Dar visai neseniai gniaužėme kvapą žiūrėdami „X faktoriaus“ finalininkų pasirodymus. Šou baigėsi ir visi išsiskirstė. Bet šiauliečiai (ypač merginos) labai palaikė Mindaugą Avižienį, Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos moksleivį. Lemiamoje kovoje dėl patekimo į superfinalą varžėsi 4 stipriausi muzikinio projekto dalyviai. Vis dėlto projektą paliko dvyliktokas M. Avižienis. Tuomet dar M. Mikutavičius pripažino, kad vaikinas turi ypač daug gerbėjų. Per jo pasirodymą žiūrovai atsistojo ir iškėlė rankas.

Su Mindaugu kalbamės, kaip gi prasidėjo jo muzikinis kelias ir kur gi jis keliaus toliau.

– Iš kurs esi kilęs?
– Gimiau ir augau Pakruojo rajone, Žeimelyje. Gyvenau ten 16 metų, tada atvykau mokytis į Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją.

– Kada pradėjai muzikuoti?
– Muzikavau visą gyvenimą. Mano šeima linkusi į menus. Tą amatą visuomet mačiau ir juo pats domėjausi. Savo jėgomis nuo pat mažens į rankas pasiėmęs gitarą ar prie pianino bandydavau praktikuotis. Kiek rimčiau muzikos ėmiau mokytis būdamas keturiolikos, kurį laiką lankiau muzikos mokyklą Joniškyje, joje mokiausi groti akordeonu. Po kelerių metų išėjau. Tada vėl mano mokslai tęsėsi tik Žeimelio gimnazijoje. O jau antrus metus mokausi muzikos Šiauliuose.

– Tavo senelis grojo armonika ir akordeonu?
– Taip. Ir tėtis grodavo gitara, pianinu, būgnais, kontrabosu – pagal aplinkybes. Mano tėčio giminė – muzikantai, o iš mamos pusės – dailininkai. Visi karta iš kartos linkę į menus, bet yra savamoksliai.

– Gimnazijoje mokaisi vokalo?
– Taip, mano specialybė yra vokalas, fortepijonas – privalomas. Įstojus į gimnaziją iš pradžių buvo sunku, stojant žinių, gautų iš neilgai lankytos muzikos mokyklos, trūko.

– Kodėl staiga nusprendei sugrįžti į muziką?
– Jau muzikos mokykloje man siūlė mokytis groti akordeonu. Bet šis instrumentas manęs netraukė. Atsitraukus nuo muzikos mane vis dėlto paragino pažįstama mergina, ji tuomet mokėsi S. Sondeckio menų gimnazijoje. Ji pastūmėjo tokiam sprendimui. Ir parodė mane dabartinei mano vokalo mokytojai Beatai Smiltinikienei. Jai mano duomenys labai patiko, nors, mano manymu, jie buvo tikrai labai silpni. Bet ji įžvelgė didelį potencialą, tad jos paraginimas ir sugundė. Iš pradžių tikrai buvo labai sunku, buvo akimirkų, kai norėjosi mesti muziką. Bet šiuo metu savo apsisprendimo tikrai nesigailiu.

– Kaip sekėsi mokytis projekto metu?
– Mokytoja manęs pasiilgdavo, nenueidavau į specialybės pamokas, nebūdavo laiko. „X faktorių“ jau užmiršome, tai buvo laikinas dalykas. Dabar koncentruojamės į tai, kur studijuosiu po gimnazijos. Ruošiamės stojamiesiems. Planuoju vokalo studijas Klaipėdoje arba Kaune. Labiau norėčiau pasukti į Kauną, nes, mano žiniomis, ten dirba geresni specialistai.

– Kaip nusprendei dalyvauti „X faktoriuje“?
– Man tiesiog buvo įdomu pamatyti, kaip viskas vyksta. Negalvojau nueiti labai toli. Apie atrankas sužinojau labai vėlai. Pasiruošiau tik vieną dainą, bet tik atrankų metu sužinojau, kad reikia antros. Įdomumo dėlei nuėjau, pasirodo, patekau į projektą. O tuomet mąsčiau – kas toliau. Projekte dalyvauti buvo labai smagu ir tuo pačiu labai baisu. Kol perpranti sistemą, nežinai, kas laukia scenoje. Bet nebuvo kur dėtis, turėjau padainuoti. Kuo toliau, tuo tapau drąsesnis, baimė nyko su kiekviena laidos transliacija. O jaudulys išlieka visuomet, tai natūralu. Susibendravome su kolektyvu, dalyviais.

– Mokeisi pas J. Arlauskaitę-Jazzu.
– Taip. Ir kol teko mokytis pas šią atlikėją man patiko jos muzika, kūryba. Kai teko bendrauti gyvai, mano nuomonė nepasikeitė į blogąją pusę, ji yra paprastas ir malonus žmogus. Ji padėjo ne tik darbo metu, bet apskritai viskuo.

– Kaip vykdavo repeticijos?
– Kiek intensyviai repetuosi, priklausė nuo tavęs, o šiaip privalomos repeticijos vykdavo ketvirtadieniais pas Luką Pačkauską studijoje. Sudėliodavome dainas, parengdavome „back'us“ ir viskas. Tuomet šeštadieniais vykdavo generalinė repeticija, taip pat sekmadieniais prieš pasirodymą.

