Iš Šiaulių kilęs profesorius biomedicinos mokslų daktaras Eugenijus Kaniušas „Šiaulių naujienoms“ sutiko papasakoti apie savo gyvenimą Austrijoje ir darbą Vienos technikos universitete, pakalbėti apie švietimo problemas.

– Kodėl nusprendėte išvykti į užsienį?
– Pirmą kartą į užsienį išvažiavau 1993 m. Tuo metu mokiausi Kauno politechnikos instituto Šiaulių filiale, studijos labai gerai sekėsi. Daug keliavau, viskuo domėjausi, bet vis tiek norėjosi kažko daugiau. Taip jau nutiko, kad turėjau draugų Austrijoje, Vienoje, ir kitose šalyse. Pagalvojau, kad gerai būtų pratęsti studijas užsienio universitete. Parašiau prašymą Vienos technologijos universitetui. Pažymiai buvo labai geri, todėl priėmė.

Prisimenu, kad ten nuvažiavau su didžiule kuprine, pilna sūrio, dešrų ir segtuvų. Kišenėje turėjau tik 70 Vokietijos markių. Jokios stipendijos, nes tais laikais nebuvo jokių programų, kurios palengvintų pasikeitimą tarp šalių, ir gyvenau principu: arba turi 100 rublių, arba tiek pat draugų. Turėjau 100 draugų. Austrijoje pradėjau dirbti greituoju paštininku, kad išgyvenčiau. Juk už viską reikėjo mokėti ir už bendrabutį, ir už maistą...

Pradėjus mokytis Austrijoje, jau mokėjau vokiečių kalbą, o tai man labai padėjo. Baigiau tuometinę Šiaulių 7-ąją vidurinę mokyklą (dabar – S. Šalkauskio gimnazija) su sustiprintu vokiečių kalbos mokymu.

Nors kai pirmą kartą atvažiavau į Austriją, šiokių tokių nesusipratimų buvo. Atrodė, nors 12 metų mokiausi kalbos, vis tiek nieko nesuprantu. Tačiau universitete buvo kalbama oficialiąja vokiečių kalba, todėl greitai pripratau prie dialekto.

Tais laikais mano draugai sakydavo, kad šneku kaip iš XIX a. Matyt, tam įtakos turėjo tai, kad mokykloje studijavome klasikinę literatūrą, todėl tas stilius dar šiek tiek išliko.

– Su kokiais dar sunkumais susidūrėte?
– Studijos reikalavo daugiau energijos nei Lietuvoje, tačiau taip pat viskas gerai sekėsi. Pagrindiniai sunkumai iš pradžių buvo finansiniai, nes tuo pačiu metu reikėjo ir užsidirbti pinigų, ir mokytis. Reikėjo labai disciplinuotai gyventi. Buvo laikas, kai valgiau tik bulves ir makaronus, nes daugiau neturėjau pinigų. Parsiveždavau maisto paprastai iš Lietuvos.

Su dviračiu važinėdavau kaip greitasis paštininkas, kad užsidirbčiau. Įsivaizduokite, kai nuvažiuoji į svetimą šalį, milijoninį miestą, ir po trijų dienų stovi su dviračiu kažkokioje didelėje sankryžoje ir turi pasiekti tam tikrą adresą per dešimt minučių. Oho, koks tai jausmas, kaip reikia greitai orientuotis. Tuo labiau adresai buvo perduodami racija – akustiniu būdu. Todėl reikėdavo labai gerai klausytis, būdavo atvejų, kai ne į tą pusę nuvažiuodavau. Visokių kuriozų pasitaikydavo tuo metu. Tačiau po truputį viskas išsisprendė.

Kai baigiau studijas, man pasiūlė rašyti daktaro darbą tame pačiame universitete. Tuomet ir stipendiją gavau. Taip žingsnis po žingsnio keliavau toliau.

– Papasakokite išsamiau apie savo kilimą karjeros laiptais.
– Aš nežiūriu į savo gyvenimą, kaip į kažkokius karjeros laiptus. Visi tie laiptai greičiau pas mane atėjo, negu kad aš jų ieškojau. Paprasčiausiai dariau tai, ką labai mėgstu. Taip žingsnis po žingsnio priimdavau pasiūlymus. Po to nutariau ir habilituotis, turėjau mokslinę terpę, kurioje galėjau tobulėti kaip mokslininkas.

