V. Rakutis: „Terorizmo siejamas nesaugumas paskatina žmones galvoti apie rimtesnius dalykus, nes kai yra geri laikai, mes turime labai daug tuštybės.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Partizanai. Išgirdus šį žodį, pirmas vaizdas akyse – tai miškas ir grupė žmonių, kuri bando priešintis okupantams. Daugelis galvoja, kad partizanai atsirado po I ar II pasaulinių karų, tačiau iš tiesų tai labai senas reiškinys Lietuvoje. Pasak Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesoriaus Valdo Rakučio, kai pradedi gilintis į senesnius dalykus, supranti, kad partizaninis karas yra sena ir natūrali lietuviška tradicija, atsiradusi dar XVII amžiuje. Su juo kalbamės apie partizaninius karus, kaip jie atrodytų ir atrodo šiandien, paliečiame ir šių dienų aktualijas – terorizmą ir dar beveik karštus Vilniaus bėglio įvykius.

– Papasakokite apie pirmąsias partizaninių karų apraiškas.
– 1656 metų žemaičių sukilimas prieš švedus. Pirmą kartą žmonės sukilo be jokio aiškaus vadovavimo. Tai įvyko pusiau gaivališkai ir ši karinė žemaičių organizacija sugebėjo kariauti iki pat 1661 metų. Tai buvo keista nevalstybinė kariuomenė, bet vietinė. Būtent tai ir pagimdė partizaninio karo judėjimo tradiciją – paskui per kiekvieną karą, kiekvieną tarpuvaldį ar susidarius netinkamoms politinėms aplinkybėms partizaninis karas vis atgimsta.
Esu išvedęs tokią teoriją – nuo XVII amžiaus vidurio vidutiniškai kas 30 metų turime partizaninį karą ir jis vis kartojasi. Paskutinį kartą jis vyko 1991 metais. 1991 metų įvykiai buvo tam tikras žmonių judėjimas, kuriam niekas iš anksto parengtas nevadovavo. Žmonės tiesiog imasi gynybos, susikuria kažkokios struktūros, jos padaro savo darbą ir išeina namo.
Nereikėtų įsivaizduoti, kad partizanai pasitraukia tik į mišką – jei eina ten, kur reikia. Partizaninis judėjimas – tai ne koks nors valstybės įsakymas, tai natūraliai atsiradęs, visuomenės sukurtas judėjimas. Jeigu labiau pasigilintume, tai pamatytume, kad per šį aspektą galima pažinti mūsų visuomenę – kodėl mums kartais atrodo, kad visuomenė per daug neklauso valdžios, yra per daug skeptiška valdžios atžvilgiu. Visa tai atsirado dėl mūsų istorinės patirties. Žmonės yra labiau linkę pasitikėti savais negu tam tikromis valdžios pastangomis. Na, o valdžia dažnai elgiasi negražiai, neteisingai arba yra svetima valdžia – kitos šalies, okupantų, valdžia.

– Kaip partizaninis karas atrodytų dabar ?
– Aišku, kad partizaninis karas šiais laikais vyks miestuose, miesteliuose, tikrai ne miškuose arba labai nedaug miškuose. Tai bus tiesiog užsikonspiravusi visuomenės dalis, kuri tokiu būdu atliks tam tikrus veiksmus arba bent jau nedarys to, ką sako valdžia. Kadangi partizanai yra be uniformų, tai jie yra nelabai matomi ir gali daug ilgau išgyventi negu oficiali kariuomenė, kuri turi skiriamuosius ženklus.
Kaip rodo karų patirtis, partizaninio karo tradicija sudaro sąlygas visuomenei atsispirti labai ilgą laiką, nes tokia rezistencijos forma gali išlikti per močiutės sekamas pasakas anūkams. Tai praktiškai neįveikiamas dalykas, kuris formuoja mūsų pažiūras.

– Kas yra partizanas?
– Partizanas – tai visuomenės atstovas, eilinis žmogus. Pavyzdžiui, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas yra pasakęs, kad partizanai yra tautos kariai. Tai žmonės, kurie atsiranda iš visuomenės, iš parapijos, iš kažkokios struktūros, esančios visuomenėje. Jie atsiranda tik sunkiu metu, taikos metu jų nebūna, bet jie, apgindami savo šeimą, savo namus, savo įsitikinimus, tampa aktyvūs, dalyvauja tautos valstybės gynimo darbe ir paprastai tą daro be jokio atlyginimo, nėra įtraukti į jokius sąrašus. Tokie tautos kariai yra labai svarbūs.

