Mūsų tėvai, seneliai dažniau matė ne Kalėdų Senelį, bet Senį Šaltį. Rankų darbo eglutės papuošalai, popierinės girliandos, retai skanaujamų mandarinų kvapas – visa tai atrodo taip tolima, bet tuo pačiu ir artima. Tuos laikus prisimena ir choro dirigentas, pedagogas Sigitas Vaičiulionis – žmogus, kuris išmokė šiauliečius Senuosius palydėti, o Naujuosius sutikti klasikinės muzikos koncertuose. Išsamiau apie tai jis pasakoja „Šiaulių naujienoms“.

– Kaip vaikystėje sutikdavote Naujuosius metus?
– Prisimenu, kai gyvenau Vilniuje, nedideliame, dviejų kambarių bute, tai viename iš kambarių stovėdavo eglė, papuošta popieriniais žaislais, girliandomis. Tais laikais jokių elektros lempučių nebūdavo, vietoje jų degdavo žvakutės. Aišku, eglutę reikėdavo saugoti, prižiūrėti, kad neužsidegtų. Tačiau ta gyva liepsnelė taip ir liko atmintyje.

Dabar kažką panašaus galima išvysti Švedijos liuteronų bažnyčioje. Po daugelio metų, kai nuvažiavome į Švediją pas draugus, ten apsilankėme: visur degė gyva liepsna, nebuvo jokios elektros lemputės. Turbūt žmogus sugaišta visą valandą, kol visas žvakutes uždega. Po to, visą laiką būni apsuptas gyvos liepsnelės, šviesos. Šis gyvumas iki šiol išlieka atmintyje ir sujaudina po daugelio metų.

Dar vienas prisiminimas: Naujieji metai – tai mandarinų kvapas. Anksčiau namuose gauti mandariną buvo neįmanoma, nes jų nepardavinėjo taip laisvai, kaip dabar. Jeigu miestų eglutėse gaudavai dovanėlę – du mandarinus, tai būdavo stebuklų stebuklas.

– Tam, kad gautumėte dovanėlę, reikėjo ką nors padeklamuoti, pagroti?
– Neprisimenu ar ką nors dainavau, ar deklamavau. Tačiau miestų eglutėse nuolat skambėdavo muzika. Kaip ir šiais laikais, šokdavo vaikų kolektyvai ir Senis Šaltis buvo. Neatsimenu, kad pats dainuočiau, tačiau koncertuodavau namuose ant palangės, užsidėjęs mamos tašę ir jausdavausi kaip ant scenos. Patraukęs užuolaidėles pagrodavau, padainuodavau šeimos nariams.

– Ką Naujieji jums reiškė paaugus?
– Tais laikais, ypač kai atsirado televizija, per naujametinius žiburėlius, susirinkdavo pasaulinio lygio žvaigždės. Buvo galima pasiklausyti nuostabios muzikos. Taip pat žiūrėdavome filmus, apie kuriuos ir šiandien visas pasaulis kalba, ir naujametiniai fejerverkai būdavo.

Prisimenu, kad Vilniuje, Paveikslų galerijoje, dabartinėje Arkikatedroje, gruodžio 31-ąją vykdavo du profesoriaus Sauliaus Sondeckio koncertai. Vykdavo du kartus tam, kad visi žmonės sutilptų. Kaune, Įgulos bažnyčioje, taip pat skambėdavo nuostabi muzika.

Man labiausiai įstrigo koncertas, kai Hermanas Perelšteinas, berniukų choro „Ąžuoliukas“ vadovas ir įkūrėjas gruodžio 31-ajai įrašė Šuberto „Ave Maria“. Koncerto programoje juoda ant balto buvo parašyta, kad tai bus Šuberto daina be žodžių. Kai išgirdome atliekant „Ave Maria“, nustebome.

– O Šiauliuose naujametinių koncertų nebuvo?
– Kai 1973 m. atvažiavome į Šiaulius, gruodžio 30-31 dienomis nebuvo kur nueiti: nei spektaklio, nei koncerto, tik namuose sėdėk ir žiūrėk televizorių. Todėl 1974 m. sugalvojome, kad reikia kažką daryti. Gerai, kad Eduardas Balsys, tuometinio Pedagoginio instituto Muzikos katedros vedėjas, palaikė mintį organizuoti koncertą. Pakvietėme būsimuosius muzikos mokytojus-studentus, senosios muzikos atstovus ir kartu pasivadinome vokaliniu ansambliu. Po dviejų mėnesių repeticijų gruodžio 31 d. Pedagoginio instituto salėje įvyko mūsų premjera ir tuo pačiu naujametis koncertas. Profesorius A. Toleikis padarė labai gražų kvietimą, išraižė, atspausdino. Salė buvo pilnutėlė, sulaukėme didžiulio pasisekimo.