Po kurio laiko pradėjau ir pats projektų prašymus rašyti ir projektams vadovauti. Galiausiai gavau profesoriaus vietą Vienos technikos universitete, kuri praktiškai buvo sukurta man. Šiuo metu vadovauju darbo grupei „Biomedicininiai sensoriai“. Taip pat jau kokius ketverius metus vadovauju biomedicinos krypties studijų komisijai, kuri apima visus Vienos technikos universiteto fakultetus. Esu Austrijos-Lietuvos asociacijos viceprezidentas ir t. t.

– Ar būtumėte ko nors panašaus pasiekęs Lietuvoje?
– Išvažiavau į Austriją tikrai ne ieškoti geresnio gyvenimo. Man čia labai gerai sekėsi, turėjau daug draugų. Mes daug keliavome, kartu sportuodavome. Nebuvo net minties ieškoti geresnio gyvenimo. Tuo metu man kažkaip sekėsi, tačiau norėjosi kažko daugiau išmokti. Todėl į save nežiūriu kaip į kažkokį emigrantą. Save vertinu kaip žmogų, kuris galbūt naudingesnis Lietuvai būdamas Austrijoje. Per tuos daug metų, kuriuos praleidau Austrijoje, mes turėjome daugybę projektų su Lietuva. Kai kurie projektai atėjo iš Lietuvos pusės, kai kurie – iš mano. Aš žiūriu į bendradarbiavimą kaip koks tiltų statytojas. Nemanau, kad norint būti naudingu Lietuvai, reikia būtinai sėdėti Lietuvoje, kažkokiam kambariuke. Turbūt daug svarbiau palaikyti darbinius, mentalinius ryšius su žmonėmis, kurie nori kažką daryti Lietuvos naudai.

– Ar lietuviai turi ką pasiūlyti užsieniečiams?
– Yra bent jau pora sričių, pavyzdžiui, lazerinė technika, mikrobiologiniai tyrimai, kur Lietuva pasaulyje turi ženklų vardą, daug gerų profesorių ir pasiekimų. Tačiau nėra ko norėti, kad šalis visose frontuose būtų pirmoji. Šalis gali turėti tik tam tikrose srityse tą aštrų ieties smaigalį. Tas pats galioja ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Europos šalims, nes nei vienas universitetas, nei viena šalis neturi tiek resursų, kad būtų nuostabūs įvairiose srityse.

– Ar iš tiesų užsienyje gyventi geriau nei Lietuvoje?
– Manau, ką žmogus daro su savo gyvenimu, tai priklauso nuo jo paties. Tikėtis lengvesnės duonos turbūt šiek tiek naivu. Galbūt galimybės užsienyje iš tiesų yra didesnės tik tam tikrose srityse. Jeigu žmogus yra humanitaras, manau, Lietuvoje išsilavinimą irgi galima įgyti labai gerą. O dėl technikos sričių... Taip, Lietuvoje dažnai trūksta techninės įrangos, tos bazės, kuri yra brangi ir nėra taip išvystyta kaip turtingesnėse Vakarų šalyse.

Kaip jau minėjau, mano išvažiavimas nebuvo susijęs su geresnio gyvenimo ieškojimu. Aš tiesiog norėjau daugiau išsilavinimo srityje.

O bendrai pasakyti, ar prasminga palikti Lietuvą, ieškant geresnio gyvenimo, ar ne – negaliu.

Viskas priklauso nuo žmogaus, to, ką jis norės daryti būdamas užsienyje, kiek įdės darbo, energijos. Ar žmogus tikėsis lengvų pinigų, ar gal bandys siekti tikslo ir strategiškai suplanuos savo energiją, investicijas. Yra įvairių žmonių ir paskatų.

Vieni išvažiuoja, kad užsidirbtų pinigų, kiti – norėdami įsigilinti į kokią temą, galbūt mokslinę, tretiems galbūt tiesiog reikia šiltesnio oro ir pan. Visais laikais ir visada žmonės keliavo iš vienos vietos į kitą. Aišku, kai emigracijos srautai tampa nesubalansuoti, kai jie nebeatitinka vienas kito, tuomet taip, tai yra problema, su kuria susiduria ir Lietuva. Todėl mano pasiūlymas būtų – pirmiausia ne bandyti fiziškai pritraukti žmones, bet pastatyti jiems tiltus, kad jie turėtų instrumentus bendradarbiauti ir tik tada bandyti juos pritraukti.

