A. Kaniava praėjus dvejiems metams nuo išleisto albumo „Musė“ pristato naują naujai skambantį albumą „Laivas-restoranas“. Dainuojantis aktorius kviečia į albumo pristatymo koncertą Šiauliuose. Su juo drauge atkeliauja ir būrys šaunių bendražygių. A. Kaniavos dainoms kitoniškumo ir naujumo suteikia Sigito Mickio klavišinių „pasivaikščiojimai“ klaviatūra, Aleksandro Ten virtuoziškos puošmenos su gitara, mandolina ir bandža, Nerijaus Bakulos akordeono melodijos, Žydrūno Mockūno įvairi perkusija ir Igno Juzoko kontraboso garsai.

Paaiškėja, kad „Laivas-restoranas“ – tai kitoks A. Kaniavos žingsnis bei požiūris į savo dainas. Tiek kalbėdamas apie savo koncertą, tiek apie naująją plokštelę, jis išlieka paslaptingas, tad kas laukia Šiauliuose koncerto metu, regis, sužinosime tik jame pabuvoję. Pats A. Kaniava apie tai, ko tikėtis albume, sako taip: „Pasijuskite senų laikų restorane, alsuojančiame anų laikų madinga prabanga ir virtuvės  kvapais, tikrai puikioje vietoje,  kur  mūsų  amžininkas  galėdavo atšokti  vestuves, gedulingai  pavakarieniauti, esant gerai nuotaikai – pavakaroti su draugais, o užplūdus blogai – duoti kam nors į nosį. Išgirskite muziką, kurios reikėdavo ieškoti.“

– Kuo skiriasi poetas nuo bardo?
– Man atrodo, bardas neturi tokių didelių užmojų, jis neturi ir didelių pretenzijų, kad jo tekstai išliks ateities kartoms. Jo norai tokie pat gražūs ir kilnūs, ir šviesūs, bet poetas tiki labiau savo kūrinių nemarumu. Tad bardas yra laisvesnis ir galbūt atlaidžiau žiūrintis į savo kūrybą.

– Tai esate bardas?
– Taip, galima vadinti mane ir taip. Kartais gindavausi to žodžio, bet dabar jau nustojau. Pamaniau, ginsiuosi šio žodžio ar ne – vis tiek rezultatas bus toks pats.

– Kiek laiko lieka aktorystei – juk kūrybai irgi reikia nemažai laiko?
– Matote, dabar gyvenu tokiame etape, kai viskas neatsiejama – tiek aktorystė, tiek dainų kūrimas, tiek koncertavimas vis tiek susiję su kūryba. Aš jau dabar viską darau, ką pats susikūriau, tarsi kokią košę.

– Kaip vyksta kūrybos procesas?
– Muzikinė kūryba yra labai neprognozuojamas dalykas. Aš sakau – visos dainos ir tekstai  visuomet sklando kažkur šalia, tik tam tikru etapu tu kai kuriuos girdi, o kai kurių – dar ne.

– Bet juos pagauti gali tik kūrybingas žmogus.
–  Oi, juos pagauna ir paprastas žmogus, bet tiesiog jis nedrįsta kartais to rodyti kitiems. Daugybę tokių pažįstu. O be to, ką mes vadiname paprastu žmogumi? Bet tikrai žinau, kad daugybė žmonių kuria gražias eiles, tiesiog jų nerodo. Galbūt pritrūksta ryžto parodyti kitam, gal jie mano, kad kaip sakoma, viskas apsiriboja jų virtuve ir artimaisiais.

– Sako, kad scenoje esate patrakęs lyg berniūkštis.
– Tai labai sena sąvoka, ir norėčiau, kad jos jau nebebūtų. Ji atsirado prieš gerus penkiolika metų ir dabar esu stipriai  pasikeitęs. Esu rimtas, solidus ir giliai mąstantis.

– Tai jūsų pasirodymai scenoje labai rimti?
– Manau, kad taip. Į savo pasirodymus žiūriu labai rimtai. O jeigu publika juokiasi, tai jau jos reikalas.

