Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktorius ir vienas Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerijos“, kuri pirmaisiais gyvavimo metais dar buvo vadinama galerija „Laiptai“ įkūrėjų ir tuometinis parodų organizatorius Vygintas Ališauskas sako, jog per 25-erius metus ši galerija labai pakeitė savo veidą į gera. Labiausiai džiugina, jog galerija gyvuoja ir šiandien. Apie pirmąjį „Laiptų galerijos“ veiklos dešimtmetį „Šiaulių naujienoms“ pasakoja V. Ališauskas.

– Kokie buvo pirmieji „Laiptų galerijos“ gyvavimo metai?
– Pirmieji metai buvo patys sunkiausi. 1992 metai – atgimimo pradžia. Galerija buvo įkurta tuometiniuose Mokytojų namuose, kurie veikė kaip profsajunginis klubas. Tuo laiku visos profsąjungos atsisakė savo kultūrinių funkcijų ir įvairiausių švenčių bei renginių organizavimo, todėl Mokytojų namai buvo likę kryžkelėje, nes nebuvo aišku, kas jų laukia toliau. Pagrindinis klausimas tada buvo sprendžiamas, kas išlaikys Mokytojų namus. Džiaugiuosi, jog tada galvotų Šiaulių miesto valdžios vyrų dėka pavyko gauti biudžetinės įstaigos statusą ir Mokytojų namai tapo miesto kultūrine įstaiga.

Reikėjo  pasirinkti vieną iš veiklos krypčių. Iki tol mes daug bendravome su Vilniaus miesto mokytojų namais, kurie metais anksčiau po savo stogu priglaudė galeriją „Vartai“. Tai buvo pirmoji galerija, kuri Vilniuje veikė kaip privati galerija. Tais metais galerijos šeimininkė Nida Rutkienė pakvietė mus į svečius ir mes pamatėme, jog dailės kryptis gali būti priimtina ir Šiaulių mokytojų namams, juolab kad tada mūsų mieste buvo tik vieni Dailės parodų rūmai, kuriuose rengtos dailininkų parodos. Po viešnagės Vilniuje buvo nuspręsta imtis parodinės veiklos, derinant su kitais kultūriniais renginiais. Tai tokia buvo mūsų pradžia.  

– Kokie sunkumai laukė įkūrus galeriją?
– Tikriausiai vienas didžiausių sunkumų, su kuriais susidūrėme, buvo tas, kad mes, galerijos įkūrėjai, buvome paprasčiausi kultūros darbuotojai, o ne dailės specialistai. Pavyzdžiui, aš buvau baigęs Muzikos akademiją.

Galeriją pristatėme skambiai. Buvo didelis jaudulys rengiant pirmąją parodą, tačiau mums pavyko! Atidaryme savo darbus pristatė trys broliai menininkai italai, kurie jau tada buvo itin garsūs ne tik Italijoje, bet ir už jos ribų.

Kitą parodą surengti nebuvo taip lengva. Visos Šiaulių miesto dailininkų parodos buvo rengiamos Dailės galerijoje, o į mūsų galeriją prikviesti šiauliečių menininkų buvo kiek sudėtingiau. Todėl antrąją mums padėjo organizuoti galerija „Vartai“, kuri atvežė savo menininkų parodą. Sulaukėme įspūdingų visų tuometinių Lietuvos dailės grandų darbų.

Toliau reikėjo parodas organizuoti patiems. Aš studijavau Klaipėdos konservatorijoje, tai iš tų laikų turėjau draugų dailininkų, kuriuos taip pat pavyko pakviesti. Trečiąją parodą mūsų galerijoje surengė mano draugas Klaipėdos grafikas Valdimaras Kalninis. Ši paroda buvo mano krikštas kaip „galeristo“.

