Muzikos katedra, 2000 m.
E. Balčyčio archyvo nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiaulių universiteto Menų fakulteto Muzikos pedagogikos katedrai – 55-eri. Be jokios abejonės, geriausiai jos atsiradimo ir gyvavimo istoriją gali apžvelgti beveik visą gyvavimo laikotarpį joje dirbęs profesorius Eduardas Balčytis. Štai įdomus faktas – kaimo aštuonmetėse mokyklose muzikos pamokas dažniausiai vesdavo atsitiktiniai žmonės, kartais tie, kuriems iki viso krūvio trūkdavo valandų, arba muzikos pamokų išvis nebūdavo. O Muzikos pedagogikos katedra ėmė rengti mokytojus su dviguba – pradinių klasių ir muzikos mokytojo – specialybe. Muzikos pamokoje moksleivis turi galimybę pažinti ir išmokti vertinti kokybišką muziką. Tačiau pamoka turi būti profesionalaus pedagogo rankose. Čia norėtųsi pateikti E. Balčyčio mintį apie muzikos reikšmę: „Kokybiška, vertinga muzika žmoguje ugdo be galo daug dalykų, pirmiausia grožio jausmą, jautrumą visam kam, džiaugsmingumą, pastabumą, atmintį ir apskritai stipriai prisideda prie visų žmogaus egzistencijos ugdymo grandžių, skatina visur jausti grožį ir juo gyventi.“

– Muzikos pedagogikos katedra buvo jūsų pirmoji darbovietė?
– Ne, ne pirmoji. Dirbau beveik per visus studijų metus tiek Klaipėdoje, tiek ir Vilniuje, reikėjo mums, pokario vaikams, patiems užsidirbti sau duoną. Į Šiaulių pedagoginį institutą atvykau 1962 m. pagal paskyrimą. Buvo praėję tik dveji metai nuo Muzikos katedros įkūrimo. Katedros vedėjas merginų choro ,,Pavasaris“ vadovas Pranas Jankauskas man davė keletą darbų: mokyti studentus groti, eiti su jais į pedagoginę praktiką, vadovauti besikuriančiam studentų estradiniam orkestrui (nes pasigyriau, kad aš bestudijuodamas su draugais pagrojinėdavau).
Žinoma, daugiausiai dėmesio ir laiko skyriau estradiniam orkestrui. Norinčių groti būdavo nemažai, tačiau bent šiek tiek mokančių – tik vienas kitas. Tekdavo pradėti mokyti nuo elementariausių dalykų. Subūrėme nemažą kolektyvą su solistais ir ansambliais. Per porą metų stipriai išaugome, daug koncertavome, pasirodėme per Lietuvos televiziją, įrašėme vieną kitą dainą radijui, net tris kartus per savaitę grojome šokiams instituto Aktų salėje. Būdavo didžiuliai jaunimo anšlagai, rinkdavosi ne tik studentai, bet ir miesto jaunimas – jis kartais verždavosi jėga.

– Neįmanoma papasakoti visko, bet kaip gyvavo katedra?
– Porą metų padirbėjęs institute išvykau studijuoti į Maskvą ir ten prabuvau trejus metus. Apsigynęs disertaciją grįžau. 1971 m. Vyriausybė nusprendė muzikos mokytojus rengti tik Klaipėdos universitete – iš Šiaulių iškėlė tuomet buvusią lietuvių kalbos, literatūros bei muzikos specialybę, o kartu – ir dalį talentingų dėstytojų. Rengti muzikos mokytojus Šiauliuose nebebuvo planuota. Išvežė į pajūrį ir daugumą mokymo priemonių, muzikos instrumentų.
Aš neišvažiavau, man neleido gydytojai – tuomet patrukdė reumatas. Pasilikau Šiauliuose ir nuo 1971 m. perėmiau katedrą. Jos nepanaikino, nes reikėjo būsimų pradinių klasių mokytojų muzikiniam rengimui. Katedros vedėju su nedidelėmis pertraukomis išbuvau iki 2000 m., t. y. beveik 30 m.
Mes, čia pasilikę, irgi norėjome rengti muzikos mokytojus, norėjome, kad toliau plėtotųsi ir instituto muzikinis gyvenimas. Pradžioje pasinaudodami pasirenkamaisiais ir fakultatyviniais dalykais iš pradinių klasių mokytojo specialybės studentų surinkome vieną muzikos specializacijos grupę, motyvuodami tuo, kad rajonų, miestelių aštuonmetėse mokyklose vien muzikos specialybę turintis mokytojas nedirbs, iš tų kelių muzikos pamokų neišgyvens. Kaimo aštuonmetėse mokyklose muzikos pamokas dažniausiai vesdavo atsitiktiniai žmonės, kartais tie, kuriems iki viso krūvio trūkdavo valandų, arba muzikos pamokų išvis nebūdavo.
Tad mes iškėlėme idėją – jeigu pradinių klasių mokytojas turės dar ir muzikinį pasirengimą, jis, nuvažiavęs į kaimo mokyklą, greta pradinių klasių pamokų, galės vesti ir muzikos pamokas, dar kokį choriuką, pamokyti groti pavienius vaikus. Ir galės normaliai gyventi.
Dėl tokio mokymo plano teko važinėti į ministeriją, net ir iki Maskvos nusigauti. Maskvoje sėdėjau tol, kol ant mano parengto studijų plano buvo uždėtas antspaudas. Nuo tada mokytojus su dviguba – pradinių klasių ir muzikos mokytojo – specialybe pradėjome rengti oficialiai ir ji su laiku „stipriai išbujojo“.