– Kodėl pasirinkote būtent senąją muziką?
– Kai nuo šešerių metų mokaisi muzikos, kaip aš M. K. Čiurlionio meno mokykloje, klasikinė muzika įauga į kraują. Tuo metu kiekvienas muzikantas grojo Bachą, Hendelį ir t. t. Renesansas, barokas – buvo mūsų duona kasdieninė. O su senąja muzika konkrečiai 1969–1970 m. teko susidurti, kai profesorius S. Sondeckis Vilniuje surengė koncertą. Jis paprašė manęs suburti vokalinį ansamblį ir atlikti 6 madrigalus iš XVI a. skambėjusios muzikos. Subūriau muzikantus, studentus ir gavosi ansamblis. Klausytojams koncertas labai patiko, todėl jį dar kartą pakartojome 1970 m. Prisilietimas prie renesanso muzikos taip ir išliko.

– Taip ir laikėtės tradicijos Naujuosius pasitikti grojant?
– 1975 m. kilo idėja gruodžio 31 d. parengti muzikinį spektaklį. Kadangi buvome pažįstami su aktoriumi Pranu Piauloku, tai kažkaip išsišnekėjome, kad tai visai gera mintis. Taip viskas ir įvyko Dramos teatre. Mūsų ansambliui net pasiuvo teatrinius rūbus. Spektaklį kartojome dvejus metus iš eilės. Vėlesniais metais koncertuodavome Kultūros ir Parodų rūmuose, net Inžinierių namuose.

Nuo 1978-ųjų pradėjome rengti senosios muzikos festivalius, kurie nuo 1989 metų tapo tarptautiniais bažnytinės muzikos festivaliais pradėti rengti Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje, o naujametiniai koncertai persikėlė į katedrą.

– Kaip pavyko gauti leidimą koncertuoti bažnyčioje ir išvengti sankcijų?
– Jokių sankcijų negalėjo būti, nes gavome leidimą koncertuoti bažnyčioje iš asmens, kuravusio bažnytinę veiklą Šiauliuose. Tas žmogus išsiderėjo, kad saugumo atstovai nesiims jokių veiksmų. O kaip monsinjorui K. Jakaičiui pavyko su tuometine savo valdžia susitarti – paslaptis, kurią jis išsinešė kartu su savimi.

– Kaip į koncertus, vykstančius bažnyčioje, reaguodavo publika?
– Per pirmuosius metus pasigirsdavo įvairiausių komentarų. Monsinjoras po Mišių sakydavo močiutėms, kad jos jau gali eiti namo, nes vyks koncertas, ateis miestiečiai ir joms čia nebus įdomu. Jos labiau susispausdavo, kad ir miestiečiams liktų vietos, bet pačios neišeidavo. Joms vis tiek buvo įdomu mūsų paklausyti. Nors aišku, pradžioje į mus skersuodavo, klausdavo, kas čia tokie atėjo. Tačiau po trejų metų situacija pasikeitė, močiutės mūsų laukdavo, pamačiusios pažindavo ir vos ne kaip į kunigą kreipdavosi.

– Kokia buvo atmosfera, kai koncertai vykdavo?
– Koncertuoti niekas netrukdė. Per mano gyvenimą, jeigu niekas netrukdo, tai galima laikyti stebuklu. Dvigubas stebuklas, jeigu aplinkiniai nors kiek padeda, užtaria ar bent žodžiu palaiko. Paprastai jie arba kažką nutyli, arba kritikuoja. Kartais kritikuoja ten, kur kritikuoti nereikėtų.

Tai parodo, kad kritikuojantis žmogus nieko nesupranta. Manau, kad jeigu nesupranti, jeigu tau kažkas nepatinka, tai netrukdyk kitiems menininkams ar atlikėjams. Menas toks dalykas, kad jeigu kaimo kapelos patinka, tai nebūtinai simfoninis orkestras turi patikti ir atvirkščiai. Žmonės turi atsirinkti savo pomėgius.