Jeigu pastatysite kažkokį pastatą, kur žmonės uždirba tiek pat, kiek Vakaruose, tai manau, nėra geras sprendimas. Reikia statyti tiltus, atrasti interaktyvias, pritraukiančias temas ir tada žmonės grįš.

– Tačiau Lietuva iki šiol nemyli savo piliečių, ypač mokslininkų.
– Tai iš tiesų esminė problema. Visiškai nesuprantama, kad mokslininkas, apsigynęs daktaro darbą, uždirba mažiau negu tas, kuris dar tik ginasi mokslinį darbą. Kol galioja tokios sąlygos, jeigu mokslininkas uždirba tiek pat, kiek kasininkas... Žinoma, kasininko darbas taip pat reikalingas ir pan., bet juk siekiant išsilavinimo, mokslininkui reikia tiek energijos įdėti, kad nueitų iki to taško. Manau, tai reikėtų kažkaip įvertinta.

Nenuostabu, kai žmogus yra ir mokslininkas, ir dirba du-tris darbus, jo produktyvumas kaip mokslininko yra neypatingas, nes jam paprasčiausiai trūksta laiko.

Kadangi jau daug metų dirbu su Lietuvos mokslo institucijoms, pastebėjau, kad jų biurokratija yra labai išsišakojusi. Ant kiekvieno popieriuko dešimtys parašų turi sugulti, kad nusipirktum kažką. Tai užduotys, kuriomis mokslininkas neturėtų būti užimtas – laikas yra suskaičiuotas ir, jeigu mes jį iššvaistome biurokratiniams tikslams, jo nebelieka kitiems dalykams.

– Turbūt dėl to ir Lietuvos švietimo kokybė prasta?
– Norėčiau pasidalyti Austrijos praktika. Panašių problemų buvo ir mūsų universitete. Po kurio laiko pamatėme, kad yra per daug studijų krypčių, susidaro didžiulis disbalansas. Yra studijų kryptys, kur studijuoja dešimtys studentų. Taip pat yra krypčių, kur studijuoja 5 tūkst. studentų.

Kaip minėjau, nei viena institucija, nei viena Europos šalis neturi tiek pinigų, kad visose srityse galėtų pasiekti aukščiausią lygį. Todėl reikalingas fokusavimas. Reikia išsirinkti tam tikras temas, sritis, kur būtų noras pasiekti aukštą lygį ir jį išlaikyti. Tas pats galioja studijų kryptims. Reikalinga fokusuotis į tai, kur yra didelė galimybė, kad šioje srityje bus pasiekti aukšti rezultatai. Vien dėl studijų pavadinimo neverta kurti studijų krypčių. Tuo labiau kai studijų kryptis Lietuvoje reikia audituoti, o tai kainuoja didelius pinigus. Iš dalies tiems auditams išleidžiama daugiau pinigų nei studijoms palaikyti.

Kiek žinau, Lietuvoje yra labai daug universitetų. Žinoma, tai mane taip pat šiek tiek stebina. Tai tikrai nėra adekvatu. Nors, iš kitos pusės, Lietuva turi didžiausią akademikų procentinę dalį pagal populiaciją. Tačiau žmonės paprastai nedirba to akademinio darbo. Baigia universitetą tik tam, kad baigtų ir toliau eitų ne akademiniu keliu.

Tokie žmonės, pavyzdžiui, Austrijoje renkasi ne universitetus, bet technines mokyklas, kur gaunamas išsilavinimas dirbti tam tikrus darbus. Tai nėra akademinis išsilavinimas, bet tai yra išsilavinimas, kurio reikia daugybei fabrikų ar firmų ir pan.

Manau, reikia diferencijuoti ne tik mokslinėse srityse, bet ir išsilavinimo lygmenyje. Trumpai tariant, geriau mažiau studijų, bet tegul jos būna stipresnės ir turi didžiausią galimybę pasiekti aukštą lygį.