Normalu, kad parodų rengimui galerijoje dar nebuvo visiškai tinkamai pritaikytos patalpos, nes jas įrenginėjome patys: pirkome oranžinės spalvos šviestuvėlius apšviesti paveikslams. Galerijos salė kažkada buvo renginių salė: iš vienos pusės dideli langai, o iš kitos pusės trejos plačios durys. Ant durų paveikslų nepakabinsi, tai teko ant karkasų traukti drobę ir tada ant jos kabinti paveikslus. Buvo daug nerimo, nes galvojome, ar ant tokių sienų žiūrėsis dailės darbai.

Klaipėdiečio dailininko grafikos darbai turėjo būti eksponuojami po stiklu, o mes jų kaip nauja galerija neturėjome pakankamai. Teko skolintis iš Dailės parodų rūmų. Turėjau tėvuko automobilį „žiguliuką“, kurį gerai visi žinojo ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje.

Pamenu, kai su tuo pačiu „žiguliuku“ parsivežiau stiklus parodai ir pats vienas juos nuo galinės automobilio sėdynės nešiojau į galeriją. Stiklai buvo skolinti, todėl labai saugojau. Tačiau buvo taip, kad eidamas užkliuvau ir griūdamas stengiausi išsaugoti stiklus. Griuvau su visais stiklais ir jie dužo... Stiklas perkirto ranką ir arteriją. Užveržiau ranką, tai kraujas dar labiau pradėjo bėgti. Greit buvau nugabentas į ligoninę, kur netekau sąmonės. Bet viskas buvo laiku ir vietoje. Ačiū Dievui, kad viskas baigėsi sėkmingai.

Tačiau ir kitas parodas organizuoti nebuvo lengva, nes menininkų tuo metu nebuvo labai lengva prisikviesti. Iki galerijos įkūrimo Mokytojų namuose būdavo organizuojamos mokytojų darbų parodos, tačiau tada tos parodos buvo labiau sienų papuošimas.

– Kaip gimė „Laiptų galerijos“ pavadinimas?
– Buvo taip, kad visi susėdome ir bendrai galvojome, kaip galėtų vadintis naujoji galerija. Mokytojų namuose daug laiptų, todėl ir apsistojome ties šiuo pavadinimu. Pirmasis patikėjo mūsų idėja Šiauliuose dailininkas Bonaventūras Šaltis. Jis tuo metu dirbo Dailės fakultete ir buvo pirmasis šiaulietis, kuris ryžosi mūsų galerijoje rodyti savo darbus.

Tuo metu Lietuvoje užsienio šalių galeristai pradėjo aktyviai supirkinėti lietuvių dailininkų darbus už tuo metu mums tikrai nemažus pinigus. Iš dailininkų buvo supirkta labai daug darbų. Dailininkų dirbtuvės atrodė pustuštės. Tada ir galerijoms buvo sunku organizuoti parodas, nes paprasčiausiai trūko darbų eksponavimui. Be to, daugelis menininkų nematė prasmės vežti savo darbus į Šiaulius, kai už tai negaus nieko. Tada vėl gelbėjo galerija „Vartai“, kuri skatino savo menininkus rodytis ir kituose miestuose.

Pirmus penkerius mūsų galerijos gyvavimo metais Šiaulių miesto dailininkai buvo pasiskirstę, kur kas savo darbus eksponuoja. Tačiau mes visuomet stengdavomės pritraukti kuo daugiau lankytojų į galeriją. Nebuvo  interneto, todėl visus reikėdavo kviesti telefonu arba dalijant kvietimus. Man labai daug padėjo Vilmantas Dambrauskas, kuris sukūrė galerijai logotipą, atspindintį galerijos koncepciją ir patį galerijos pavadinimą. Prisispausdinęs pakvietimų sėsdavau į savo „žiguliuką“ ir vykdavau į tuometinius kultūros židinius: Dailės fakultetą, Universiteto centrinius rūmus, Savivaldybę, Švietimo skyrių, mokyklas.

