Šiaulių universiteto dailės galerijoje buvo atidaryta visiems gerai žinomo šiauliečio menininko, žurnalisto, televizijos laidų prodiuserio bei laidų vedėjo Gedimino Beržinio Tapybinių projekcijų paroda „EFTA“. Šio autoriaus darbai yra apkeliavę ne tik Lietuvą, bet ir Indiją, Rusiją, Baltarusiją, Vokietiją, Lenkiją. Kaip pats G. Beržinis atvirauja, dažnai mažesniuose miestuose ar net šalyse laisvai besireiškiantį menininką norima suvaržyti, todėl dėl vyraujančių stereotipų jis retai organizuoja parodas ir šiauliečiams. Apie kūrybą ir pasikeitusį požiūrį į tikėjimą „Šiaulių naujienoms“ atvirauja pats autorius.

– Dvidešimt metų Nidoje. Kokia tai veikla?
– Šiaulietis menininkas Saulius Kruopis organizuoja Nidoje plenerus, kurie jau yra istorinis palikimas. Nidoje pagal senas tradicijas tapydavo atvykę vokiečių menininkai. Istorijoje įsipaišęs yra ir Tomas Manas bei kiti žinomi iš istorijos žmonės. Per dvidešimt metų buvo keletas pertraukų, kada į Nidos plenerus ir nevažiavau, tačiau dažniausiai stengiuosi dalyvauti.

Į šį plenerą yra kviečiami žmonės iš įvairiausių šalių: vokiečiai, indai, lenkai... Taip kviesdami kitų šalių menininkus įgyjame teisę vykti ir pas juos į plenerus. Yra daug kasmet Nidos pleneruose dalyvaujančių garsių užsienio menininkų, iš kurių mums galima pasisemti naujų minčių, idėjų.

Pats pradėjau keliones į Nidą kaip vaizdo menininkas ir filmų kūrėjas, kol vieną kartą S. Kruopis nepasiūlė imti ir pačiam pabandyti tapyti.

Kitas mano meno mokytojas buvo Virginijus Kinčinaitis ir trečiasis – Gintautas Mažeikis. Tai yra mano trys mokytojai, kuriuos vadinu trimis banginiais, nes iš jų semiuosi meno idėjų. Dėkingas esu šiems mokytojams, nes jų dėka mano paveikslai nėra tik kažkokia kompozicija, spalvos ar panašiai. Mano darbai man pirmiausia skleidžia tam tikrą gyvenimišką filosofiją. Noriu sukurti įspūdį, jog savo darbuose ne aš kaip menininkas rodau save. Siekiu, jog kiekvienas žiūrovas stovėdamas priešais mano darbą jaustųsi kaip stovėdamas priešais veidrodį ir bandytų įsivaizduoti, ką nors savita. Vaizdas, kurį matome, priklauso nuo kiekvieno mūsų intelekto lygio. Tas pats būtų, jei ant sienos padėtumėme tik vieną tašką. Kažkas įsivaizduotų, kad tas taškas yra bokalas alaus, o kitas matytų kokią nors filosofiją ar net matematinę užduotį. Tačiau to ir siekiu, kad žiūrovas kartu kurtų ir matytų tai, ką jis pats nori matyti tą akimirką.

– Tai jūsų kūryboje atsispindi gyvenimiškos patirtys?
– Žinoma, kad taip. Aš daug metų esu Kalėdų Senelis. Tai ir dalis manęs. Pasakoju tai, nes visos mano gyvenimiškos patirtys dabar keliauja į kūrybą. Jaučiu, kaip tapant mano pasąmonės srautai atsispindi darbuose. Labai daug dirbu su studentais, su kuriais randu kalbą apie viską: mokymosi, bendravimo metodikas. Visada jaunimą mokau laisvės. Manau, jog daugelis žmonių nepasiekia savo gyvenimo svajonių, nes juos nuo pat vaikystės varžo tėvai. Suaugusieji įspraudžia savo vaikus į tam tikrus rėmus ir jie taip suvaržyti gyvena visą gyvenimą. Dažnai vaikams duodu užduotis, kur reikia sugalvoti kokius nors transcendentinius dalykus. Kai kurie labai užsikabina, o dalis jaučia atmetimo reakciją ir nesileidžia į tokias kūrybines klajones. Už meilę studentams pernai buvau nominuotas Metų studentų draugu. Net ir išvykęs bendrą kalbą randu su užsienio studentais.

Jaučiu, kad su metais labai smarkiai keičiasi mano pačio ideologija. Anksčiau mėgau gyventi laisvą, atsipūtusį, linksmą gyvenimą, o kai užaugo dukra, atsirado anūkų, viskas pasikeitė. Jei kas būtų man anksčiau pasakęs, jog aš būsiu religingas žmogus, būčiau skambiai nusijuokęs. Tačiau dabar tapau giliai tikinčiu žmogumi. Dabar man tikėjimas suteikia laimės.

