Jau šį savaitgalį sėsime prie šventinio Kūčių stalo, o Kalėdų rytą iš jaudulio virpančiomis rankomis pakuosime dovanas. Tad su nekantrumu laukdami gražiausių metų švenčių pasikalbėjome su etnokosmologu Jonu Vaiškūnu apie tai, kaip Kūčias ir Kalėdas švęsdavo mūsų protėviai, kokių papročių ir tradicijų laikydavosi ir kokią žymę jų gyvenime palikdavo šis šventinis laikotarpis.

Taip pat visiems tiems, kurie tiki stebuklais, J. Vaiškūnas atskleidė, kada ir kur galima išvysti Kalėdų žvaigždę, kuri šiemet ryški kaip niekad.

Gamta ir papročiai
Pasak J. Vaiškūno, Kūčios ir Kalėdos yra dvipusės. Viena pusė – gamtinė, kita – mūsų papročiai, kurie su gamta sieja dvasinius dalykus.

„Gamtinė pusė yra tamsiausios naktys, trumpiausios dienos ir laukimas sugrįžtančios šviesos ir saulės. Įvairiose religijose, taip pat ir krikščionybėje šis laikotarpis siejamas su prisikėlimu. Mūsų tradicijose šviesa žinoma kaip pasaulio pagrindas bei šaltinis. Šviesa gaivina pasaulį, o tamsa jį marina ir apsunkina žmogaus gyvenimą. Tad kai šios dienos prasidėdavo nuo žiemos saulėgrįžos, būdavo laikomasi įvairiausių papročių“, – apie tai, kokią reikšmę šventės turėjo mūsų protėviams, kalbėjo J. Vaiškūnas.

Etnokosmologo teigimu, visose apeigose ir papročiuose buvo įprasminamos žmogaus būsenos, kurios turi jį aplankyti per Kūčias ir Kalėdas. „Tai – susikaupimas, metų, kurie buvo palankūs darbams, apmąstymas ir galvojimas apie kitus metus. Juk tuo metu vyksta ir kalendorinis virsmas, ne tik saulėgrįža, ne tik Kūčios ir Kalėdos, bet jau greitai ir nauji metai. Taigi žmonės iš tikrųjų tą saulės sugrįžimo akimirką siejo ir su nauju laiku. O naujas laikas reiškė, kad žmonėms būdavo  svarbu susikaupti, pabaigti visus metų darbus ir per tas šventes tikrai buvo draudžiama dirbti. Buvo tikima, jog jeigu dirbsi, gali netyčia užgauti ar sužeisti tamsoje visur  knibždančias bei besilankančias mūsų namuose protėvių vėles. Kadangi tamsu, vėlu, todėl tas laikas daugiausia ir buvo siejamas su vėlėmis“, – pasakojo etnokosmologas.

Svarbiausia – pabaigti darbus
J. Vaiškūnas pabrėžė, jog pati svarbiausia švenčių tradicija buvo tikėjimas, jog per šventes, nuo Kalėdų iki saulės sugrįžimo akimirkos sausio 6-ąją, visur knibžda vėlės – namuose, lauke, daiktuose. Todėl, anot etnokosmologo, net sėdant prie Kūčių stalo, kai pasirodo pirmoji vakaro žvaigždė, ir valgant šventinę vakarienę nebuvo galima naudoti peilių, kad netyčia neįpjautum vėlei: „Buvo tikima, kad sužeidus vėlę, lauks atitinkamos pasekmės, nes lietuviams įprasta tikėti, jog vėlės – mūsų stiprybės ir sėkmės laidas. Tad į pagarbą vėlėms buvo kreipiamas labai didelis dėmesys. Sėdant prie Kūčių stalo į namus buvo kviečiamas ir net pats Dievas. Juk tai  šventinė vakarienė ir žmonės susėdę prie apeiginio stalo valgo ne vieni, o su nematomomis vėlėmis bei dievais arba Dievu.“

Kalbėdamas apie šventinį laikotarpį, J. Vaiškūnas pažymėjo, kad  ir anksčiau, ir dabar yra laikas, kada žmogus turi apmąstyti savo gyvenimą, nuveiktus darbus. Ir kai viską apmąsto, apibendrina, tada turi žengti naują žingsnį.

