Evelina Šimkutė baigusi Kelmės rajono Tytuvėnų gimnaziją išvyko studijuoti į Vilnių, kur baigė Vilniaus universitete komunikacijos ir informacijos bakalauro studijas. Įsidarbinusi reklamos agentūroje personalo vadove suprato, jog ši veikla ne jai. Dabar mergina jau 2,5 metų dirba orlaivio palydove. Sėkmingo darbo paslaptis, anot jos, yra mėgstama veikla, todėl E. Šimkutė ir kitiems pataria ieškoti savo kelio renkantis profesiją pagal pomėgius, o ne vaikantis populiariausių specialybių.

– Kaip pasirinkote stiuardesės profesiją?
– Prieš tapdama stiuardese dirbau ir telekomunikacijų bendrovėje, ir reklamos agentūroje. Tačiau po tam tikro laiko supratau, kad esu per jauna visą savo laiką atiduoti darbui biure, ir pradėjau intensyviai mąstyti, ką įdomaus šiame gyvenime galėčiau nuveikti. Taip internete pamačiau skelbimą apie orlaivio palydovų atranką. Nusprendžiau dalyvauti. Mane atrinko. Tad jau 2,5 metų dirbu orlaivio palydove.

– Ar visi gali dirbti tarp debesų? Gal būtina nepriekaištinga išvaizda, tinkamas svoris, ūgis?
– Kaip ir kiekviena kita profesija, orlaivio palydovo nėra tinkama visiems. Pirma, turime gauti antrosios klasės sveikatos pažymėjimą, kuris įrodo, jog sveikata atitinka keliamus reikalavimus. Atliekami išsamūs tyrimai, esame egzaminuojami. Svoris turi būti proporcingas ūgiui, nėra tikslių skaičių ar normų, čia negalioja taisyklė 90/60/90. Turime gerai jaustis ir užtikrinti keleivių saugumą.

– Kokia jūsų darbo diena?
– Darbo dienų tarp debesų yra įvairių – kartais esu tokia užimta procedūromis, keleivių aptarnavimu, kad nesusimąstau apie aktualijas pasaulyje, nėra laiko pasigėrėti saulėlydžiu ar saulėtekiu. Būna ir taip, kad galiu žvilgtelėti už lango, kuris kiekvieną kartą būna skirtingas, tačiau visuomet kerintis. Sakau, jog gražiausią meną kuria gamta.

– Nelaimių pilna ir ant žemės, tačiau skrendant lėktuvu visada žmonės jaučiasi mažiau saugūs. Ar „oro duobės“ ir kiti nesklandumai jau nebetrikdo?
– Manau, kad nežinojimas sukelia įvairių baimių. Prieš tapdama stiuardese turėjau baigti intensyvius kursus, kur patyrę lektoriai dėstė aviacijos teoriją, orlaivių skrydžio sampratą, analizuodavome lėktuvų katastrofas, diskutuodavome. Kai sužinai, kaip viskas vyksta, suvoki, jog skraidymas lėktuvais ne veltui laikomas vienu saugiausių keliavimo būdų.

– Į dangų pakilę lėktuvų pilotai, stiuardesės ir keleiviai gauna papildomas jonizuojančiosios spinduliuotės (radiacijos) dozes. Ar tas faktas nebaugina?
– Yra griežti reglamentai, pagal kuriuos spinduliuotė neturi viršyti tam tikrų ribų. Ir kompanijos turi paisyti šių reglamentų. Tad manęs šis faktas nebaugina. Beje, pažįstu nemažai vyresnio amžiaus orlaivio palydovų, kurie savo energija, puikia savijauta ir pozityvia nuotaika pralenkia jaunimą.

– Tikriausiai ne visada yra galimybė valgyti normalų maistą, laiku pamiegoti ir pan. Ar dėl darbo nenukenčia orlaivio palydovų sveikata?
– Kaip jau minėjau, aviacijoje yra taisyklės, kurių privaloma laikytis, kitu atveju gresia nuobaudos, galima netekti orlaivio palydovo licencijos.

Todėl įguloms svarbūs yra ir skrydžio laiko apribojimų reglamentai, kurie numato darbo bei poilsio laiką. Drausmė aviacijoje yra labai reikalinga: tinkamas poilsis lemia darbo kokybę. Net mūsų kompanijos skrydžių vykdymo vadove atskirai pažymėta, kad prieš darbą būtina pavalgyti.

– Ką daro lėktuvo įgula, jei skrydžio metu žmogus sunegaluoja, pradeda dusti ar pan. Pasirengusi tokioms situacijoms?
– Orlaivio palydovai yra baigę pirmosios pagalbos apmokymus ir kiekvienais metais žinios yra atnaujinamos. Taip pat prieš kiekvieną skrydį aptariame galimas grėsmes, pasikartojame išmoktas žinias. Esame pasiruošę suteikti pagalbą kiekvienam keleiviui ar įgulos nariui.