– Kas pakeitė jūsų požiūrį į tikėjimą?
– Pradėjau ieškoti savo gyvenime prasmės, nes anksčiau mano gyvenime buvo tik paprasti gyvenimiški siekiai: pavalgyti, pamiegoti, kažką nusipirkti, linksmai praleisti laiką ir viskas. Pradėjau ieškoti prasmės, kai atsirado vaikai, anūkai. Susimąsčiau, ką aš veikiu šiame pasaulyje. Šis klausimas man pasirodė labai sudėtingas... Žiauriai sudėtingas. Ir kai mes kasdien buityje vieni kitiems meluojame, pykstame, ignoruojame, bandome apgauti, tai išpažįstami tikėjimą mes galime pasislėpti nuo visų šių blogybių. Tikinčių vyrų draugijoje aš randu laisvę nuo viso blogio, ten kartu nuogąstauju dėl rūpesčių, kitų problemų ir tada visi meldžiamės. Įsivaizduokite, koks yra gražus vaizdas, kai vyrai išsikalbėję apie savo problemas susikimba už rankų, meldžiasi balsu ir prašo Dievo palaimos. Tai labai galingi dalykai. Kai matome šių veiksmų kitimą, mes labai džiaugiamės. Praėjusį savaitgalį buvo švenčiamas Verbų sekmadienis. Stebiu, jog per Mišias daugelis tyli, kai reikia dėkoti Dievui. Tada man kyla klausimas, o ko, broli, atėjai. Tikėjimas man dabar labai svarbus, nes iš to aš semiuosi energijos. Jei kas paklaustų, iš kur gaunu energijos, tai daugumai pasakyčiau, jog tikrai ne ši savęs, nes aš vienas pats negalėčiau tiek daug darbų nudirbti, bendrauti su tokia mase žmonių ir visada būti nuotaikingas. Aš visą save atiduotu kitiems ir daug gaunu iš kitų. Smagu, jog eidamas gatve regiu šypsenas, nes ir man sutikti žmonės šypsosi.

– Parodoje daug spalvingų vaizdų. Tai realūs vaizdai?
– Buvau nuvykęs į Užventį, kur bandžiau prisiminti, kaip atrodė malūnas. Tai nutapiau jo kolonas. Radau malūno nuotrauką, kurią parodoje pakabinau šalia savo darbo. Manau, kad taip malūno tapytas vaizdas įgauna prasmę, nes vien tik mano darbas nėra svarbus. Svarbi yra mūsų gyvenimiška istorija. Panašiu principu nupiešiau bažnytėlę, kurios radau ir realų vaizdą fotografijoje.

Aš ir kurdamas ieškojau atsakymo, kas yra tas šventumas. Ir manau, jog tie šventieji atsirado ne šiaip sau, o todėl, kad jie darė gerus darbus ir po mirties jų darbai buvo įvertinti. Taip ir mano gyvenime, tik man yra šventi tėvai. Mamytės jau nebėra, tačiau likęs šventas prisiminimas apie ją. Meną pripažįstu įvairia forma, todėl savo dailės parodoje pateikiu ir fotografiją. Vienas darbų – triptikas, kuriame pavaizduotas kultūristas. Jis taip pat save įspaudęs į tam tikrus rėmus. Kitoje darbo dalyje vaizduojami vaikai mokykloje, kurie taip pat turi pat savo rėmus. Pateikiau nuotrauką ir moters, kuri yra apnuoginusi dalį savo krūtinės. Tiesa, dėl to ji labai nerimavo. Tačiau aiškinu žmonėms, kad ne tai esmė mene. Mano pateikta darbo kompozicija, kurioje nėra nieko negražaus ar negero, tačiau kiekvienas matantis gali rasti savų interpretacijų.

Parodos atidaryme dalyvavo daug jaunų ir man mielų žmonių. Visuomet stengiuosi aprodyti gražų jaunimą, atskleisti jo talentus, todėl ir šį kartą į parodą pasikviečiau daug gabių jaunų žmonių. Kai filmuoju, randu šiuos perliukus ir džiaugiuosi, jog jie turėjo galimybę atvykti pas dėdę Gediminą ir pasirodyti scenoje. Dar vienas momentas – visuomet parodos atidarymo metu stengiuosi parodyti, kaip aš tapau. Viskas gimsta iš Dievo ir tai sakau visai nesimaivydamas. Dažniausiai tapau pirštais, nes taip geriau jaučiu kūrinį. Gal dėl to aš labai mėgstu liesti kitus žmones, nes kaip sakau, liesdamas kitą ne tik kažką duodi kitam, bet ir dalelę pasiimi iš jo. Kai kuriems tai keista, bet tai mano jutimai.