– Ko išmokai?
– Apskritai man atsivėrė platesnis akiratis. Išmokau ne tik muzikinių dalykų, bet ir įgijau kur kas didesnį atsakomybės jausmą, išmokau planuotis laiką, o jo labai trūkdavo. Juk reikėjo spėti ir mokytis. Ypač atsirado daugiau drąsos – taip nebesijaudinu žengdamas į sceną. Tai vertinga patirtis, kurios negausi niekur kitur. Galiausiai pamačiau, kaip žmonės intensyviai dirba ir ko pasiekia.

– Kaip į tave šiandien žiūri bendraklasiai ir draugai?
– Draugai, bendraklasisi, mokytojai – visa mokyklos bendruomenė mane palaiko. Mokytojai, su kuriais nebuvau niekaip susijęs, irgi prieidavo prie manęs ir sveikino su įgyta patirtimi, kuri gyvenime padės laimėti kur kas daugiau, galbūt daugiau nei projekto superfinalininkams.

– Tave itin palaikė publika, ypač merginos.
– Jaučiau tą palaikymą. Man pasakojo, jog labai daug buvo nusiminusių dėl to, jog iškritau. Kai kurios ir verkė – ne taip smagu, jog dėl manęs liejo ašaras, bet, kita vertus, smagu jausti palaikymą.

– Kokia muzika tau patinka?
– Mano muzikos skoniai panašūs į mišrainę. Visa muzika patinka. Nežiūriu į jos žanrą, braižą, man svarbi pati daina.

– Garsenybėms tenka dirbti eteryje ir savaitgaliais, ir per šventes.

– Aš noriu dainuoti, nesvarbu, kokioje auditorijoje – televizijoje ar kur kitur. Pamenu, kad projekto transliacijos vyko ir švenčių metu, savaitgaliais. Jeigu siekiu tokios karjeros, tai bus ne pirmos ir ne paskutinės šventės, kai būsiu ne su šeima, o scenoje.

– O šeima tavo pasirinkimą eiti muzikos keliu palaiko?
– Kai norėjau įstoti ir moktytis S. Sondeckio menų gimnazijoje, tėvai nelabai džiaugėsi ir norėjo, kad rinkčiausi tiksliuosius mokslus. Visgi aš jų nepaklausiau. Bet kai man pradėjo sektis, kai mano specialybės mokytoja tėvams papasakojo, kad man labai gerai sekasi, jie nurimo. Ir dabar jie džiaugiasi tuo, ką aš darau.

– Mindaugas „iš kaimo glūdumos sužavėjo...“ – tokia antraštė buvo apie tave.
– Tai buvo mano pirmasis interviu projektui. Baisiai nusišnekėjau. Tad ir liko tokia antraštė. Tuomet labai jaudinausi, dabar net nesinori prisiminti. Žeimelyje man buvo labai gera augti, neįsivaizduoju geresnės vietos gyventi, ten kiekvienas žmogus vienas kitą pažįsta, o mano vaikystė buvo ten nereali. Grįžęs į gimtinę jaučiu, kokie tai šilti ir geri žmonės.

– Ar visą tą dėmesį sureikšmini?
– Viskas su tuo dėmesiu gerai. Tiesiog dabar puikiai suprantu, jog reikia būti šiek tiek kitokiam. Viešumas įpareigoja. Turi nedaryti kvailysčių, atsakingai galvoti, ką sakai, nes nežinai, koks žmogus tave atpažins ir ką apie tave pagalvos. Juk jeigu nebūčiau pasirodęs projekte, tai niekam ir nebūtų buvę įdomu, ką aš darau. O dabar, žiūrėk, gali sulaukti neigiamų atsiliepimų, tad turi apsvarstyti kiekvieną žodį ir būti atsakingas.

– Kas dar be muzikos?
– Mėgau žaisti krepšinį, bet dabar tam nebėra laiko. Taip išėjo, kad mečiau šią sporto šaką pradėjęs mokytis Šiauliuose. Gyvenimo ir mokymosi tempas išties labai greitas ir dėl to apleisto sporto gaila. Vis dėlto smagu atradus laisvo laiko žaisti, bet jau jaučiu, kad nesu geros formos ir visi mane aikštelėje kone mindo.

– Paprastai sakoma, jog TV projektai išnaudoja žmones.
– Jeigu žmogus po panašių projektų lieka užmirštas, jis tiesiog pats tam pasirašė. Jeigu mano, kad po „X faktoriaus“ nebereikės nieko daryti, tai labai klaidinga. Kalbėjau su teisėjais, prodiuseriais ir klausiau, kodėl buvę finalistai nieko nedaro. Paaiškėjo, kad jie patys nieko nenori – atėjo šiaip sau pabūti, gauti dėmesio tam kartui ir viskas. Taigi, negalima tikėtis kažkokios tolimesnės pagalbos, turi pats rodyti iniciatyvą ir dirbti, kad būtum žinomas ir antraštė apie tave žurnaluose būtų matoma.

Aplinkinių dėmesys, atsiradęs po dalyvavimo projekte, Mindaugo manymu, nėra labai didelis, bet visuomet malonus.

Artūro STAPONKAUS nuotr.