„Svarbiausia yra pabaigti senus darbus. Nors mums labai nesiseka iki tam tikros šventės užbaigti tų visų darbų, kad jie nepersikeltų į naują laiką, į naujus metus. O tik taip laikas ir atsinaujina“, – teigė etnokosmologas.

Per Kalėdas nukalė saulę
Anot J. Vaiškūno, galima daug papasakoti ne tik apie Kūčių papročius, apie Kalėdas taip pat yra ką pasakyti.

„Vardo Kalėda sąskambis siejamas su dangiško kalvio veikla, kuris pagal mūsų senovinius mitus nukalė saulę. Ir jeigu kažkada saulę nukalė dieviškas kalvis ir mestelėjo ją į dangų, kaip sako mūsų legendos, tai kiekvienais metais šis jo pasaulio kūrimo veiksmas pakartojamas ir prisimenamas. Per Kalėdas krikščionys kasmet prisimena Jėzaus Kristaus gimimą, o mūsų senojoje pasaulėžiūroje tai – kiekvienais metais vykstantis mitologinis įvykis, kai saulė, nustojusi skaisčiai švytėti, vėl pradeda kilti aukščiau į dangų. Tai siejama su legenda apie kažkada buvusį saulės nukalimą. Todėl per Kalėdas yra giedama giesmė apie atbėgusį elnią devyniaragį. Giedama, kad elnio raguose, kurie nutįsta iki dieviškų erdvių, kalviai kala ir nukala auksinę taurę, kas ir yra saulės simbolis. Kitaip sakant, per Kalėdas dar minime iš kalėjimo išlaisvintą, tarsi naujai nukaltą, švytinčią saulę, kurios kelias per dangų nuo to laiko pradeda ilgėti. Buvo sakoma, kad diena nuo Kalėdų iki sausio 6-osios – Trijų Karalių šventės – pailgėja per gaidžio žingsnį. Tai mūsų laiko matavimo vienetais reiškia 15 minučių“, – kada pradeda ilgėti dienos, atskleidė etnokosmologas.

Laikotarpis, kai saulė sustoja
J. Vaiškūno teigimu, laikas nuo Kalėdų iki sausio 6-osios – šventas laikas. Tada negalima nieko dirbti, reikia mąstyti, susikaupti ir ruoštis būsimiems darbams. O taip, pasak etnokosmologo, yra todėl, kad saulė tuo metu tarsi sustoja danguje.

„Astronomijoje mes žinome terminą žiemos saulėgrįža. Tai reiškia, kad saulė pradeda tekėti jau žingsneliu pasislinkusi šiauriau, negu prieš tai tekėjo, todėl sakome saulėgrįža, nes saulė slinkusi į pietų pusę, pradeda slinkti į šiaurę.

Tą matydavo mūsų protėviai, kurie stebėdavo šį dangaus šviesulį, nes laikrodžių juk nebuvo.

Be to, tai vadinama ne tik saulėgrįža, bet, pavyzdžiui, lotyniškai tai – saulės stovėjimo laikas. Žinoma, saulė nestovi, ji visą laiką pateka ir nusileidžia, tačiau tekėjimo ir nusileidimo vietos šiuo laikotarpiu horizonte tarsi sustoja. Saulė pasiekusi savo trumpiausią kelio ir žemės dangumi padėtį staiga lyg sustingsta ir niekur nejuda – nei pirmyn, nei atgal. Paprasčiau pasakius – dienos ilgumas nesikeičia. Tad mūsų protėviai pagal šį saulės stovėjimo laiką, ko gero, nustatė tą šventvakarių laikotarpį. Maždaug tai ir trunka apie dvi savaites, jeigu saulės patekėjimo kryptį dabartiniais matavimais stebėtume kokių dviejų laipsnių tikslumu. Su specialiais prietaisais, aišku, pamatytume, kad saulė šiek tiek pasislinko, bet žiūrint be jokių prietaisų matome, jog saulė stovi. O kai saulė stovi, turi stovėti ir visas pasaulis – viskas sustingsta, tamsa viską apglėbia, tad ir žmogus turi stovėti, o stovėdamas – mąstyti“, – kaip elgtis šventiniu laikotarpiu patarė J. Vaiškūnas.

