir tris laimėjome. Taigi esame per viduriuką.
O kalbant apie mano gyvenimą ir karjerą Anglijoje, tai tikriausiai, kaip ir visiems, taip ir man visada norisi kažko geresnio. Kiekvieną kartą, kai pakeiti klubą, atsiranda naujų įspūdžių, naujų idėjų, naujų pasiekimų ir visuomet norisi siekti dar daugiau.
Dabar aš žaidžiu trečiojoje Anglijos lygoje, o yra dar ir antroji, ir pirmoji. Tad norėčiau patekti į aukštesnę lygą ir išbandyti save kaip žaidėją – ar turiu tam potencialą, ar neturiu. Taigi mano tikslas yra dar tobulėti ir bandyti pakilti.

– Kada pirmą kartą išvykote atstovauti užsienio klubui?
– Pirmas mano užsienietiškas klubas buvo Švedijoje. Ten išvykau 2009 metais. Švedijoje ėjau į darbą kaip eilinis žmogus, klubas truputį padėjo su buto nuoma ir panašiai. Po to 2010 metais išvykau į Angliją ir ten mano pirmas klubas buvo tik mėgėjų klubas. Vėliau po sezono,
2011 metais, gavau patį pirmą pusiau profesionalų kontraktą Birmingemo mieste, Anglijoje. Kadangi šis klubas buvo pusiau profesionalus, tai ir pinigai nebuvo didžiausi. Todėl dar papildomai treniruoti vaikus mokyklose ir panašiai.
O po to 2012–2013 metais išvykau į Ispaniją, kur pasirašiau pirmą rimtą kontraktą – normali alga, klubas davė mašiną, butą, treniruotės vyko keturis kartus per savaitę.
Tada vėl grįžau į Angliją, kur pasirašiau panašų kontraktą, kaip ir Ispanijoje. Anglijoje žaidžiau „Coventry“ klube, po to išvykau į Londoną, o dabar apsistojau šiaurėje.

– Kurioje šalyje gyventi ir žaisti regbį patiko labiausiai?
– Gyvenimo būdu ir lygiu tai Švedija būtų geriausia šalis. O šiaip man labai patiko Ispanija. Aš negyvenau pačioje pietinėje Ispanijoje, kur visą laiką karšta, gyvenau šiaurinėje, apie 50 minučių kelio iki Prancūzijos sienos. Galiu pasakyti, kad ten „verda“ visai kitoks gyvenimas – žmonės atsipalaidavę, viskas sulėtėję, maistas geras. Žodžiu, pagal gyvenimo sąlygas, jei tektų ateityje rinktis, rinkčiausi Ispaniją.
O regbio atžvilgiu stipriausia yra Anglija. Ispanija – pakankamai stipri, bet ten dar trūksta kažkiek profesionalumo, nes gal penki Ispanijos topklubai yra pakankamai profesionalūs, bet likę nėra tokie stiprūs.
Anglijoje ir trečiasis, ir ketvirtasis lygis panašiai stiprūs, tad konkurencija didžiulė. Ispanijoje aš realiai žinodavau, kad jei neturiu traumos, tai žaisiu kiekvienas varžybas, o Anglijoje nors ir neturiu traumos ir esu fiziškai pasiruošęs, gali būti, kad nežaisiu. Nes gal prastai sužaidžiau praėjusį savaitgalį, o galbūt tą savaitę ne visiškai gerai treniravausi ir panašiai. Taigi galiu likti ant suolo, galiu būti nepaimtas į komandą. Todėl Anglijoje turi stimulą stengtis, nes žinai, kad visuomet turi kovoti už savo poziciją.

– Kodėl nemažai gerų Lietuvos regbio žaidėjų karjerą nusprendžia tęsti užsienyje?
– Bent aš niekada negalvojau apie pinigus. Pirma mintis buvo tobulėti, dar ir dar geriau išmokti žaisti regbį, kilti į aukštesnes lygas, pamatyti tą tikrąjį regbio pasaulį. Mano nuomone, dėl šių priežasčių daug Lietuvos regbio žaidėjų ir emigruoja į kitas šalis.
Kadangi nesame krepšininkai (manau, Lietuvoje gal su krepšiniu būtų šiek tiek lengviau), tai žaidžiant regbį mums reikia dairytis į kitas šalis, kad pasiektume norimų rezultatų.