Šis darbas buvo atliekamas prieš kiekvieną parodą. Buvau atsakingas asmuo, kuris turėjau pritraukti žiūrovą. Teko daug ką įkalbinėti, stengiantis sudominti nauju autoriumi ir jo darbais. Buvo ir taip, kad kai kurie menininkai net neimdavo kvietimų, sakydami, jog jie esą ne tos galerijos menininkai, tačiau vis tiek visus kviesdavau ateiti bent pasižiūrėti.

Rengėme ne tik parodas, bet ir koncertus. Muzikantai sakydavo, jog jiems čia patinka pati atmosfera ir ateinantis žiūrovas, o pinigų jie žino, iš kur reikia pasiimti, todėl koncertuodavo už minimalų atlygį. Džiaugiuosi, jog prieš dvidešimtmetį užsimezgę ryšiai išliko ir dabar sutikus tuos žinomus žmones smagu pabendrauti, prisiminti senus laikus.

– Kaip keitėsi galerijos veidas?
– Laikui bėgant galerijoje šalia parodinės veiklos atsirado papildomos veiklos. Pasikeitė net pavadinimas ir iš galerijos „Laiptai“ gimė Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“. Šioje erdvėje dabar rengiami spektakliai, poezijos vakarai, koncertai, knygų pristatymai ir susitikimai su rašytojais, aktoriais, muzikantais. Dabar tai kultūros židinys, turintis savo nuolatinę auditoriją.

Prisimenu žmones, kuriuos tekdavo įkalbinėti ateiti į parodas. Normalu, kad vienaip dailininkas jaučiasi savo dirbtuvėje ir visai kitaip parodos atidaryme, todėl kartais tekdavo atsižvelgti ir į menininkų silpnybes, norint su jais susikalbėti.

Dirbau ir mokiausi dirbti. Aš esu muzikantas, todėl daile, dailės technika turėjau domėtis savarankiškai. Labai daug mums padėjo gerai žinomas Paryžiuje gyvenęs grafikas Žibuntas Mikšys, kurio dėka į Šiaulius, į mūsų galeriją, atkeliavo garsaus dailininko Vytauto Kasiulio darbų paroda (1996 m.).

Kartu su Ž. Mikšiu nuvykome pas V. Kasiulio žmoną po jo mirties ir ilgai įkalbinėjome atvežti darbus į Šiaulius. Aiškinome, jog reikia Lietuvai parodyti, nes iki tol V. Kasiulio darbai buvo rodyti tik prieš karą. Taip mes daugiau kaip po 50 metų atvežėme V. Kasiulio parodą į Šiaulius, kurią lankė žmonės ir dailės mylėtojai iš visos Lietuvos. Per šią parodą daug Lietuvos dailininkų pirmą kartą sužinojo apie „Laiptų galeriją“. Dabar galerija pati renkasi visus norinčius čia rengti savo darbų parodas ir viskas būna suplanuota net metams į priekį.

Manau, kad „Laiptų galerija“ vietą po Šiaulių miesto dangumi yra seniai radusi. Dalyvauju ir dabar visuose galerijos organizuojamuose renginiuose, parodose. Matau daug naujų veidų, daug ir tų, kurie atrado galeriją ir prieš 25 metus.

Niekada visiems menai nerūpėjo ir nerūpės, tačiau smagu, jog kultūros, dailės mėgėjų ratas plečiasi. Buvo laikas, kai prigijo tradicija vaišinti lankytojus per parodos atidarymą, tai dalis ateidavo vien dėl vyno taurės. Tačiau matėme, kaip tie patys žmonės palengva pradėjo domėtis ir pačiu menu. Džiaugiuosi prisimindamas savo darbo galerijoje pirmąjį dešimtmetį, o dar labiau, kad ši galerija išliko, nes po „Laiptų galerijos“ įkūrimo Šiauliuose buvo ir daugiau galerijų užgimusių, kurios laikui bėgant užsidarė.