Mušamųjų instrumentų ansamblis „Ritmtas kitaip“ Etene-Lere iš viso surengė 5 koncertus.
Arūno BANIO nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Ilgametė draugystė tarp Šiaulių ir Eteno-Lero (Nyderlandų karalystė) miestų tvirta ir įkvepianti: pavasarį džiaugsimės tulpėmis prie „Auksinio berniuko“ – gėles mums padovanojo Eteno-Lero mietas, o štai olandai šoko, trypė mušamųjų instrumentų ansamblio „Ritmas kitaip“ koncertuose. Šis Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mušamųjų instrumentų ansamblis padarė neįmanoma – su savo mušamaisiais instrumentais ir 17 žmonių kolektyvu lapkričio 8-ąją išvyko į Eteną-Lerą, kur svečiavosi iki lapkričio 13-osios. Iš ten ansamblis parsivežė didžiulį bagažą įspūdžių, istorijų ir šypsenų. Apie kalbamės su „Ritmas kitaip“ vadovu Arūnu Baniu.

– Kaip suplanavote kelionę?
– Šią kelionę pradėjome organizuoti maždaug prieš pustrečių metų. Viskas prasidėjo nuo Šiaulių ir Eteno-Lero miestų draugystės iniciatoriaus Joop Biegelaar, kuris čia atvykęs pamatė mūsų kolektyvą ir pasakė: norime jūsų Etene-Lere.
Kelionė planuota taip ilgai, nes reikėjo surasti transportą, kuris nugabentų mūsų instrumentus ir parvežtų juos – norint padaryti gerą programą, reikia nemažai gerų instrumentų. Kai tik J. Biegelaar sužinojo apie Etene-Lere esančią kompaniją, kuri dirbo su Vilniumi, tuoj pat susitarė ir taip išsprendė instrumentų gabenimo klausimą. Instrumentus paėmė iš mano namų – daugelis buvo mūsų pačių gaminti, kaip marimba, ksilofonas. Tai ypač nustebino olandus – jie negalėjo patikėti, kad šiuos instrumentus galima pasidaryti patiems ir už daug mažesnę kainą, negu jie yra pardavinėjami Olandijoje.

– Ar olandai nesusidomėjo pabandyti darytis instrumentus?
– Olandai – turtingi žmonės, kažin ar jie patys darytųsi, nebent kas nors norėtų pasižiūrėti, ar tai įmanoma. Mes Lietuvoje kol kas neturime tokių lėšų, kad galėtume nusipirkti šiuos instrumentus, todėl juos ir gaminomės. O mušamieji instrumentai yra tikrai brangūs, nedaug kas težino, kas yra marimba, ksilofonas... Dabar labai džiaugiuosi, kad turime šiuos instrumentus, nes mūsų kolektyvas nemažas, todėl galime visi kartu groti scenoje.
Į Olandiją vyko 15 mokinių, koncertmeisterė, kuri akomponavo pianinu, ir aš – visi kuo puikiausiai galėjome groti. Kai grįžęs iš Olandijos įkėliau vieną filmuką į „Facebook“, sulaukiau nemažai gerų komentarų, atsiliepimų. Nuomonę išsakė ir būgnininkai: „Darai tai, kas neįmanoma“ ir pan. Apskritai kalbant apie mušamuosius instrumentus – kitos Šiaulių miesto ir rajono mokyklos, kurios dirba su mušamaisiais instrumentais, turi gana mažai besimokančių vaikų, o pas mus yra 23.

– Pritraukiate vaikus.
– Manau, kad toks pritraukimas ateina su laiku, negalvojant, kaip juos reikia pritraukti, o tiesiog darant tai, ką mėgsti. Tada ir vaikai atsiduoda šiai veiklai šimtu procentų, pamėgsta mušamuosius instrumentus – jie noriai eina į priekį.