– Bet jūsų balsas išskirtinis. Pripratote prie jo?
– Aš jau pripratau. Praėjau tą etapą. Tą baisųjį etapą, kai žmonės negali žiūrėti į save ir negali klausyti savęs. Aš prie savęs jau pripratau.

– Kiek laiko tam prireikė?
– Nemažai laiko – man prireikė metų ir ne vienerių.

– Kai įžengiate į sceną, ką matote: savo dainuojamas eilutes, žmonių akis?
– Kai įžengiu į sceną, pirmiausiai matau publiką, kuri yra susirinkusi. Tai yra svarbiausias dalykas. Patikėkite. Juk jie susirinko dėl manęs. O aš scenoje stoviu dėl jų. Kaip sakoma, mes visi esame vienas dėl kito.

– Kokios melodijos skamba jūsų galvoje – Kalėdų ar „Laivo-restorano“?
– Kalėdų melodijos niekada neėmė viršaus. Aš labai myliu šį šventinį periodą, bet kalėdinės melodijos manęs niekuomet labai neįkvėpė. Kartais savos dainos, kurios per dažnai skamba galvoje, irgi neįkvepia, o tik kankina ir neduoda gyventi.

– Naujausias albumas „Laivas-restoranas“ skiriasi nuo „Musės“.
– Matote, visi mano albumai arba, pavadinkime, muzikinė saviraiška, skirtingais mano gyvenimo etapais kažkaip, matyt, ir nušvietė mano skirtingas nuotaikas, požiūrį į muziką. Galų gale labai didelę reikšmę turi žmonės, kurie mane vienu ar kitu metu supa. Logiška, kad kiekvienas įneša savo indėlį ir tai atsispindi toje muzikoje.

– Tai koks yra šis albumas?
– Šitas – labai lyriškas, geras. Aš jį pavadinčiau šviesiu, šviesiuoju periodu, nepriklausomai nuo to, kad lauke yra labai pilka.

– Nuo ko prasidėjo šio projekto sumanymas?
– Matote, įsigilinus į pavadinimą „Laivas-restoranas“, paaiškėja, kad jis nieko linksmo nekelia. Tai tarsi kažkas įkalinto. Įkalinto savyje, įkalinto savo metuose, gyvenimo kasdienybėje, rutinoje, tai yra jausmas,  kai norisi išplaukti į nežinią, galbūt dingti be žinios. O gal dar kažkur… O tu esi priverstas tenkinti vartotojų kasdienius poreikius. „Laivas-restoranas“ yra labai liūdnas įvaizdis. Gink Dieve, tai nėra asmeniška. Tai yra lygiai tokia pati sąvoka, kaip jaunas žmogus, įkalintas ligos patale, kaip menininkai, rašytojai, rašantys kažkokius kvailus reklaminius tekstus, arba talentingi kino režisieriai, kuriantys reklaminius klipukus, arba artistai, kurie gali atlikti svarbius ir labai rimtus vaidmenis, o yra priversti vaidinti aukščiau juosmens nesiekiančias komedijas. Tai aprėpia viską.

– Kurios eilutės iš šio albumo jums šauna į galvą pirmiausiai?
– Albume yra viena labai gera daina – „Gerosios vilties stotelė“: susitiksim stotelėje Gerosios vilties... Štai ir viskas.

– Vienoje dainoje skamba žodžiai apie trumpą tuščią dieną… Dažnai taip jaučiatės?
– Būna kaip ir visiems žmonėms – neišvengiamai taip jaučiuosi. Bet aš tiesiog stengiuosi, kiek tai įmanoma mano metuose ir mano galimybėse, kad tokių dienų būtų kuo mažiau. Stengiuosi įžvelgti kuo daugiau gerų dalykų, kurie yra aplinkui. Jeigu tik pasistengtume, jeigu apsidairytumėme aplinkui, jų tikrai yra šimtą kartų daugiau ir jie svarbesni nei kažkokie užmojai arba mažmožiai, kurie tą akimirką mums gadina gyvenimą.

– Ir tada klausytis jūsų dainų?
– Nenoriu pretenduoti į jokį guru ar mokytoją, tiesiog labai džiaugsiuosi, jeigu žmonės klausydamiesi mano albumo, kiekvienas atras kažką sau, o ką jie ras, tegul išlieka jų paslaptis.