Dažnai tėvams išrinkti vaikui vardą išties sunku. Vieni tiesiog pasiduoda madai ir savo atžaloms suteikia tuo metu „ant bangos“ esančius vardus. Kiti vardynuose ieško įmantrių, mažai kam girdėtų vardų. Taip pat vis dažniau atsiranda ir tokių, kurie savo vaikams išrenka senelių ar prosenelių vardus. Tačiau sutikite, kad daugelis senoviškų vardų nugrimzdo į užmarštį. Pagalvokite ar daug pažįstate, tarkim, Saliamonų? Manome, kad ne.

Tad apie tai, kodėl vieni vardai yra populiarūs, o kiti ne, kalbamės su Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedros ir Šiaulių valstybinės kolegijos Biomedicinos mokslų katedros profesoriumi dr. Skirmantu Valentu.

Senovišką vardą gali turėti ir šiuolaikinis žmogus
Penktadienį atšventėme Trijų karalių dieną ir oficialiai užbaigėme kalėdinį laikotarpį. Trijų karalių vardai mums gerai žinomi – Kasparas, Merkelis, Baltazaras. Vardai gražūs, krikščioniški, tačiau ar Lietuvoje populiarūs?

S. Valentas sako, kad visi trys vardai atkeliavo iš toli, pas mus pateko per lotynų kalbą: „Kasparas – iš sen. persų (indoiranėnų) kansbar „iždininkas“. Atrodytų keistas vardas, bet dera atsiminti, jog svarbiausias iždininko bruožas – sąžiningumas. Merkelis (arba Melchioras) – iš hebrajiško Melchior „šviesos valdovas“. Baltazaras – iš asirų ir babiloniečių Bel-šar-uššur „tepadeda (dievas) Belas karaliui“, – Trijų karalių vardų kilmę paaiškino profesorius.

Pasak S. Valento, Kasparas Lietuvoje nėra nepopuliarus vardas, o Merkelių Lietuvos istorija žino daug: „Garsiausias – klasikinės filologijos profesorius Merkelis Račkauskas, jo vardu gimnazija Mažeikiuose pavadinta. Merkelis Giedraitis – didis Žemaičių vyskupas (XVI a.).“

Tad S. Valentas pažymi, kad senovišką vardą gali turėti ir šiuolaikinis žmogus: „Pavyzdžiui, visame pasaulyje žinomas Islandijos kino aktorius ir režisierius Baltasar Kormákur Samper, naujausias jo filmas – „Everestas“ (2015 m.)“, – tai, kad senoviški vardai visdar suteikiami ir šiuolaikiniams žmonėms, pabrėžė S. Valentas.

Vardai kaip mados – negalima paaiškinti
Pastarąjį pusmetį lietuviai savo dukroms dažniausiai suteikdavo Liepos, Emilijos ir Austėjos vardus, o sūnus dažniausiai pavadindavo Lukais, Matais ir Jokūbais.

Registrų centro paskelbtais duomenimis, nuo praėjusių metų liepos pradžios iki gruodžio pabaigos minėti vardai mergaitėms suteikti po daugiau kaip 140 kartų, o berniukams – po daugiau nei 180 kartų. Šie vardai, išskyrus Liepą, pateko į populiariausiųjų dešimtukus ir pirmąjį 2016 metų pusmetį.

Taip pat lietuviai pastarąjį pusmetį mergaitėms noriai rinkosi tokius vardus kaip Viltė, Gabija, Lėja, Amelija, Kamilė, Ieva, Gabrielė, o berniukams – Dominykas, Jonas, Nojus, Benas, Augustas, Domas, Domantas.