– Kokie pirmosios išvykos su ansambliu „Ritmas kitaip“ įspūdžiai?
– Į Olandiją skridome lėktuvais – bilietus visi pirkomės savo lėšomis, o Etene-Lere mumis pasirūpino olandai – šeimos priėmė į namus, maitino. Taip pat vežėmės Šiaulių miesto mero padėką Eteno-Lero miesto merei – taip viso Šiaulių miesto vardu padėkojome už padovanotas tulpes.
Olandai sekmadienį mūsų jau laukė oro uoste. Mažiausias į kelionę vykęs mokinys buvo 8 metų, o vyriausi – 17-mečiai. Natūralu, kad kai kurie vaikai bijojo – nemokėjo kalbos ir dar atsidūrė nepažįstamoje aplinkoje su nepažįstamais žmonėmis, todėl šią problemą išsprendžiau labai paprastai: kadangi olandų šeimos priėmė po du vaikus, tai suporavau mažiausią su vyriausiu ir t. t. Šis sprendimas pasiteisino – vaikščiojant mieste didieji mokiniai mažesnius nešiojo ant pečių, žaidė su jais, bendravo.
Kelionė buvo superinė, o koncertai... Pirmadienį turėjome didelę repeticiją, antradienį – keturis valandinius koncertus. Iš viso į mūsų pasirodymus atėjo 1400 klausytojų.
Pirmieji trys koncertai buvo skirti vaikams – labai nustebino tai, kad olandų vaikai į koncertą neatėjo, ne atvažiavo autobusu, o visi atkeliavo dviračiais. Vėliau sužinojau, kad Olandijoje yra 17 mln. žmonių ir 13 mln. dviračių. Skaičiai tikrai įspūdingi.
Koncertai pasisekė: per pirmąjį koncertą olandai šoko, dainavo, šokinėjo. Mūsų repertuare buvo žinomų dainų, todėl jos tikrai užvedė publiką. Kiek nustebino antrasis ir trečiasis koncertai vaikams – atrodo, publika ta pati, bet vaikai buvo ramesni. Pasirodo, kad pirmojo koncerto metu vaikai tiek įsišėlo, kad sulaužė kelias kėdes, todėl prieš kitus koncertus jie buvo perspėti elgtis ramiau. Mūsiškiai scenoje ir patys šoko, o vienas 10-metis, tik baigus groti pirmąją dainą ir pamačius publikos reakciją, atsisuko ir pasakė: „Nerealiai!“ Vaikams tai buvo tokios emocijos, tokie potyriai, kad, man atrodo, jog jie niekur dar nebuvo taip sutikti – kai tu groji, o susirinkę klausytojai šoka, dūksta, dainuoja ir aplodismentų daugybė po kiekvienos dainos.
Paskutiniame vakariniame koncerte dalyvavo Eteno-Lero merė Heleen van Rijnbach-de Groo ir savivaldybės darbuotojai, miesto gyventojai. Jie taipogi buvo nustebinti. Kaip taip vaikai gali elgtis scenoje – laisvai groti, atsipalaiduoti, džiaugtis tuo, ką jie daro.
Atrodo, kad beveik jau pasiekiau savo tikslą – prieš kelerius metus buvau Italijoje ir ten pamačiau vaikų pasirodymą. Patyriau šoką gerąja prasme – vaikai džiaugėsi tuo, ką daro, nebijojo būti scenoje. Nuo tada turiu tikslą – kad maniškiai mokiniai grodami scenoje nebūtų susikaustę, nebijotų, kad suklys, o tiesiog džiaugtųsi muzika, džiaugtųsi tuo, ką jie daro.
Galiausiai turėjome dar vieną koncertą ketvirtadienį – ten susitikome su 9-12 klasių mokiniais: mes grojome jiems, jie – mums, vieni kitus mokėme, dalijomės patirtimi.

– Kaip vaikams sekėsi šeimose?
– Aš pats buvau nustebęs – kai pirmąjį vakarą išsiskirstėme ir susitikome kitą dieną, tai išgirdau, jog keli vaikai spėjo su olandais pasibūti Belgijoje. Kadangi Belgija visai šalia, olandai pasiūlė vaikams nuvažiuoti ten pavalgyti bulvyčių! Olandų šeimos dažnai susiduria su lietuvių vaikais ir laukia mūsiškių – jie netgi sako, mūsiškiai vaikai atsakingesni, labiau klauso. Maniškiai tikrai buvo nustebę, kaip jais rūpinosi – galiu drąsiai sakyti, kad olandai mūsų vaikais rūpinosi kaip savais. Mes visi gyvenome netoli centro, todėl vakarais susirašydavome ir susitikdavome, prisijungdavo ir olandų šeimos. Taip ne tik pabendravome, bet ir susipažinome su vakariniu Etenu-Leru.