– Partizaniniuose judėjimuose daugiau pliusų ar minusų?
– Visą laiką partizaninis karas vienokia ar kitokia forma susijęs su tuo, kad partizanai neturi iš ko gyventi, jie turi apsirūpinti maisto produktais. Jeigu jie kariauja savo teritorijoje, tai apsirūpina iš savų žmonių, tačiau labiau stengiasi gauti maistą iš politinių priešininkų. Natūralu, kad jeigu yra politinių priešininkų, tai partizanai jiems didelės meilės nejaučia, todėl jie tiesiog ateina ir pasiima viską, ko jiems (partizanams) reikia. Taip po II pasaulinio karo partizanai atiminėjo viską iš kolchozų. Tai buvo daroma ne todėl, kad partizanai norėjo praturėti, bet todėl, kad kitaip neišeina – kaip kitaip jiems išgyventi? Jie juk turi kažką valgyti, todėl natūralu, kad tokios karo formos yra sunkios visuomenei ir žmonės, kurie galvoja, kad partizanai – tai idealas, nesupranta partizaninio karo prigimties. Tai yra sunkus dalykas visuomenei. Taip pat jis yra sunkiai kontroliuojamas. Natūralu, kad čia atsiranda gera terpė karštiems vaikinams parodyti valdžią, pademonstruoti savo viršiniškumą. Tai įvyksta savaime, nes žmonės ateina iš visuomenės, jie nėra valdomi, jų negalima sukontroliuoti, galima bandyti tą daryti, bet ne visais atvejais tai pavyks.

– Lietuviai linkę partizanus išaukštinti.
– Tai natūralu, nes reikia, kad partizanų vis atsirastų. Kalbos yra skirtos ne tik paminėti buvusius partizanus, bet ir sudaryti sąlygas, kad atsirastų naujų. Praeitis yra tik kalbėsena, o tikslas – ši diena arba rytojus, kada gali įvykti kokie nors kariniai konfliktai, o žmonės tam būtų pasiruošę. Todėl jie turi gauti teigiamą informaciją apie savo tautos karius. Dažnai partizanai yra atoveiksmis į visokius stribus ir kitokias formuotes. Partizanų vis atsiranda, nes ištisai formuojama teigiama nuomonė apie juos, pabrėžiamos gerosios savybės – tai natūralu.
– Ar galime tikėtis partizaninio judėjimo prieš terorizmą?
– Sunku pasakyti. Iš tikrųjų jeigu ilgai bus toks pavojus ir realiai jis bus lydymas tam tikrų išpuolių, tai žmonės greitai pradės daryti savigynos būrius, nes jokia valstybinė kariuomenė apsaugoti nuo teroristų negali. Ji gali pulti ten, kur nori, kaip kokie vikingai Europą puldinėjo. Tad gali būti, kad žmonės kaip kokie kaubojai visi vaikščios su pistoletais ir tada tu pabandyk terorizmu užsiimti tokioje visuomenėje, kai kiekvienas ginkluotas – viskas, terorizmui būtų galas. Kandidatas į Amerikos prezidentus tai ir sako: vienintelis būdas apsisaugoti nuo teroristų – tai visus apginkluoti ir tada terorizmas neturėtų šansų. Bet tada ir vėlgi – kas būtų, jeigu visi apsiginkluotų?

– Ar internete gali vykti partizaninis judėjimas?
– Be abejonės, toks jau netgi yra. Mes jam esame sugalvoję pavadinimą – tai interpartizanai, e-partizanai. Tai žmonės, kurie, pavyzdžiui, dalyvauja informaciniuose karuose, rašo komentarus, patys rašinėja, sukuria internetines svetaines. Kai kurie daro atsvarą šiam informaciniam karui, kuris vyksta internetinėje erdvėje. Tad iš tikrųjų tokios organizacijos jau veikia. Tai tiesiog paprasti žmonės, kurie gali po darbo pasėdėti prie kompiuterio, būti savo kambaryje, nereikia į jokį mišką eiti. Rusija kuria dideles brigadas ir jos veikia internete – rašinėja komentarus ir formuoja nuomones, o partizaninis judėjimas – viso to atsvara.
Šiaip partizaniniai karo metodai yra silpnųjų ginklas – jeigu tu negali priešpastatyti reguliarios kariuomenės, tai tau lieka tik partizaninės kovos metodai. Ir jie yra efektyvūs. Ypač efektyvūs todėl, kad ta kita pusė, kuri, pavyzdžiui, yra okupavusi kraštą, patiria labai didelę žalą – ne tai, kad juos ten nušauna ir išžudo. Partizanai pakerta okupantų dvasią, tu supranti, kad esi svetimas, kad tavęs čia nemyli, tu čia esi okupantas.
Aš ir per savo paskaitą kalbu apie XVII amžiaus viduryje vykusį lietuvių ir švedų karą, kuris švedams buvo vienas juodžiausių karų. Jie nežinojo, kur juos puls, nes iš bet kurios vietos į tave šaudo, kur tik mažesnė grupė nueina, ten tuos užmuša.
Ir svarbiausia – tokie partizanai yra neįveikiami. Per trumpą laiką nepavyksta jų įveikti, nes partizanai yra nekonkretūs. Kai tu matai konkretų žmogų, tai tu gali jį sunaikinti, kad ir koks jis stiprus bebūtų, bet jeigu tu jo nematai, tai jis yra nepaveikiamas. Tuo labiau jeigu įpyksti, pradedi labai mosuoti kardu, prižudai civilių gyventojų – tai sukelia dar didesnį partizaninį judėjimą.
Tokiu būdu partizaninis karas yra tokia savigynos priemonė, kaip žmogaus organizmo kova su liga.
Žinoma, geriau nereikėtų prieiti prie partizaninio karo, geriau, kad valstybė apsigintų savo kariuomenės pastangomis, tada būtų mažesni nuostoliai. Jeigu prasideda partizaninis karas, visuomenė natūraliai gauna sunkesnį svorį, nes realiai ir okupantai plėšia, ir savi viską paima, atsiranda badas ir tada maras. O jeigu maras – daug žmonių žūsta. Tokia viso to kaina.

