Šiandien jau akivaizdu, kad tėvų dėmesys, palaikymas ir dalyvavimas mokyklos gyvenime teigiamai veikia vaiko mokymosi rezultatus, teigiamai veikia pasaulėžiūrą, motyvuoja ieškoti savęs ir siekti tikslų. Tėvų parama labai svarbi. Visgi dažnai patys tėvai bijo mokytojo skambučio. Kartais patogiau tampa pasirinkti atsiribojimą. Nerimo kyla kur kas daugiau, jei patys tėvai kadaise mokykloje didelio džiaugsmo nejautė, ypač nemalonu išgirsti nepalankių atsiliepimų apie vaiko mokymąsi ir elgesį.

Kanklininkė, kanklių specialybės mokytoja, Šiaulių universiteto socialinių mokslų doktorantė Kristina Kuprytė Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje vykusioje respublikinėje metodinėje-praktinėje konferencijoje dalijosi savo pedagogine patirtimi. Ji sako, kad meilė, atvirumas, dėmesys, betarpiška komunikacija, efektyvi svetingumo vadyba gali pakeisti ne tik mokinių ir jų tėvų požiūrį. O kitoks požiūris gali keisti ir ateitį.

Mokytojo skambučio neverta bijoti
K. Kuprytė kurį laiką gyveno Olandijoje, aktyviai koncertavo, organizavo kultūrinius renginius. Į Lietuvą grįžo tikėdamasi savo patirtimi dalytis su kolegomis. Kanklių specialybės ji moko keliose Šiaulių muzikos mokyklose, nors paradoksalu – niekuomet netikėjo, kad taps mokytoja.

Bendraudama su mokiniais ypač su mergaitėmis, kurios mokosi kankliuoti, K. Kurpytė teiravosi, kaip jos pasirinko instrumentą. Visos atsakė vienareikšmiškai – tėvai atvedė, tai nebuvo asmeninis pasirinkimas. Tuomet mokytojai tapo aišku, kad be tolimesnės tėvų pagalbos bus sunku motyvuoti moksleives.

„Patirtis Olandijoje parodė, kad betarpiškumas, tėvų ir mokytojų bendravimas duoda labai gerų rezultatų. Tėvai – neatskiriama dalis švietimo sistemoje. Tai pabrėžiama visur. Moksliniai tyrimai skelbia, kai tėvai įtraukiami į bendrą ugdymo sistemą, kai jie domisi, bendradarbiauja su mokytojais ir su institucijomis, tai duoda teigiamų rezultatų“, – sako K. Kuprytė.

Mokydama K. Kuprytė instinktyviai skambindavo tėvams – nebūtinai pranešti ar informuoti, bet ir pasiteirauti apie vaiko emocinę būseną. „Teko gerokai nustebti. Tėvai dažnai jaudinasi dėl blogos žinutės, dėl to, kad kažkas blogo nutiko. Nors skambinau tik paklausti, kaip vaikui sekasi, kaip jis jaučiasi, ką jis planuoja. Bet to tėvai nesuprasdavo. Tėvai, be abejo, turėjo neigiamų patirčių mokykloje, iš jų pusės jaučiama baimė ir vengiama bendrauti. Ypač tėvų, kurie priklauso žemesniam socialiniam sluoksniui. Lietuvoje kažkodėl jaučiasi tendencija atstumti tuos tėvus, kurie galbūt neturi darbo, sunkiai pragyvena ir panašiai“, – sako ji.

Tad akivaizdu, kad būdavo ypač nustebusių, jog mokytojas domisi, kaip jų vaikams sekasi.

„Pati kadaise nebuvau labai pavyzdinga mokinė muzikos mokykloje. Kai jausdavau šaltumą iš mokytojo pusės, paprasčiausiai neidavau į mokyklą. Mano mama ne kartą turėjo eiti aiškintis, kodėl  nelankau muzikos mokyklos. Viena mokytoja yra pasakiusi mamai taip nebesistengti, nes dukra iš paprastos darbininkų šeimos niekada netaps muzikante. Šis posakis manęs nepavaikė, bet daugeliui tai būtų likusi trauma, turėjusi tam tikrų pasekmių ateityje. Mokytoja nežinojo, kad mano mama tuo metu be darbo, nors anksčiau dirbo bibliotekininke, buvo perskaičiusi visas knygas, rašė eiles ir galėjo diskutuoti įvairiomis temomis“, – prisimena K. Kuprytė.

Meno ir muzikos mokykloms – svetingumo vadyba
Pasak K. Kuprytės, mokykloje organizuojami tėvų susitikimai neturi tokios didelės įtakos. Iš mokslinių tyrimų akivaizdu, kad visur – vadyboje, organizuojant kultūrinius renginius – sėkmė aplanko tada, kai bendradarbiaujama akis į akį.

„Galima paskatinti mokinius asmeniniu santykiu. Mano mokinių svajonė – išgerti pas mane svečiuose kakavos. Žmonės nori žinoti, kad jie tau rūpi. Ir tik po to nori sužinoti, kiek tu žinai“, – sako kanklininkė.

Čia ji pristato svetingumo vadybos teoriją, kuri Lietuvoje kaip mokslinė kryptis dažniausiai siejama su turizmo sektoriumi. Tai menas žmonėms jaustis, kad jie įstaigoje yra laukiami ir mylimi.

„Mes esame privilegijuoti, daugelis iš mūsų moko vaikus po vieną ir galime keisti vaikų pasaulėžiūrą, net ir tėvų. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodytų nereikšminga – dirbi iš viso su 12 mokinių, bet vienas jų gali tapti revoliucionieriumi ar prezidentu.

Svetingumo teorijos vadybos principai išskiria pagalbą ir norą padėti, svarbi atsakomybė už visą mokyklą, būti empatiškam, problemas spręsti atsakingai, reaguoti, bendradarbiauti ir būti atviram kritikai“, – sako kanklininkė.

Ji taip pat pabrėžia, kad būtina išmokti reaguoti į kritiką adekvačiai. „Mintis „elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi“ yra pasenusi. Kita sąvoka ateina – elkis su kitais taip, kaip jie nori, kad su jais elgtųsi. Žmones reikia pajusti empatiškai: ko jie nori, kad jie jaustųsi laukiami ir mylimi. Daugeliui tai sukelia juoką – nejaugi mes pataikausime, nusileisime į tokį lygį. Bet nusileidimas garantuoja pakilimą, kai vaikai ir tėvai jausis gerbiami ir laukiami. Teigiamas atsakas grįš bumerangu“, – teigia ji.