– Kaip sekėsi toliau?
– Sukūrėme neblogą mokymo bazę, išsirūpinome visą šeštąjį naujai pastatytų rūmų aukštą. Vadovauti choro studijai pasikvietėme jauną tik ką į Šiaulius atvykusį chorvedį Sigitą Vaičiulionį, kuris iš studentų subūrė kamerinį senovinės muzikos ansamblį ir su laiku iš jo išaugo plačiai žinomas kamerinis valstybinis choras ,,Polifonija“.
Muzikos instrumentų derintojai J. ir A. Kulikauskai pagamino ir neprašydami jokio atlyginimo įrengė unikalius medinius vargonus, išgarsėjusius toli už instituto ir net respublikos ribų.
1993 m. įsteigėme gryną muzikos mokytojo specialybę, abiejose specialybėse buvo daug gabių studentų, suklestėjo meno kolektyvai (chorai ,,Studium“, ,,Littera“, ,,Cantus“, kamerinis orkestras, kapela ,,Jaura“, kanklininkių ansamblis ir kt.) jie daug koncertuodavo, vykdavo koncertuoti į įvairias šalis ir laimėdavo konkursus.
1994 m. įsteigėme muzikos mokytojo magistrantūrą, 1998 m. – muzikos mokytojo neakivaizdines studijas. Taip pat įsirengėme originalų elektroninių muzikos instrumentų „Yamaha“ kabinetą. Išsirūpinome, kad profesoriui Sauliui Sondeckiui pirmajame universitete būtų suteiktas universiteto garbės daktaro vardas ir ta proga įsirengėme gražią J. ir S. Sondeckių vardo auditoriją, geriausi studentai kasmet gaudavo Sondeckių vardo stipendiją ir t. t., ir t. t. Dar daugeliu gražių pasiekimų galėtume girtis...

– Šiandien tenka gyventi kiek ribotai.
– Anuomet darbo valandų niekas per daug neribojo. Jeigu panorime kažką įsisteigti – tai ir dažniausiai pavykdavo. Kai beveik po 30 metų išėjau iš šių pareigų, vien dėstytojų buvo apie 50, o dar kur aptarnaujantis personalas: laborantai, derintojai, koncertmeisteriai… 1995 m. skilome į dvi katedras, po to vėl susijungėme, katedros dėstytojai pasiskirstė į sekcijas. Studentų buvo daug. Į stacionarines studijas priimdavome po 25–30 studentų, į neakivaizdines – po dvi dideles iki 30–35 studentų grupes. Dauguma studijas baigdavo sėkmingai.
Dabar galvoju, kad per tuos 55 katedros gyvavimo metus Lietuvai paruošėme per 1000 aukštąjį išsilavinimą turinčių muzikos mokytojų. Daugelis jų dirba pagal specialybę, daugelis kitose srityse darbuojasi. Žinoma, anuomet darbo būdavo. Taip ir gyvenome.
Šiandieninė Muzikos pedagogikos katedra yra gerokai suvaržyta. Nauji europiniai standartai iš esmės sumažino paskaitų, valandų skaičių, dėstytojų etatai reguliuojami labai griežtai pagal studentų skaičių. Bet muzikiniam lavinimui ne visuomet tai tinka: su studentais, ypač kolektyvais, norint pasiekti gerų rezultatų, reikia dirbti labai daug, duotųjų standartinių valandų neužtenka, dėstytojai dažniausiai dirba kur kas, kartais net keliskart daugiau, negu už tai sumokama.