– Ar dabar Lietuva galėtų apsiginti?
– Tai priklauso nuo to, kas pultų. Nėra tokio recepto ir neaišku, kiek, kas ir kokių pastangų ar kokių sąjungininkų galėtų turėti ir t. t. Karo menas čia ir yra – kaip elgsis okupantai, kaip viskas vyks. Dabar mes į tokius klausimus negalime atsakyti, bet turime pasakyti, ką turime daryti, kad galėtume būti kaip įmanoma stipresni išbandymų atveju. Svarbus yra tradicijų išsaugojimas, ką mes savo vaikams turime pasakoti, kokius pavyzdžius rodyti – ar turi bėgti atsiradus pirmajam pavojui, ar tu turi stengtis apginti savo kraštą. Tai priklauso nuo to, ką tėvai savo vaikams pasako.

– Visa Europa bijo teroristinio karo. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Mano nuomone, teroristų sėkmę nulemia tai, kad Europa yra labai nusilpusi ir labai jautri aukoms.
Taip, žuvo apie 130 žmonių Paryžiuje. Tačiau kiek žmonių per mėnesį žūsta Europos keliuose? Ko gero, skaičiai būtų panašūs ar netgi didesni.
Esmė čia ne ta, kad yra didelis pavojus, bet ta, kad žmonės turi saugumo iliuziją: jiems atrodo, kad jeigu, pavyzdžiui, europinių kariuomenių kontingentai kariauja, tai jie yra vis tiek saugūs. O šitas puolimas parodo, kad jie nėra saugūs. Todėl jie taip paniškai reaguoja.
Taigi didžiausia apsauga nuo terorizmo – tai atsparumas aukoms. Palaidokime tuos, kurie tapo teroristinių išpuolių aukomis, ir gyvenkime toliau. Tačiau nepamirškime ir to, kas vyksta pačioje Sirijoje – kiek ten žmonių žuvo nuo prancūzų bombardavimo. Statistika turėtų būti baisi.
Taigi grįžtant prie Europos – turime per didelį jautrumą aukoms ir per didelį įsitikinimą, kad mes esame saugūs, todėl taip sudarome galimybes sėkmingai veikti teroristinėms grupuotėms. Jeigu jie nesukeltų tokios reakcijos, tai jų karas būtų beprasmis.

– Kaip reaguoti į galimai teroristų gautus angliškus grasinimus?
– Į tai reikia reaguoti, jeigu ten parašyta teisybė, nes jei nesureaguosi, tai žus daug žmonių. Aš manau, kad yra tokia kaina. Tačiau prisiminkime viduramžius, kai žmonės turėdavo kiekviename kaime po medinę pilį ir taip gyvendavo, ir išgyvendavo.
Kita vertus, terorizmo siejamas nesaugumas paskatina žmones galvoti apie rimtesnius dalykus, nes kai yra geri laikai, mes turime labai daug tuštybės. Šioje situacijoje priešas priverčia truputėlį mobilizuotis žmones į bendruomenes, domėtis savo gynyba – tai daro mus atsparesniais.

– Kaip vertinate visuomenės reakciją į bėglį su kalašnikovu? Žmonės juokiasi iš policijos.
– Iš vienos pusės, tai tikrai yra neadekvati reakcija ir ministro atsistatydinimas yra nesuvokiamas dalykas. Manau, kad tikrai nereikėjo taip reaguoti.
Tačiau niekur neparodytos pagrindinės priežastys, kodėl policijos pajėgos yra nusilpusios iš esmės.
Policijos akademija sunaikinta Lietuvoje tyliai ir ramiai, niekas jos nepasigedo, yra Mykolo Riomerio universiteto fakultetas, kuris iš esmės nėra pritaikytas policijos reikmėms. Policininkų atlyginimai menki, dėl to ten vyrai nebeina, daugiau eina moterys, o moterys tokiam operatyviam darbui ne visos tinka, nes jas pačias reikia ginti.
Manau, kad reikia vienąsyk atsigręžti ir pažiūrėti, už kokias algas tarnaujama policijoje, ir tada mes suprasime, kad mūsų valstybei visiškai nerūpi policija. Tad dabar, kai policija gavo sunkesnį uždavinį, ji yra neparengta, tinkamai nepasiruošusi.