– Kokia buvo kelionė į Amsterdamą?
– Į Amsterdamą vykome su traukiniu, kelionė truko porą valandų. Apvaikščiojome miestą dienos metu, į Eteną-Lerą grįžome vėlai, todėl pamatėme ir vakarinį Amsterdamo grožį. Plaukiojome kruiziniu laivu – aš ir pats buvau nustebęs, niekada atidžiau nebuvau pasižiūrėjęs, kur yra išsidėstęs Amsterdamas. Pasirodo, ten daugybė vandens ir kanalų, todėl buvo smagu paplaukioti.
Turėjome du gidus, kurie mus vedžiojo po miestą – vaikai nuėjo į Nemo muziejų, kur nereikia žiūrėti, o reikia gaminti. Dar nespėjau išklausinėti, ką jie ten darė ir kokie įspūdžiai. O mes, vyresnieji, turėjome kitokios veiklos, daugiau pavaikštinėjome po miestą.

– Kas vaikams labiau patiko – kelionė ar koncertai?
– Reikėtų jų paklausti, bet manau, kad jiems ir tai, ir tai patiko. Kaip jau minėjau, koncertų metu mačiau, kaip jie džiaugėsi tuo, ką daro, baimės nebuvo. Aišku, yra visokių vaikų – vieni groja iš savęs, kiti turi labiau pasistengti. Vienaip ar kitaip, dabar vyresnieji mokiniai yra nuostabūs, todėl mažesnieji mato puikų pavyzdį ir turėtų užaugti puiki karta.

Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos draugystė su Etenu-Leru prasidėjo 2003 metais, kai į Šiaulius atvyko mokiniai iš Olandijos. Tada čia pasirodė Eteno-Lero muzikos mokyklos trimitininkų ansamblis. Įdomus faktas – šis kolektyvas pasivadino „Trimitu“ vien dėl išvykos į mūsų šalį. Tokį pavadinimą jie turi iki šiol.
Per 12 draugystės metų Eteno-Lero muzikos mokyklos mokiniai Šiauliuose apsilankė 4 kartus. Mūsiškiai į Olandiją vyko ne vieną kartą – Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktorius Vygintas Ališauskas sako, kad Etene-Lere lankėsi keli šimtai lietuvių mokinių.
Pagrindinis iniciatorius – tai buvęs Eteno-Lero muzikos mokyklos direktorius J. Biegelaar. Taigi visi šie kultūriniai mainai vystomi jo iniciatyva – jis ne tik organizuoja koncertus, bet ir ieško rėmėjų.
Pirmoji šiauliečių išvyka į Eteną-Lerą direktoriui ir kolektyvui paliko neišdildomus įspūdžius – vyko apie 100 žmonių, visi buvo apgyvendinti olandų šeimose. Olandai nieko nebuvo girdėję apie lietuvius, tad atsargiai žiūrėjo į mūsiškius, tačiau jau po 1-2 dienų visi puikiausiai susibendravo, o atsisveikinant braukė ašaras. Ryšys tarp Šiaulių ir Eteno-Lero miesto peraugo į betarpišką kultūrinį bendradarbiavimą, kurį tęsia ne tik šios miestų draugystės iniciatorius J. Diegelaar, bet ir susigiminiavusių Šiaulių ir Eteno-Lero miestų bičiulių klubo pirmininkė May Rijnen.

„Ritmas kitaip“ kolektyvas ne tik koncertavo Etene-Lere, bet ir aplankė Amsterdamą.
Arūno BANIO nuotr.

Ansamblis „Ritmas kitaip“ apsilankė Etene-Lere, Olandijoje. Šiauliečių kolektyvas kartu su J. Diegelaar ir Eteno-Lero miesto mere Heleen van Rijnbach-de Groo.
Arūno BANIO nuotr.