– Apie perspektyvą.
– Žinome viena – jeigu Šiauliuose universiteto nebebus, mūsų miestas tikrai nublanks. O tokių gąsdinimų yra. Kaip bus iš tiesų – sunku pasakyti. Šnekos šnekomis, bet manau, kad nei universitetas, nei muzikų rengimas jame neišnyks. Jie būtini pirmiausia Šiaurės Lietuvai. Baigę mokslus Vilniuje ar Kaune, ten ir stengiasi pasilikti dirbti, mūsiškiai irgi stengiasi pasilikti savame krašte. Stojančiųjų yra, katedra visuomet jų surenka – ir gana gabių. Džiaugiuosi, kad sukurtosios tradicijos klesti ir toliau. Dabartinė muzikos pedagogikos katedra sukasi, ir neblogai sukasi, tobulina studijų programas, kabinetus (antai prieš porą metų katedra įsirengė puikią muzikos įrašų studiją), studentams sudaro plačias sąlygas saviraiškai, jie gali įvairiapusiškai gilinti žinias, ugdyti savo sugebėjimus, studijuoti kitų šalių aukštosiose mokyklose, dalyvauti įvairiausiuose konkursuose. Ir visiems, – tiek savo kolegoms, tiek ir studentams – linkiu niekad nenustoti to darius.

– Ką ugdo muzika?
– O, tai jau kita problema. Kadangi aš greta darbo universitete domėjausi vaikų muzikiniu ugdymu, pats dirbau mokyklose, rašiau muzikos vadovėlius, knygas mokytojams, kūriau ištisą vaikų muzikinio ugdymo sistemą, tai daugmaž žinojau, koks turi būti muzikos mokytojas ir koks turėtų būti muzikoje išprusęs žmogus, klausytojas ar kokio muzikinio kolektyvo dalyvis.
Aišku, kiekvienas apskritai išprusęs žmogus turi kažkiek išmanyti ir apie muziką, šį tą apie ją žinoti, pažinti bent jau genialiausius kūrinius, mokėti bent elementariai dainuoti, įsiklausyti ir girdėti muziką, o gal šiek tiek ir pagroti. Tokius poreikius ugdyti ir kelti žmonių muzikinę kultūrą yra mokyklos ir muzikos mokytojo tikslas.
Kokybiška, vertinga muzika, žmoguje ugdo be galo daug dalykų, pirmiausia grožio jausmą, jautrumą visam kam, džiaugsmingumą, pastabumą, atmintį ir apskritai stipriai prisideda prie visų žmogaus egzistencijos ugdymo grandžių, skatina visur jausti grožį ir juo gyventi. Ji labiausiai sugeba prasiskverbti į žmogaus sielos gelmes. Atsimenu, kartą muzikos pamokoje po ypač sukaupto Franco Šuberto ,,Nebaigtosios simfonijos“ klausymosi viena mokinė pasakė: ,,Net nežinojau, kad taip giliai galiu įsijausti, jog tokių jausmų turiu, juk galėjau nugyventi ir be jų.“ Panašių pasisakymų išgirsdavau dažnai.
Tačiau šis mūsų pokalbis jau nejučiom veda į vis platesnes muzikos pažinimo, suvokimo ir jos poveikio sferos, tad vargu ar mums šiame pokalbyje verta toliau plėtotis...

– Pabrėžėte atpažinimo džiaugsmą. Kuo skiriasi paukštelio giesmės atpažinimas nuo Džiaugsmo simfonijos?
– Jaunuolis gali vaikščioti po paveikslų galeriją ir nieko nematyti. Jis gali būti apsuptas genialiausios muzikos ir nieko negirdėti, nepatirti džiaugsmo. Didžią palaimą ir džiaugsmą galima patirti ir klausantis paukštelių giesmių, ir L. van Bethoveno Džiaugsmo simfonijos. Bet reikia mokėti į tai įsiklausyti, prisipratinti.
Esu kilęs iš kaimo, tai gerai žinau, kas kaimo žmonėms yra gamtos, vėjų, miškų, paukščių balsai. Dažnas kaimo žmogus lakštingalą ar gegutę vieną nuo kitos atskiria iš gyvenimo patirties, turi savąjį paukštį ir tai jam yra Džiaugsmo simfonija. Miesto inteligentas gali didesnių prasmių įžvelgti L. van Bethoveno muzikoje... Visa tai dažniausiai lemia gyvenimo aplinka, lavinimasis, žinojimas, sugebėjimas įsiklausyti, įsiminti, atpažinti, ugdyti jausmus, suvokti prasmę.
Bet ir šis klausimas yra bekraštis... Jį plėtoti irgi palikime esamiems ir būsimiems muzikos mokytojams, mūsų Muzikos katedros auklėtiniams.

E. Balčytis apie Muzikos pedagogikos katedrą: „Dabar galvoju, kad per tuos 55 katedros gyvavimo metus Lietuvai paruošėme per 1000 aukštąjį išsilavinimą turinčių muzikos mokytojų. Daugelis jų dirba pagal specialybę, daugelis kitose srityse darbuojasi.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.