– Kokių vertinimų sulaukiate iš šalies. Ar mėgstate kritiką?
– Man didžiulis įvertinimas buvo, kai Armėnijos nacionalinė galerija pareiškė norą įsigyti mano darbą, tai nusprendžiau jį padovanoti. Man tai didžiulis džiaugsmas ir laimėjimas mano kūrybiniame kelyje. Lietuvoje aš nedalyvauju kaip menininkas. Man labiau patinka savo darbus pristatyti užsienyje. Stebiu, jog kuo mažesnė šalis, tuo menininkas ne taip laisvai reiškiasi, nes jį riboja aplinka. Yra susidariusi grupė menininkų, kurie turi kūrybinę valdžią ir pagal tam tikrus stereotipus vertina naujai užgimusius menininkus. Gal todėl labai mažai parodų rodau Šiauliuose. Aš iš prigimties esu revoliucionierius, todėl geriau jaučiuosi svetur.

Suprantu, jog menas yra menas ir jį reikia daryti tokį, kokį tu supranti. Kaip kurti man sako širdis, todėl manau, kad negali būti apibrėžtas menas tam tikros geros ar blogos kompozicijos. Šiais laikais net ir mokykloje kuriantį vaiką mokytoja taiso, sakydama, jog čia ar ten negerai vaikas nupiešė. Tačiau tai gali būti traktuojama kaip smegenų laužimas ir visiška beprasmybė. Kaip galima išmokyti būti laisvu ar būti kitu žmogumi? Kai tapau aš, pasiimu dažus ir net nežinau, ką nutapysiu. Dažniausiai imu liniją ir tepu... Taip iš vienos linijos atsiranda kita. Niekada neturiu apsibrėžęs tikslo, ką noriu nutapyti. O tiesiog darau ir po to žiūriu, kas man išėjo. Esu ne kartą pasakęs sau, jog tai Dievulio ranka viskas vyksta. Stengiuosi atjungti save ir tapau negalvodamas.

Tiesa, pats kritikos labai nemėgstu. Džiaugiuosi, jog mane visada drąsina S. Kruopis. Dabar visiems sakau, jog vertinami ne mano paveikslai, o kiekvienas vertina tai, ką juose mato. Žmogus, kuris meno kūrinyje nieko nemato, yra nevykėlis, nes neturi jokių savo idėjų, minčių, fantazijos. Turiu daug tokių bendraminčių menininkų, tačiau tai labai intymu, todėl atskleisti jų negaliu.

– Kada ateina kūrybinis noras tapyti?
– Tikriausiai panašiai kaip mes valgyti užsinorime, taip ir aš užsinoriu kurti. Tada išsigąstu ir kartais vienu metu kuriu net kelis darbus. Dieną, kai aplanko įkvėpimas, tapau. Nemėgstu vėl grįžti prie to paties darbo, nes noriu iš karto matyti rezultatą. Būna, kad nutepu 2-3 darbus ir tada ilsiuosi. Nes pavargstu ne tik fiziškai. Visiems sakau, jog ką daro vienas žmogus, tai yra nuostabus dalykas, nes tuo tas žmogus yra savitas, savaip nuostabus, nes tai būtent jis daro. Kažkada buvau užsinorėjęs stoti į Lietuvos dailininkų sąjungą, bet pasitaręs su savo ištikimais draugais mokytojais supratau, jog man to nereikia. Kiekvienas turi daryti tai, ką jis nori daryti, o ne tai, kaip kažkas sako.

– Kada pradėjote tapyti aliejiniais dažais?
– Nuo pat kūrybos pradžios iki dabar. Man tereikia tik drobės ir aliejinių dažų. Nors dabar turiu mintį nutapyti labai didelį paveikslą, tai ieškau didelio brezento (tento), kurį ketinu vežtis į Tauragę ir kartu su vaikais tapysime. Gali būti, kad toks didelis darbas bus eksponuojamas Šiaulių universiteto galerijoje. Pakabinus tokį darbą ant lubų ir padėjus čiužinių žiūrovai galės atsigulę pasvajoti, pamąstyti.

Noriu dar pasakyti, jog be tapybos aš dar ir filmus kuriu. Esu įvaldęs daug meno rūšių: žinau, kaip reikia valdyti garsą, vaizdą, spalvų ritmiką. Aš negalėčiau tapyti kasdien, nes turiu daug daugiau gebėjimų, kuriuos noriu lavinti ir toliau.

– Sakykite, menininkas gali gyventi tik iš meno?
– Manau, kad labai retai. Esu sakęs savo vienam geram pažįstamui, jog laikas pradėti dirbti, o jis tada bandė kurti per kančias, badaudamas. Bet jo kančios buvo niekam neįdomios ir taip bus visada, jei bus neįdomus to žmogaus menas kitiems. Manau, kad jei žmogus nori uždirbti pinigų, jam geriau rinktis verslą, o ne meną. Pinigai ir švari sąžinė – du skirtingi dalykai. Jei pavyksta iš meno išspausti kiek daugiau nei pasigėrėjimą sau, tada labai smagu. Tačiau tai reti atvejai.

Menininkas, žurnalistas, televizijos laidų prodiuseris bei laidų vedėjas G. Beržinis sako, kad jo kūryba – tai laisva meno išraiška, einanti iš Dievo.
Artūro STAPONKAUS nuotr.