– Kodėl lietuviai vengia technikos mokslų?
– Paradoksalu, kad ateities profesijos – yra aukštųjų mokslų profesijos, kaip informatika, technika. Mūsų pasaulis pamažu skaitmenizuojasi ir specialistų, gebančių aprėpti šias pakraipas, poreikis vis didės. Manau, reikėtų pradėti aktyviau diegti matematinius, informacinius, fizikos mokslus mokyklos lygmenyje. Galbūt reikėtų atkreipti dėmesį ir į Austrijos analogą, kad šie dalykai būtų dėstomi sustiprinta tvarka.

Pas mus universitete galioja negatyvios diskriminacijos principas, įstatymo sureguliuota tvarka. Jeigu yra atvira pozicija, du kandidatai: viena moteris ir vienas vyras ir abu turi palyginamą kvalifikaciją, tada moteris privalo būti priimta. Iš kitos pusės, tai reiškia, kad jeigu yra keturi vyrai ir viena moteris, tai visada moteris turi didesnę gaslimybę būti priimta į techninį darbą, negu vienas iš vyrų, esant palyginamai kvalifikacijai.

Požiūris yra labai svarbu, nes dažnai sako, kad berniukai greičiau perpranta techniką, mergaitės – meną. O tai nebūtinai atitinka realybę. Darbe, tarp mano studentų buvo ir yra nemažai merginų, kurios baigė biomedicinines studijas ir jos labai sėkmingai gauna darbus ir yra gerbiamos. Tai galimybė šių dienų merginoms gauti ir gerą išsilavinimą, ir gerą darbą.

– Tačiau dirbti su technika skirta ne kiekvienam.
– Galbūt kai nepabandai, tai ir nesužinai. Iš esmės kiekvienas darbas, išsilavinimas reikalauja kažkokios energijos, darbo, įdirbio. Ar jis techninis, ar humanitarinis – nesvarbu. Svarbiausia stengtis, investuoti laiko, domėtis, be šių savybių nė vienos specialybės nebus išmokstama, nepriklausomai nuo to, kokia tai studijų kryptis.

– Jūsų studentai smalsūs?
– Tarp mano studentų yra lietuvių, kurie atvažiuoja per Erasmus programą iš abiejų universitetų. Austrijos studentai labai maišyti. Trečdalis atvykę iš užsienio ir iš netolimojo užsienio. Tarp jų yra apie 30 proc. merginų.

Studijuojantys žmonės tikrai turi pasišvęsti, nes yra daug reikalaujama ir siūloma. Tačiau tam, kad pasiimtum tai, kas siūloma, reikia investuoti daug laiko.

Yra nemažai galimybių gauti stipendiją iš vyriausybės, projektų. Kas antras studentas dirba, kiti arba gauna stipendiją, arba kažkaip kitaip išgyvena. Tačiau lengvo pasivaikščiojimo nelabai yra. Kadangi aš pats jau daug metų dėstau, rašau knygas studentams, žinau, ko reikia tikėtis, reikalauti. Tokio požiūrio, kad gautum „popieriuką“, tikrai nėra. Manau, destruktyvu tiek laiko praleisti universitete, kad gautum „popieriuką“. Tai kažkaip nėra prasminga ir viso gyvenimo požiūriu. Arba pasirenki šį kelią, arba renkiesi kitą, kuris galbūt tau būtų net geresnis.

– Ar pasiilgstate gimtinės?
– Žinoma, jaučiu stiprų ryšį su Lietuva. Nemanau, kad ateityje jis pasikeis. Šiuo metu antrą kartą grįžtu darbiniais reikalais. Mane dažnai kviečia kaip recenzorių į universitetus. Atvažiuoju dėl įvairiausių projektų, bendrystės su kolegomis. Taip pat atvažiuoju su šeima, aplankau tėvus, gimines. Su artimaisiais bandau palaikyti ryšius tiek, kiek tai yra įmanoma. Kartais savo darbinius partnerius atsivežu į Lietuvą, kad galėtumėme suplanuoti ateities projektus ir pan. Praėjusią vasarą apsukome Lietuvą automobiliu. Kai buvau mokinukas, studentas, išvažinėjau, išvaikščiojau visą Lietuvą. Todėl buvo įdomu pamatyti, kokia dabar yra situacija praėjus daugiau nei dvidešimt metų.

– Kur sutiksite Naujuosius?
– Būsiu Lietuvoje, Šiaulių širdyje.