– Kuo skiriasi regbis Lietuvoje ir užsienyje?
– Aš pasakyčiau, kad kalbant apie fizinį pasiruošimą lietuviai – pakankamai stiprūs, bet paprasčiausiai pas mus yra kitokia regbio mokykla. Lietuvoje žaidėjai gal ne tokie techniški ne tiek su kamuoliu, bet labiau savo pozicijose.
Anglijoje vaikai mokyklose pratinami prie regbio nuo šešerių metų amžiaus – prie taisyklių, prie regbio filosofijos. O Lietuvoje viskas pradedama nuo fiziškumo: jaunesnį vaikiną pirma įstumia į sporto salę ir tik paskui jį pradeda mokyti regbio elementų.
Todėl, kaip ir minėjau, lietuviai yra pakankamai stiprūs, tačiau truputį trūksta to supratimo.

– Buvote išrinktas 2014 ir 2015 metų geriausiu Lietuvos regbio žaidėju. Ką tai jums reiškia?
– Kai buvau pripažintas geriausiu 2014 metais, tai buvo stimulas toliau rodyti rezultatus ir bandyti dar kartą tapti geriausiu žaidėju. Ir 2015 metais vėl to pasiekiau.
Bandysiu ir 2016 metais siekti šio titulo, bet čia vėl viskas priklauso nuo to, kaip pasirodai rinktinės varžybose, kokiame klube žaidi, kiek varžybų sužaidei. Pavyzdžiui, aš galėčiau priklausyti aukščiausiojo lygio Anglijos klubui, bet galbūt per sezoną nežaisiu nė vienų varžybų, tad negalėčiau būti tituluotas geriausiu žaidėju.
O praėjusiais metais man buvo pasisekę: buvau paskolintas į aukščiausiosios lygos antrąją komandą, ten žaidžiau trejas varžybas ir sekėsi gan neblogai. Tikriausiai tai ir nulėmė 2015 metų geriausio Lietuvos regbio žaidėjo titulą.
Tačiau ar šiemet vėl būsiu nominuotas, nežinau, nes yra dar vienas žaidėjas, rimtas konkurentas – Karolis Navickas, kuris sportuoja Prancūzijoje ir jo klubas yra pakilęs į antrąją Prancūzijos lygą. Karolis ten demonstruoja neblogus rezultatus. Tik, deja, šį kartą negalėjo prisijungti prie Lietuvos rinktinės.

– Kokią vietą jūsų gyvenime užima regbis?
– Regbis man yra trys dalykai viename – ir sportas, ir hobis, ir darbas. Man nuo pat mažens, nuo 13–14 metų, kada pradėjau žaisti regbį, ši sporto šaka labai prigijo. Nors prieš tai bandžiau daug visokių sporto šakų, bet niekas taip neužkabino kaip regbis.

– Ar siejate savo ateitį su Lietuva?
– Tiesa pasakius, sunku ką nors prognozuoti. Prieš kokius dvejus metus galvojau, kad į Lietuvą gyventi grįžti nenorėčiau. Norėjau savo ateitį sieti su užsieniu, užsiimti trenerio darbu, galbūt atidaryti savo sporto klubą ir panašiai. Šiais metais galvoju truputį kitaip: jau norėčiau grįžti į Lietuvą, nes matau, kad regbio situacija čia gerėja. Galbūt ateityje Lietuvoje bus daugiau didesnių regbio akademijų, kur reikės grumtynių trenerio, nes tai mano pozicija.
Sunku pasakyti ar grįšiu į Lietuvą, ar ne, manau, tai parodys laikas.

– Svajonių regbio klubas?
– Aš nežinau, ar turiu kažkokį svajonių klubą. Paprasčiausiai mano svajonė būtų pabandyti patekti į kuo aukštesnę lygą Anglijoje – ar į antrąją, ar į pirmąją. Arba galbūt į kitos šalies, kaip Prancūzija, antrąją ar pirmąją. Tikiuosi, man tai pavyks pasiekti sunkiu savo darbu.

– Regbio žaidėjas, į kurį lygiuojatės?
– Mano pozicijoje žaidžia du broliai Frankai. Jie žaidžia už Naujosios Zelandijos rinktinę, tai man jie abu demonstruoja gerą charakterį tiek regbio aikštėje, tiek už regbio aikštės ribų. Tad man šie broliai – kaip ir rodiklis.
Aš abu brolius buvau sutikęs prieš dvi savaites: Naujosios Zelandijos žaidėjai treniravosi pas mus klube ir mes su jais turėjome atvirą treniruotę. Šios treniruotės metu kalbėjausi su broliais, pasidarėme nuotraukas. Įspūdžiai tikrai geri – jie yra įspūdingi žaidėjai.

I. Darkintis kartu su Naujosios Zelandijos rinktinės žaidėju Benjamin John Franks.
Asmeninio archyvo nuotr.

„Jokia kita sporto šaka manęs taip neužkabino kaip regbis“, – tvirtino I. Darkintis.
Asmeninio archyvo nuotr.