– Batsiuvys be batų, o kaip orlaivio palydovas? Ar jūs keliaudama iš vienos šalies į kitą atrandate laiko susipažinti su nauja vieta, pakeliauti po tą šalį?
– Keliauju daug ir į įvairias šalis. Dažnos komandiruotės po keletą savaičių svečiose šalyse suteikia galimybę susipažinti su vietine kultūra, istorija, žmonėmis. Nedarbo dieną būtinai aplankau svarbiausius kultūrinius objektus, istorinius monumentus. Paskaičiavau, kad 2016 metais atostogavau net keturis kartus, todėl šįkart posakis „batsiuvys be batų“ netinka.

– Kokią egzotiškiausią šalį šiuo metu norėtumėte aplankyti, kuo susižavėjote?
– Dabartinis mano didžiausias noras yra nukeliauti į Pietų Afriką. Žaviuosi jos įstabia gamta bei didžiuliais kontrastais.

– Papasakokite apie kelionių subtilybes. Pavyzdžiui, kokių keisčiausių daiktų keleiviai atsineša į lėktuvą?
– Keleiviai atidžiai yra patikrinami jau oro uoste: su radiacijos matuokliais, metalo detektoriais ir su cheminių medžiagų analizatoriumi, todėl neleistini daiktai į orlaivį negali patekti. O aptinkamų daiktų yra visokiausių: būna keleivių, kurie atsigabena didelių, sunkių ir susuktų į kokoną rūbų, skraidina paukščius ir pan. Tačiau yra šalių, kuriose lėktuvas – kasdienis transportas, tad kas anksčiau atrodė keista, dabar normalu.

– Ne visi žmonės mandagūs. Gal yra situacijų, kai tenka persodinti keleivius, nes jie triukšmauja, pykstasi ar pan.?
– Triukšmaujančių ar besipykstančių keleivių mano skrydžiuose nėra buvę. Vis dėlto laipinimo metu būna situacijų, kai tenka persodinti šeimas su vaikais, jei jiems per klaidą būna parduoti bilietai prie avarinių išėjimų, kur mažamečiams sėdėti yra draudžiama. Tenka ir neįgalius asmenis persodinti į vietą prie lango, nes yra tokios taisyklės. Reakcijų būna įvairių, tačiau tinkamu tonu ir argumentuotai išdėsčius priežastį visi keleiviai noriai bendradarbiauja dėl visų saugumo.

– Kokių šalių žmonės kultūringiausi, draugiškiausi ir supratingiausi?
– Vienos šalies įvardyti negalėčiau, bet kultūringiausi ir supratingiausi yra tie, kurie keliauja labai dažnai, t. y. beveik kasdien. Lėktuvas jiems – kaip metro ar troleibusas. Tokie keleiviai yra ypač suinteresuoti skristi greitai, saugiai ir ramiai.

– Ar vaikai neapsunkina jūsų darbo?
– Tiesa sakant, vaikai lėktuvo salone sukuria malonų mikroklimatą. Su jais daug paprasčiau bendrauti. O jei vaikas apsiverkia ar yra kažkuo nepatenkintas, pasiteiraujame, ar galime kažkuo padėti, tokiu būdu problema išsprendžiama. Nėra buvę, kad vaikai trikdytų bendrą tvarką, juk ir pačius tėvus nuolatinis dūkimas vargina. Paskutiniu metu vaikai labiau susidomėję telefono ar planšetės ekranu nei lakstymu po lėktuvą.

– Ar galima sakyti, jog orlaivio palydovo darbas – tai svajonių darbas?
– Šiuo metu šis darbas man svajonių – yra galimybė tobulėti, daug keliauju, bendrauju. Darbe nėra monotonijos, kiekvieną mėnesį skrendu į skirtingas šalis – skųstis tikrai negaliu.

Tačiau iki viso to teko gerokai pamąstyti, ką noriu veikti ir kas man teiktų džiaugsmą. Todėl noriu akcentuoti ir jaunimui, kad prioritetas turėtų būti mėgiama veikla. Kiekvienas turi rinktis individualiai, esame gabūs skirtingoms sritims. Privalome ieškoti savo kelio, o nesirinkti iš populiariausių specialybių sąrašo.

– Ar iš svajonių darbo pavyksta užsidirbti kitoms svajonėms?
– Atlygis skirtingose oro linijose yra vis kitoks. Aš savuoju tikrai nesiskundžiu, tačiau ne tik skaičiai sąskaitoje lemia galimybę pasitaupyti. Komandiruotėse esame nemokamai apgyvendinami, gauname įgulų maistą darbo metu ir turime nuolaidų oro uostuose. Vis dėlto tai yra individualu, kiek įmanoma susitaupyti. Jei yra tikslas – atsiranda ir motyvacija.

Orlaivio palydovė E. Šimkutė sako, jog sėkmingo darbo paslaptis – mėgstama veikla. O jai teikia džiaugsmą galimybė daug keliauti, bendrauti ir nuolat tobulėti.
Evelinos ŠIMKUTĖS archyvo nuotr.