Šiaulių universiteto Dailės galerijoje pristatyta Vitalijos Petraitytės paroda ,,Įvijos II“. Gegužės mėnesį menininkė Panevėžyje surengė parodą ,,Įvijos“. Kadangi paroda pavyko, atsirado ir ,,Įvijos II“ – nauja tema ir visiškai naujas stilius.
Verpetai kaip begalybės ženklas
,,Kolegos sakė, kad būtinai reikia tą temą pratęsti. Kai Šiaulių universiteto galerija tris kartus didesnė negu Panevėžyje, man teko stipriai pasispausti, kad padaryčiau tokią didelę parodą dviem salėms“, – teigė autorė.
Anot V. Petraitytės, menininkui, kaip ir studentui, viskas įgauna pagreitį paskutinę minutę. ,,Kadangi gyvenu Klaipėdoje ir buvo karšta, netapiau, tad viskas nusikėlė į rudenį. Atsivežiau daug darbų – nepavyko jų visų parodyti. Kad būtų graži ekspozicija, teko kai ko atsisakyti. O „Įvijos“ yra suvijimai, įvėlimai, įsukimai, verpetai kaip begalybės ženklas. Aš per savo įvijas ieškau harmonijos tarpusavio žmonių santykiuose. Viskas eina per spalvą, viskas eina per potėpį, per tam tikrus dalykus, bet viskas eina iš mano pasąmonės. Nėra jokios natūros, jokio kopijavimo, jokio paišymo iš natūros. Viskas yra išjausta, apgalvota ir išgyventa“, – kalbėjo dailininkė.
Paveiksluose – slaptos mintys
Savo darbuose autorė nori išsakyti tai, ko negali pasakyti atvirai. Ji mano, kad žmonės turi tam tikrų paslapčių, išgyvenimų, kurie yra pasąmonėje.
,,Yra keletas darbų, kurie susiję su tam tikrais konkrečiais mano išgyventais etapais. Aš nenoriu nieko užkrauti, kažko pasakoti, tapti egoiste, kad žmonės galvotų, jog tai turi būti labai jiems svarbu. Tai nėra svarbu jiems. Tai yra svarbu man. Pirmiausia aš esu kūrėja, aš nepataikauju masiniam skoniui. Man svarbu pačiai kaip menininkei išsakyti tą, ką aš galvoju, tai, kas mano viduje“, – teigia V. Petraitytė.
Savo darbuose ji bando pavaizduoti įvairius dalykus.
,,Visų pirma per mano tas įvijas, tuos nubraukymus, kurie yra būdingi šitam laikotarpiui, atsiranda tam tikri veidai, tam tikros pozos. Aš nerodau konkretaus asmens pasipūtimo, pasikėlimo. Aš tiesiog noriu pasakyti, kad kai tau pradeda sektis, kada tu pradedi kažkaip eiti toliau, atsiranda žmonių, kurie tau parodo, kad jie tarsi yra aukščiau. Ir ta jų poza – pakelta galva. Tad dauguma paveikslų yra žmonių veidai“, – teigė V. Petraitytė.
Suprantami per simbolius
Menininkė savo darbuose mėgsta simbolius. ,,Jeigu nėra veidų, tai yra tam tikri simboliai. Aš žinau, kiek aš nutapiau veidų. Aš nenoriu įvardinti kiek, nes žmonės kitą kartą pamato daugiau, negu aš nutapau. Jų fantazija veikia ir todėl atsiranda tie veidai. Šiaip manęs nedomina nei gamta, nei jokie materialūs dalykai, materialios būsenos. Aš esu jausmų žmogus“, – pasakojo dailininkė.
Jos paveiksluose nutapyti žmonės nėra aiškūs, yra abstraktūs.
„Netapau iš natūros, nes mano gyvenime tai jau praeitas etapas. Kažkada visa tai esu dariusi ir man tai jau nebeįdomu. Aš ieškau naujų krypčių, naujų spalvų, naujų vėjų. Ir tarp kitko, visa ta paroda ,,Įvijos“ atsirado būtent nuo vieno kūrinio: kai studijavau, nutapiau tokį vieną darbą ir nuo to prasidėjo visi tie veidai, visi tie žmonės. Aš galėčiau apie kiekvieną darbą labai daug pasakoti, bet tiesiog nenoriu žmonių apkrauti, nes daug filosofų sako, kad menininkai yra egoistai – jie stengiasi savo paveikslais pritraukti dėmesį ir priverčia mus mąstyti taip, kaip jie nori. Bet aš manau, kad taip neturėtų būti“, – pasakojo darbų autorė.
Darbai kontrastingi
Anot V. Petraitytės, spalva perteikia nuotaiką, todėl kai kuriuose jos paveiksluose yra ryškių, grynų spalvų. Ji stengiasi išgauti kuo daugiau grynų atspalvių, kad kuo įdomesnis būtų spalvinis variantas.
„Man šiuo metu norėtųsi ramybės, gal todėl ir tie darbai tokie ramesni. O gal oras toks, nes vasarą tapytų darbų iš viso nėra. Čia yra pavasario, rudens ir žiemos. Spalvos... Jeigu aš taikyčiau į masinį skonį, gal būtų daugiau geltonos, šviesių spalvų. Bet man patinka kontrastas. Išgauti kontrastą tu negali kitaip. Tu turi nuo tamsos eiti prie šviesos arba nuo šviesos eiti į tamsą. Tai ir mano paveiksluose yra rudeniška nuotaika, problemiška nuotaika, be pataikavimų“, – pasakojo V. Petraitytė.
Siekia abstraktumo
,,Aš nesu portretistė ir portreto žanras visiškai skirtųsi nuo tos pradinės mano idėjos. Be to, nemanau, kad žmogus, įsigijęs paveikslą, norėtų matyti kažkokį konkretų asmenį. Palikime tai portretų tapytojams. Tai yra jų amatas. Tai yra ne mano“, – teigė menininkė.
V. Petraitytė mano, kad jos žanras ir yra abstrakcija: kai kurie darbai išvis nieko neprimena. Jie nėra tiesiog savaime gražūs tam, kad padarytų įspūdį, bet jie visi turi tam tikrą idėją. Menininkės nuomone, abstrakcija nėra tapymas bet ko, kad atsistojama prie drobės ir galvojama: va dabar nutepsiu bet ką ir bus abstrakcija. Tai esą yra dvigubai sudėtingiau negu tapyti tam tikrą konkretų vaizdą, kai matoma, kaip tas vaizdas atrodo, kokios spalvos.
„Abstrakcija yra grynai jausminiai ir filosofiniai dalykai. Šiuo metu aš tuo domiuosi. Kas bus po metų, po dviejų – niekas nežino“, – kalbėjo V. Petraitytė.
V. Petraitytė gimė 1973 m. Pakruojo mieste. Dabar gyvena ir kuria Klaipėdoje. 1997 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, humanitarinių mokslų (dailės ir darbų) bakalauro kvalifikaciją. 2000 m. Vilniaus dailės akademija, Taikomosios dailės fakultetas, Vizualinio dizaino menų bakalauro laipsnis. Nuo 2015 m. Dailininkų sąjungos tapytojų sekcijos narė. 7 personalinės parodos, daugiau kaip 30 grupinių ir tarptautinių parodų, simpoziumų, plenerų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Parodos darbai abstraktūs ir kontrastingi.
Parodos darbai abstraktūs ir kontrastingi.
Antano ŠERONO nuotr.