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Civilinės metrikacijos skyrius taip pat pateikė populiariausių vardų suteiktų kūdikiams 2016 metais sąrašą: mergaitėms – Liepa (20), Emilija (19), Goda (17), Gabija (15), Ieva (15), Miglė (15), Amelija (15), Smiltė (14), Ema (13), Viltė (13), Eva (13), Urtė (11), Kamilė (11), Elija (11), Ugnė (10), Gabrielė (10); berniukams – Jonas (27), Domas (23), Lukas (23), Jokūbas (22), Matas (20), Emilis (19), Danielius (17), Kajus (16), Gabrielius (14), Dominykas (13), Domantas (13), Benas (13), Herkus (13), Nojus (12), Dovydas (12), Kristupas (11), Aronas (10), Augustas (10), Tajus (10).

Tikriausiai pastebėjote, kad populiariausių 2016 metų vardų sarąše nėra nei Algirdo, nei Jogailos, nei Birutės.

Tad plačiau apie senuosius ir istorinius vardus papasakoja S. Valentas.

„Svarbu įsidėmėti, kad senieji ir istoriniai vardai – ne tas pats. Kas yra istorinis vardas? Istoriniai vardai – ne krikščioniški, o indoeuropietiški, turiu galvoje lietuvių tradiciją, tai – Mindaugas, Algirdas, Jogaila, Vytautas ir kt. Apskritai, moterų vardai labiau įvairuoja, o senųjų moterų vardų neturime paliudytų: nežinome Mindaugo dukters, kurią Vaišvilkas išleido už  Švarno, vardo, nežinome ir Vytauto dukters Sofijos, Maskvos kunigaikštienės, lietuviško vardo. Taip pat Vytautas niekada neužsiminė, kaip vadinama moteris, jį išgelbėjusi iš Jogailos nelaisvės 1382 m. O ką žinome, pavyzdžiui, Birutė – tai tik vyriško Biručio variantas“, – teigė profesorius.

Į klausimą, kodėl vieni vardai populiarūs, o kiti tokie bus tik ateityje, S. Valentas atsakė, jog čia kaip mados – nieko negalima paaiškinti.

Reikia žinoti kilmę
Neretai pasitaiko, kad pristigę įdomiai skambančių ir retų vardų vardynuose, lietuviai sugalvoja juos patys. Yra užregistruota tokių vardų, kaip Raudas, Rytenė, Rigita, Tomantė, Koralė, Saulėja, Kamilija, Šalnė.

Paklausėme profesoriaus S. Valento, kaip jis vertina tokią lietuvaičių išmonę. „Šių vardų kilmė ir daryba skirtinga. Kai kurie čia nurodyti vardai, pavyzdžiui, Rigita, nėra nauji, kai kurie, pavyzdžiui, Raudas, galėtų būti indoeuropietiškos tradicijos tęsiniu – raudona spalva ar šviesumas yra įprasta karių ar valdovų varduose, pavyzdžiui, Rudminas, dabar jau pavardė, ar Švitrigaila. Keistokai atrodo Saulėja, Kamilija – galėtų būti tiesiog Saulė, Kamilė“, – savo įžvalgomis pasidalijo S. Valentas.

Dažnai rinkdami vardą norime, kad jis būtų lietuviškas, tačiau ar žinome, kokie vardai iš tiesų yra lietuviški? Anot S. Valento, istorinius lietuvių vardus prieš šimtmetį iš metraščių rekonstravo K. Būga: „Tai kunigaikščių vardai, sandara jų indoeuropietiška, matomas tarsi mažas poezijos fragmentas, pavyzdžiui, Mindaugas – tai tas, kurį visi žino, t. y. daug  mini. Didelė tokių vardų dalis virto pavardėmis: Vaišnoras, Norvaišas.“

S. Valentas pridūrė, kad visais laikais buvo manoma, jog vardas yra palinkėjimas, todėl romėnai sakydavo: nomen est omen (vardas yra lemties ženklas).

„Vardai yra tradicijų dalykas, pavyzdžiui, neretai orientuojamasi senelių ar prosenelių vardus. Dažnas žmogus netgi savo vardo nei kilmės, nei reikšmės nežino. O turėtų žinoti. Tai nesunku padaryti – tereikia įsigyti K. Kuzavinio ir B. Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodyną“, kurio jau keli leidimai išėję“, – pasidomėti savo vardo reikšme patarė S. Valentas.