– Ar naujametiniams koncertams visada ruošiate naują programą?
– Mėgėjai neturi galimybės ruošti daug muzikos. Kai paruošia kūrinį, laiko jį ilgai. Be to, yra keletą garsiausių pasaulio giesmių, kurių negali neatlikti. O šiaip, kiekvienas profesionalas stengiasi kažką naujo dėl savęs ir klausytojų padaryti, nes kartoti tuos pačius kūrinius neįdomu.

– Ar yra tekę Naujuosius sutikti namie?
– Kartais po koncertų iki 24 val. suspėdavome grįžti, bet dažniausiai likdavome darbo vietoje. Patikėkite, po koncerto katedroje eiti į kavinę ir dainuoti „Raudoną rožę“ kažkaip niekada nesinorėjo. Labiau norėjosi Naujuosius sutikti jaukiai ir ramiai.

– Kokia Naujųjų šventė jums įsiminė?
– Įsimintiniausia buvo, kai po vieno koncerto Katedroje nuėjome į svečius pas draugę, kuri taip pat buvo mūsų koncerte. Tik kai pas ją atėjome, ten jau sėdėjo kompanija ir dainavo „Raudoną rožę“. Kompanija buvo tokia linksma ir daininga, kad pasiėmėme vyno butelį, nuėjome į virtuvę ir trise sutikome Naujuosius. Matyt, nebuvo lemta pritapti prie tos kompanijos. Po to daugiau neidavau į jokias kompanijas. Savo kailiu patyrus, ką tai reiškia, kažkaip nebesinorėdavo.

– Kaip Naujuosius sutinkate dabar?
– Jau bus septinti metai, kai su kameriniu ansambliu „Ars Vivo“ naujametinius koncertus rengiame. Šiemet vyrams davėme pailsėti, o „Ars Vivo“ solistės gruodžio 31 d. vėl koncertuos Chaimo Frenkelio viloje tam, kad žmonės šeštadienį turėtų galimybę ateiti pasiklausyti muzikos bei šviesiai, gražiai palydėti senus metus.

– Tai jūs palaikote tradiciją sutikti Naujuosius kažkur kitur, ne namie?
– Manau, kad reikia išnaudoti tą momentą, kažkur išvažiuoti, pakeisti vietą, kad būtų naujas įspūdis, nes juk Kūčias, Kalėdas švenčiame namie. Naujuosius geriau sutikti kažkur su draugais, nuvažiuoti į gamtą ar į kitą miestą. Kas turi pinigų, nuvažiuoja į Paryžių, į Austriją ir nusiperka bilietą į Vienos simfoniją. O neturintys galimybių galbūt ateis į Ch. Frenkelio vilą ar į Katedrą „Polifonijos“ paklausyti.

– Kuo žavėsite publiką šiais metais?
– Pasiūlysime kokteilį nuo renesanso iki šiuolaikinės muzikos. Manau, kad ruošiant koncertą labai svarbu žinoti, koks klausytojas pas tave ateis ir kokia proga. Negali žmonių kankinti, jeigu jie atėjo sutikti Naujuosius. Čia muzika turi būti tokia, kad išeitum šventiškai nusiteikęs, o ne nusivylęs.

– Kaip jums pavyksta sužavėti klausytojus?
– Bažnyčioje muzika tiesiog skamba kitaip. Kai atlieki kūrinį, kuris skirtas skambėti bažnyčioje, gaunasi šimtaprocentinis rezultatas, nes tuomet veikia ir aplinka, ir muzikos dvasia. O Ch. Frenkelio viloje bažnytinės muzikos nedainuosi. Ten muzika turi būti pasaulietinė, linksma. Turi skambėti tokia pat muzika, kokia skambėdavo dvare.

– Ar apsilankote kituose koncertuose?
– Paprastai nespėjame nueiti. Neretai pasiruošimo arba koncerto laikas sutampa. Net ir norint visko nesuspėsi. Manau, taip pat yra ir su klausytojais. Vieni eina „Dagilėlio“ paklausyti, kiti – pasaulietinės muzikos. Tai kiekvieno pasirinkimas.

– Kokie jums buvo 2016 metai?
– Geri, nes šalia buvo žmonių, kurie padėjo išgyventi ir nesijausti vienišam.

Jau septinti metai, kai S. Vaičiulionis su kameriniu ansambliu „Ars Vivo“ rengia naujametinius koncertus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.