Pamirštame dvasines vertybes
Etnokosmologas pažymėjo, jog visos šventės senovėje buvo suvokiamos kaip tuščias laikas. Lietuvių tradicijoje šventas laikas – tuščias laikas nuo darbų: „Per tą šventinį, tuščią nuo darbų laiką buvo pasiruošiama naujiems darbams. Taip gražiai nuo šventės iki šventės senovėje buvo surikiuojama žmonių veikla – poilsis ir vėl kibimas į darbus. Deja, šiandien tokios prabangos neturime. Mūsų laikas jau nederinamas prie švenčių. Laikas bėga ir nauji metai neateina, nes mes į naujus metus persikeliame senus.“

Anot J. Vaiškūno, artėjant naujiems metams matome, kad neatiduosime visų skolų, nebaigsime kai kurių darbų ir visa tai persikelia į kitus metus. Tokiu būdu nauji metai virsta senais – kaip koks šaukštas deguto į visiškai naują ir gražų indą.

„Iš tiesų visa tai, apie ką kalbu, yra iššūkis žmogui. Mes dabar šventę dažnai suvokiame kaip kažkokią pramogą, pasilinksminimą, galbūt geriausiu atveju – kaip poilsį nuo darbų. Tačiau senovėje tai buvo religinės šventės. Vargu ar dabar prie Kūčių stalo sėsdamas šiuolaikinis žmogus labai jau religingai elgiasi. Mūsų protėviai ištisai buvo religingi.

O religingumo esmė skiriasi nuo dabartinio šventimo tuo, kad už visų papročių, burtų, prietarų, pasakų, legendų slypėjo dvasinė būsena. Žmogus, kuris, pavyzdžiui, aukoja vėlėms, tiesiog susimąsto apie gyvenimo ir mirties dalykus, apie savo gyvenimo laikinumą, kyla mintys apie pagarbą protėviams. Kitaip sakant, kiekvienas žaidybinis veiksmas arba simbolis primindavo gilias dvasines vertybes. Šiandien tai neprimenama, nes nėra to senolio, kuris sėdėdamas prie Kūčių stalo pasakytų, jog taip negalima daryti, o reikia daryti taip, nes... Ir už to žodžio „nes“ slypėtų pasakojimas apie mūsų papročius, apie mūsų gyvenimo prasmę. Tik šie apeiginiai veiksmai tampa priežastimi mąstyti apie gilesnes vertybes“, – pabrėžė etnokosmologas.

Pakelkite akis į dangų
Šventinis laikotarpis – stebuklų metas. Tad J. Vaiškūnas patarė nepraleisti vieno iš stebuklų ir pakelti akis į dangų. Šiemet turime progą išvysti ypatingai ryškiai spindinčią Kalėdų žvaigždę.

„Ne visada galima pamatyti tokią Kalėdų žvaigždę, kokia spindi šiais metais. Šiemet ji – vakarinė.

Jau ir dabar Kalėdų žvaigždė, nusileidus saulei ir kai tik pragiedrėja, ryškiai žiba pietvakariuose, Ožiaragio žvaigždyne. Tad jeigu tik Kūčių vakarą ar Kalėdų dieną prasigiedrys, mes ją galėsime pamatyti. Tai vakare pirmoji gana aukštai pietvakariuose virš horizonto sužimbanti žvaigždė“, – kur akimis ieškoti Kalėdų žvaigždės, atskleidė J. Vaiškūnas.
Etnokosmologas patikino, kad Kalėdų žvaigždės tikrai su niekuo nesumaišysime. Ji – nemirksi, yra ryški ir atrodo kaip iš kalėdinio atviruko.

„Žinokit, tai yra Venera, kurią mūsų protėviai vadino Vakarine“, – prasitarė J. Vaiškūnas.